Paprastai civiliams žmonėms neprieinamose karinėse bazėse lietuvių ir britų kino komanda fiksuoja Lietuvos kariuomenės gyvenimą. Šią vasarą prasidėjusiems filmavimas tarptautinę komandą subūrusi lietuvių režisierė ir žurnalistė Neringa Medutytė prisipažino, kad imtis šio projekto ją paskatino pažintis su Lietuvoje gydomais ukrainiečių kariais.
„Pasauliui yra mažai žinoma, kad Lietuva prie Ukrainos gynybos prisideda humanitarine pagalba ir nukentėjusių karių reabilitacija Lietuvoje. Kai prasidėjo Ukrainos ir Rusijos karas supratau, kad negaliu likti tam abejinga, todėl panorau susipažinti su karą išgyvenusiais Ukrainos kariais, kurie buvo atvežti į Lietuvą gydytis. Susitikimas su penkiais kariais Druskininkuose buvo toks emociškai stiprus, kad po jo pajutau dar didesnį norą meninės dokumentikos pagalba kalbėti apie laisvės kainą, patriotiškumą, jaunų žmonių ryžtą pasirinkti kario kelią mūsų Tėvynėje. Europoje dabar tai itin retos sąvokos“, – kuriamo kino filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ idėjos pradžią atskleidė režisierė.
N. Medutytė sako, kad pirmas įspūdis buvo šokas – jie visi pagal amžių atrodė kaip mokyklos absolventai. Visi iš vienos kuopos vaikinai gerai sutarė, jie su pagarba žiūrėdavo į kuopos vadą Aleksandrą. „Niekada iš taip arti nebuvau mačiusi karo padarinių. Jauniausiam – Viktorui 19 metų, po avarijos atakoje apvirto mašina, o jis liko viduje su prispausta ranka. Likęs vienas galvojo, kad beliko tik lėta mirtis. Emociškai šis vaikinas atrodė labiausiai paveiktas. Vyriausiam, 26-erių metų kuopos vadui Aleksandrui skeveldra vos neišplėšė akies. Bet jis jau vėl fronte. Visi jie buvo tokie nuoširdūs, jautėsi itin tvirtas tarpusavio ryšys“, – sakė N. Medutytė.
Režisierė sako, kad šie jauni vaikinai iš Ukrainos galėjo gyventi kitaip – išvykti į užsienį ar būti civiliais, tačiau jie pasirinko ginti savo šalį. „Jie klausė, „o kas kitas, jei ne aš“? Penki vyrai su sunkiais sužeidimais kalbėjo tik apie tai, kaip greičiau pasveikti ir grįžti kovoti prieš agresorių. Jų istorijos rodo, kad laisvė nėra savaime duotybė, kad ją reikia puoselėti ir ginti. Tą meilę Tėvynei, nepaprastą motyvaciją matau ir mūsų šalies šauktiniuose. Jie taip pat klausė, „kas kitas eis, jei ne aš?“, – prisiminė N. Medutytė.
Nors dabar kuriamo ilgametražio filmo tematiką režisierei padiktavo nerami geopolitinė situacija ir vis agresyvėjanti Rusijos pozicija kaimynų atžvilgiu, tačiau tik pažintis su ukrainiečių kariais padėjo jai aiškiau suvokti kas yra karas.
„Pažintis su jais buvo stiprus paskatinimas pasidomėti lietuviais, kurie savanoriškai stoja į kariuomenę, tuo, kas motyvuoja jaunus žmones eiti aukotis vardan Tėvynės. Jauni žmonės tiek Ukrainoje, tiek ir Lietuvoje sureagavo į tai, kad gali netekti to, kas jiems priklauso: teisės į laisvą valstybę, į savo teritoriją, į tai, kas jiems labai brangu ir ką jie myli. O paklausus ką jie myli, jie atsakys „mamą, tėtį, sesę ir brolį, mylimąją bei draugus“. Šalies gynyba juk prasideda nuo noro apginti brangiausius žmones“, – teigė N. Medutytė, kuriai įspūdį paliko ir pažintis su atsargos karininku bei Šaulių sąjungos Druskininkų kuopos vadu Ramūnu Šerpetausku, savanoriškai besirūpinančiu į Lietuvą atvykstančiais sužeistais kariais iš Ukrainos.
„Fizinės reabilitacijos poreikis yra akivaizdus – kariai atvyksta su įvairiais sužeidimais ir negalavimais, dažnas su ramentais. Bet svarbu ir psichologinė pagalba, nes kariai atvyksta iš mūšio lauko, netekę daug draugų, patys matę jų žūtį. Šią pagalbą aš ir stengiuosi suteikti“, – sakė ukrainiečiams padedantis R. Šerpetauskas, kuris skaičiavo, kad per šiuos metus mėnesiui trunkančiai reabilitacijai jau buvo atvykę apie keturiasdešimt karių, matyt tiek pat atvyks ir kitais metais. R. Šerpestauskas ką tik pats grįžo iš Ukrainos, kur savo akimis pamatė ištisus plotus naujų karių kapinių, o už pagalbą Ukrainos kariams jam buvo įteikta daugybė apdovanojimų.
„Lietuvą su Ukraina jungia ne tik istorija, bet ir ta patirtis, kai buvome okupuoti to paties agresoriaus, kuris ir vėl kėsinasi į mūsų laisvę. Todėl Europos kontekste Lietuva viena pirmųjų išreiškė palaikymą Ukrainai. Juk labai panaši situacija į tą, kuri pas mus buvo 1991 metais, dabar kartojasi Ukrainoje. Skirtumas tik tas, kad Ukraina už savo laisvę turi mokėti gerokai didesnę kainą nei mes“, – teigė kariais besirūpinantis savanoris.
Jaunų ukrainiečių istoriją filmuoti tada išvykusi režisierė karių nepamiršo ir savo ilgametražiame filme apie Lietuvą. Būtent jų portretais pradedamas „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ tarptautinis puslapis. „Per susitikimą vaikinai ne kartą minėjo, kad Ukrainai itin svarbus medijos palaikymas. Jie dabar vėl fronte arba padeda fronto draugams. Viliuosi, kad žmonės žvelgdami į šių žmonių akis, supras karo žiaurumą. Beveiki visi jie atrodo kaip vaikai. Kai ofise Londone dėliojome nuotraukas visi negalėjome atsistebėti jų amžiumi“, – sako režisierė N. Medutytė.
Kino filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ premjera numatoma 2016 metais. Filmo režisierei N. Medutytei prie šio kino projekto talkina filmų kompanijos Londone „Rogan Productions“ vadovas ir prodiuseris Jamesas Roganas bei lietuvių kompanijos „In Script“ prodiuseris Lukas Trimonis. Planuojamos dvi filmo versijos – viena skirta kino teatrui, kita – televizijai. Daugiau informacijos apie jau dabar tarptautinio susidomėjimo sulaukiantį projektą galite sužinoti angliškoje filmo svetainėje www.waitingforinvasionfilm.com. Lietuviška šio filmo svetainė startuos jau netrukus.
