MĖNESIO REŽISIERIUS: Sam Mendes

O, Samai Mendesai, tu pasirodai retai, padarai filmą ar du, ir vėl grįžti į teatro pasaulį. Jei skundžiamės, kad lietuviško kino pasaulį žlugdo teatrui parengti aktoriai, tai neatrodo, kad teatro režisieriai labai trukdytų kino filmams. Kitaip Samas Mendesas nebūtų vos antras režisierius, gavęs režisuoti du bondiados filmus – tarp jų ir naująjį „Spectre“.

Samas Mendesas iš mamos pilvo išsiropštė 1965 metais Rydinge, Berkšyre. Jo motina – rašytoja, o tėvas – portugalų kilmės trinidadietis profesorius. Šeimynėlė kartu ištvėrė dar penkerius metus, po kurių tėvas pasišalino. Vaikinas lankė su Kembridžu susijusią mokyklą, o vėliau įstojo į seniausią Kembridžo koledžą. Su pagyrimu baigė anglų kalbą ir būdamas vos 24 jau režisavo pjesę su Judy Dench. Jis buvo talentingas teatro režisierius, pastatęs daug pjesių, tarp jų ir originalų „Kabareto“ atgaivinimą, už kurį aplipo apdovanojimais. Nieko stebėtino, kad 2000 metais gavo Britų imperijos ordiną už nuopelnus teatrui.

Tačiau mums svarbiau jo darbas už ir apie kamerą. Samas Mendesas į kino mylėtojų akiratį pakliuvo 1999 mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus metais su mažai žinomu filmu „Amerikos grožybės“, kuriame vaidino tokie trečio plano aktoriai, kaip Kevinas Spacey. Pasirodžius šiam filmui žmonės pradėjo dažniau fantazuoti apie jaunas merginas rožių krūvoje ir, galbūt, permąstė masturbacijos duše svarbą gyvenime.

Negana to, kad „Amerikos grožybės“ užtikrino, jog joks maišelis nebeskraidys blaškomas vėjo be lyriškos gaidelės, šis filmas pasižymėjo ir tuo, kad jame nėra tradicinės amerikietiškos pergalės. Kevino Spacey vaidinamas Lesteris Burnhamas patiria vidurio amžiaus krizę, įsižiūri jauną dukters draugę ir supranta, kad jo gyvenimas viduriniosios klasės priemiestyje nėra rožėmis klotas. Keista, bet filmas nepasinaudoja proga pasekti mums pasakaitę apie tai, kaip žmonės viską meta ir bėga vaikytis svajonės (kuri 100 proc. išsipildys) bei naujos moters (kuri 100 proc. atsiduos). Lesterio tikslai bei priemonės kiek kuklesni, bet tuo pačiu ir artimesni žiūrovui, ir tikrai ne tokie akiplėšiški, kaip kokioje naujoje įkvėpiančioje juostoje, kuri „motyvuojančiais“ gifais nusės tumbleriuose.

american_beauty_3
Kadras iš filmo „Amerikos grožybės“

„Kelias į pražūtį“ buvo pastatytas po trijų metų ir apkibęs tokiomis žvaigždėmis, kaip Tomas Hanksas, Jude‘as Law, Danielis Craigas, Paulas Newmanas ir t. t… Tai buvo atmosferiškas filmas apie tėvą ir sūnų, ir tuo pačiu apie gangsterius tuo metu, kai šie dar nebuvo smarkiai madingi. Tad jis nesekė įprastu keliu – parodyti, kaip smagu būti gangsteriu kol reikalai nepasisuka į blogą, o pasakojo istoriją apie tėvą, atkuriantį ryšį su sūnumi tragedijos ir mirtinų gaudynių akivaizdoje.

Praėjo dar treji metai ir mes gavome „Desantininkus“, 2005 metų juostą apie jūrų pėstininko nuotykius pirmame Irako kare. Tiksliau, apie nuotykių nebuvimą, karo beprasmybę ir naująją Amerikos kartą fronte. Jake‘o Gyllenhaalo vaidinamas Anthony‘is Swoffordas – jūrų pėstininkų snaiperis, kuris laukia nesulaukia, kol pamatys „rožinę miglą“, kitaip tariant, peršaus kokio irakiečio galvą. Tačiau modernus karas daugiausiai reiškia dykinėjimą ir ėjimą iš proto bazėje, vėliau – klaidžiojimus dykumoje, taip ir negaunant priežasties išleisti susikaupusį testosteroną ir pyktį. „Desantininkai“ – vienas iš tų filmų, kuris itin gerai demonstruoja karo sumaištį bei nuobodybę, ir gal net primena, kad JAV turi stipriausią pasaulio kariuomenę (nepaisant joje tarnaujančių žmonių).

