Įtempto siužeto trilerių ir kriminalinių dramų specialistas, režisierius, prodiuseris ir scenaristas, keturiems Oskarų apdovanojimams nominuotas Michaelas Mannas, visiems veiksmo žanro gerbėjams padovanojęs kultinę 1995 metų juostą „Karštis“, pirmąjį žvilgsnį į Hanibalą Lekterį filme „Žmonių medžiotojas“ ir intelektualų , penkiems JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimams nominuotą trilerį „Informatorius“, 2004 metais pristatė filmą, kuris akimirksniu pakeitė šio žymaus kino kūrėjo stilių, puoselėjamą iki dabar.
Apie ką mes čia…
Vieną niekuo neišsiskiriančia naktį į taksisto Makso mašiną atsisėda paslaptingas, šiek tiek žilstelėjęs keleivis, kuris pažada vairuotojui sumokėti nemenką pinigų sumą, jei jis jam skirs visą naktį ir vežios po nurodytas vietas. Nieko blogo neįtardamas Maksas pasiryžta šiam, iš pirmo žvilgsnio, lengvam uždarbiui. Deja, jis nežino, jog į jo mašiną atsisėdo pavojingas ir nenuspėjamas samdomas žudikas.
Kūrinio vidus
Belaukiant naujojo režisieriaus Michaelo Manno filmo „Programišiai“ norisi aptarti jo ankstesnius įdomiausius projektus, kurie net ir dabar sukelia didelį malonumą nuo jų peržiūros. Retai režisierius sugeba taip taikliai vystyti trilerių siužetines linijas, kaip tą daro M. Mannas. Visi jo filmai išskirtiniai, stilingai nufilmuoti ir, kas svarbiausia, juose netrūksta nei dinamikos, nei įtampos, nei paties svarbiausio – originalumo.
Kaip žmogus, kuris yra matės visus minėto režisieriaus darbus, galiu teigti, jog nuo „Nakties įkaito“ prasidėjo naujoji M. Manno kūrybos era. Jis iš sau būdingų rimtai atrodančių, niūraus konteksto filmų pereina prie brutalių ir labai tikrovišką vaizdą turinčių kūrinių. Po tokių stiliaus pokyčių, režisierius neprarado budrumo ir toliau vysto intelektualiai savo pasakojimus. Prisipažinsiu, jog mano mėgstamiausias jo kūrinys yra „Karštis“, tačiau atėjus naujajai jo kūrybinės karjeros bangai, M. Manno filmai įgavo dar daugiau brandumo. Ir, jei žiūrint į visus projektus sukurtus tuo laikotarpiu, kai pasirodė „Nakties įkaitas“, galima teigti, jog tokio pobūdžio žanrinius filmus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
2004 metų filme „Nakties įkaitas“ pasakojama apie dviejų skirtingų žmonių ir jų moralinių principų susidūrimą. Tą įtakoja metaforiškai pateikiamos blogio ir gėrio sąvokos, kurios leidžia atskleisti pagrindinių filmo herojų vidines savybes. Juosta tampa puikiu žaidimu su žiūrovo vaizduote, nes jos metu atskleidžiami tamsiausi žmonių norai ir ydos. Meistriškai padarytos katės ir pelės gaudynės, kurių metu teks pasirinkti, į kokią pusę stoti. Tai lyg testas mums, leidžiantis suvokti, kokie esame mes ir kokius veiksmus atliktume atsidūrę tokiose situacijose, matomose šiame įtampos nestokojančiame trileryje. Lygiai taip vystoma žmogiškumo siužetinė linija, kurios metu galima suprasti, kokia yra vertinga žmogaus gyvybė. Nesvarbu kieno, pažįstamo ar ką tik pamatyto gatvėje. Deja, bet ne visi žmonės užjaučia kitus ir vertina juos. Režisierius ne vieną sykį pabrėžia, jog mes elgiamės kaip gyvuliai, kaip plėšrūnai, kurie nori dominuoti ir tuo pačiu atsikrato tų, kurie jiems nėra reikalingi.
Nenuilstantis veiksmas ir adrenalino nestokojantis trileris taip pat didžiulį dėmesį sutelkia ir į pagrindinius filmo herojus. Nuostabiai atskleisti personažai, kurie visą juostos rodymo laiką leidžia juos arba pamilti, arba nekęsti, bet nesižavėti jais neįmanoma. Ypatingai didelį dėmesį į save atkreipia samdomo žudiko Vincento personažas. Savimi patenkintas, jokios sąžinės graužaties neturintis žmogus juostos metu mutuoja. Jis pasikeičia po susipažinimo su padoriu vyruku Maksu, tačiau besivadovaudamas savo profesionalia etika, vyras ir toliau išlaiko šaltas emocijas ir vykdo žiaurius ir labai gražiai pastatytus nusikaltimus. Kalbant apie „kilerius“, tai vienas iš įdomesnių šios nusikalstomos veiklos pavyzdžių kine. Charizmatiškas ir brutalus, siaubą keliantis ramus žudikas visos šios juostos pažiba. Taip pat gerai žiūrisi padorus ir labai drovus, gyvenimo svajonę turintis taksistas Maksas, kuris, kaip ir jo kolega, visos juostos metu progresuoja. Jis, žinoma, keičiasi į priešingą pusę ir tampa panašiu į savo naktinį darbdavį. Nors jo metodai kitokie ir tikslai visiškai pateisinantys priemones, tačiau iš geraširdžio žmogaus jis pamažu virsta į žudiką. Šis iš pirmo žvilgsnio dviejų skirtingų žmonių gyvenimo persipynimas ne tik intriguoja, bet dar ir laiko nežinioje. Iki pat filmo galo nežinai, kaip pasibaigs šis filmas ir koks likimas lauks Vincento ir jo persekiojamo Makso.