jarhead_3
Kadras iš filmo „Desantininkai“

Tačiau Mendesas režisuoja ne tik filmus apie konfliktus ir kietus vyrukus su ginklais. „Nerimo dienos“ yra drama apie šeimyninį gyvenimą, tarpusavio santykius, viduriniosios klasės svajonės vaikymąsi, aplinkinių lūkesčius ir kitus dalykus, žiūrovui artimesnius nei išdegusio Pragaro greitkelio Irake implikacijos. Frankas (Leonardo DiCaprio) ir April (Kate Winslet) susitiko vakarėlyje, ir visų buvo laikomi tobula pora. Tačiau jie turėjo visiškai skirtingus požiūrius į konfliktų sprendimą. April buvo svajoklė, o Frankas – labiau linkęs vaikytis žemiau kabančių vaisių ir pasiekiamų ambicijų – net jei ir nekentė to gyvenimo, kurį susikūrė. Istorija kiekvieniems namams.

„Mes iškeliaujame“ – dar vienas jausmingas jo filmas, ir antras iš eilės be ginklų ir be kraujo. Tačiau jam pavyko palikti savo pėdsaką Holivude, nes kaip tik kitu jo filmu tapo niūrių Danielio Craigo „bondiadų“ grandinę tęsiantis „Skyfall“. Šis filmas – vienas labiausiai nutolusių nuo įprastos Bondo formulės filmų: pirmą kartą pats MI5 yra auka, ne grobuonis. O ir pats Bondas nebe pačiame jėgų žydėjime. Didžiausia filmo nuodėmė yra, turbūt, ne jaunas Q, kuris turėjo kontrastuoti su „senosios mokyklos“ Bondu, bet Javiero Bardemo vaidinamas antagonistas. Jam būdingas po „Tamsiojo Riterio“ išplitęs Džokerio sindromas: antagonistas turi dievišką apvaizdą ir rengia smulkmeniškus planus, kuriais numatomas vos ne atominio lygio judėjimas. Viskas, ką daro protagonistas, yra jau numatyta ir apgalvota plano dalis, ir kur pasisuksi, laukia jau paruošti pakalikai, resursai ir sprogimai. Net traukiniai nevėluoja!

Ir dabar mums ant nosies kabo „007 Spectre“. Sugrįžta pavadinimas iš pačių seniausių „bondiados“ laikų. Samui Mendesui patikėta užduotis pritaikyti šešėlinę organizaciją, sugalvotą tais laikais, kai ir šnipų trileriai, ir sprogstantys tušinukai buvo visiškai priimtini. Šį kartą Danielis Craigas susirems su Christophu Waltzu, ir gal šiek tiek gaila, kad jų dvikova taip afišuojama pristatomuosiuose filmukuose. Kita vertus, Christophas Waltzas (kuris mūsų širdis pavergė filme „Inglourious Basterds“) pats savaime yra priežastis eiti žiūrėti Bondo filmų, kurie poreikį prisitaikyti prie naujų laikų ir žiūrovų skonių priėmė kaip šaukimą prarasti bet kokį kadaise filmuose egzistavusį džiaugsmą.

007 Spectre (12)-4
Kadras iš filmo „007 Spectre“

Kokie yra Samo Mendezo ateities planai? Turbūt teatriniai. Sklandė gandai, kad jam gali būti patikėtas ir sekantis Bondo filmas (įdomu tai, kad nesibaigianti serijos prigimtis yra tokia savaime suprantama, kad niekas net nesišaipo). Tačiau atrodo, kad jis šiuo projektu neužsiims. O pamatyti jo spektaklius daugumai iš mūsų bus sunkoka. Tad ateitis itin neapibrėžta: ar gausime vyriškumo ir machizmo temomis diskutuojantį filmą, kuris visus mūsų lūkesčius apverčia aukštyn kojom, ar dar vieną jausmingą juostą, kurioje tyrinėjami žmonių santykiai? Tu vėjo paklausk, nes Mendesas tau neatsakys.

Filmografija (Apžvalgos):

1999 m. „Amerikos grožybės“ (angl. „American Beauty“);

2002 m. „Kelias į pražūtį“ (angl. „Road to Perdition“);

2005 m. „Desantininkai“ (angl. „Jarhead“);

2008 m. „Nerimo dienos“ (angl. „Revolutionary Road“);

2012 m. „007 Operacija Skyfall“ (angl. „Skyfall“);

2015 m. „007 Spectre“ (angl. „Spectre“).

Taip pat skaitykite

Komentarai

  1. Napoleonas / 2017 gegužės 20

    Jūs padarėte klaidą-Semas Mendesas nėra antras režisierius, gavęs režisuoti du Bondiados filmus. Juk buvo ir Guy Hamilton, Martin Campbell, John Glen, Lewis Gilbert, Terence Young.