Užbaigiant šio, man asmeniškai vieno geriausių XXI a. trilerio trumpa analizę, galėčiau teigti, jog tokie filmai net ir dabar tampa vis didesne retenybe. Stilingai papasakota istorija ir geri veikėjai bei kvapą gniaužantis veiksmas, tai nuostabus M. Manno gero filmo mišinys, ir, jeigu kalbėti apie „Nakties įkaitą“, tai geriausias jo sukurtas darbas nuo 1999 metų, kai pasirodė penkiems Oskarams nominuotas „Informatorius“. Nors ką jau čia meluoti, visi jo filmai verti peržiūros, o šis – vienas iš labiausiai vertų.
Techninė juostos pusė
Veiksmo filmai ir trileriai su drebančios kameros efektu dabar jau tampa įprastu reiškiniu, tačiau 2004 metais tai dar buvo puiki naujovė, kurią 2002 metais pristatė „Borno tapatybės“ kūrėjai. Kaip ir jau paminėto veiksmo trilerio kameros darbas, taip ir šio vaizdas atrodo tiesiog nepriekaištingai. Visas veiksmas nukeliamas į miesto gatves, o įspūdingo grožio kraštovaizdžiai ir naktinio miesto peizažai leidžia širdžiai plakti dar stipriau. Ką jau kalbėti apie susišaudymų ir gaudynių scenas, kurios nukelia mus į patį veiksmo epicentrą, it jaustumėmės visų įvykių dalyviais. Toks tikroviškas vaizdas tai vienas didžiausių šios juostos privalumų, kuris viso filmo rodymo metu nei akimirkai nedingsta iš ekrano.
Muzika irgi sudaro puikų įspūdį peržiūros metu. Pradžioje ji suteikia ramybės jausmą, tačiau tik Vincentui įsėdus į mašina, muzikinės kompozicijos pasikeičia ir susitapatina su vaizdu, rodomu ekrane. Filme skamba daug gerų kūrinių, kuriais mus džiugina meistriškas, aštuoniems Oskarams nominuoto kompozitoriaus Jameso Newtono Howardo, darbas.
Įtampai sukelti buvo naudojamas ir savotiškas montažo būdas. Veiksmas sudėliotas tokiu principu, jog su kiekvienu kadru sukeliamas vis didesnis pasitenkinimas ir jaudulys nuo matomų vaizdų. Vyrauja intriga ir kartu nežinomybė dėl pagrindinių veikėjų veiksmų, o tuo pačiu ir personažų atsiskleidimas visos juostos metu. Tampame pagrindinių herojų psichologinių portretų evoliucionavimo stebėtojais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šiame M. Manno filme didžiausias dėmesys suteikiamas pagrindinei trijulei, tačiau ne vien jie tampa šios juostos pažibomis, nes net epizodiškai pasirodantys veikėjai leidžia pajusti tikrą malonumą nuo jų buvimo juostos dalimi. Filme bent jau trumpam galima pamatyti ir Javierą Bardemą, Peterį Bergą, Marką Ruffalo, Emilio Riverą ir Barry‘į Shabaką Heley‘į. Na, o atidesni žiūrovai galėjo kelioms sekundėms pasimėgaut šių dienų veiksmo filmų žvaigždės Jasono Stathamo pasirodymu.
Žinoma, puikūs foniniai aktoriai negalėjo prilygti tam šou, kurį mums surengė Tomas Cruise‘as. Aktorius įkūnijo vieną rimtesnių ir labiausiai vyriškų savo karjeros vaidmenų. Brutaliai pasirodęs Holivudinės šypsenos savininkas taip pat sukūrė netipišką sau anti-herojaus amplua. Efektingas, nesustabdomo žudiko pasirodymas, kuris taip pat perpildytas įvairiausiomis psichinės būklės emocijomis. Vien šiurpą keliantis žvilgsnis hipnotizuoja ir sukelia malonumo jausmą.
Tais pačiais metais laimėjęs Oskarą už geriausią vyrišką vaidmenį, aktorius Jamie‘is Foxxas įrodė, jog ne tik dramose jam sekasi vaidinti. Šioje juostoje jis atrodo toks bejėgis, negalintis pasipriešinti blogiui, kol neprasideda jo vaidinamo personažo metamorfozė. Aktorius puikiai tiko Tomo Cruise‘o suvaidinto personažo papildymui. Jie abu sudarė puikų bendrą pamatą, lyg būtų viena asmenybė.
Na ir desertui, maloniausia šio filmo aktorių kolektyvo dalis, gražuolė Jada Pinket Smith, kuriai atiteko stiprios ir kartu trapios prokurorės Enės vaidmuo. Ne tik gerai suvaidintas veikėjas, tačiau dar ir moters pavyzdys, dėl kurios galima žengti net ir į ugnį. Ji ir tampa tramplinu tarp Vincento ir Makso pasipriešinimo. Paskutinė scena tą įrodo.
Verdiktas
„Nakties įkaitas“ – tai vienas stilingiausių ir geriausių trilerio žanro pavyzdžių ir, be abejonės, pats geriausias režisieriaus M. Manno XXI a. kūrinys, kuris savo puikiai vystoma siužetine linija, įtampos nestokojančiu veiksmu ir unikaliu savo laikotarpiui kameros darbu leidžia praleisti energingas ir jaudulio kupinas dvi gyvenimo valandas, perpildytas tikroviškais ir kvapą gniaužančiais vaizdais.
