Režisierius Samas Mendesas nėra iš tų kino kūrėjų, kurie visą save atiduoda didžiajam ekranui. Tai kartu ir teatro režisierius, kuris į kinus sugrįžta tik tada, kai turi parodyti kažką stipraus, gero ir kartais net kontraversiško. Iki tol, kol jis pradėjo kurti filmus apie Džeimsą Bondą, jis sukūrė ne vieną apdovanojimais apipiltą darbą. Taigi, beveik išlaikantis tendenciją sukurti filmą kas tris metus, režisierius pristatė ir vieną karinę dramą. Tai trečiasis jo filmas „Desantininkai“, kuriame parodoma visai kitokia karo realybė.
Turinys
Antonis Svofordas – paprastas protingą literatūrą skaityti mėgstantis vaikinas, kuris vedamas giminės tradicijų nusprendžia įstoti į JAV jūrų pėstininkus. Jam paruošiamojoje stovykloje sekasi neypatingai lengvai, tačiau galiausiai jo kelias nusprendžiamas – Antonis tampa snaiperiu. Neilgai trukus JAV stoja į karą Persų įlankoje, todėl Antonis kartu su savo būrų ir dar 5000 karių išvyksta į pirmąją misiją Saudo Arabijoje atlikti operacijos „Dykumos skydas“. Vienintelė problema – jos metu niekas nevyksta, o raudonąją miglą paleisti ištroškę kariai kankinasi iš nuobodulio smėlio apsuptyje. Po kankinančio pusmečio prasideda operacija „Dykumos audra“, tačiau net ir tada, prasidėjus artilerijos apšaudymams, būriui nepavyksta įgyvendinti svajonės, o psichologinis spaudimas palaužia net tvirčiausius karius. Vos po penkių dienų karas baigiasi, nors realiai daugumai jis net neprasidėjo.
Pirmą kartą kurti karinę dramą apsiėmęs Samas Mendesas nėjo populiariu keliu ir parodė tikrąjį kario gyvenimą. Tai buvo rizikingas sprendimas. Rodyti tokį gyvenimą nėra lengva, ypatingai dėl to, kad JAV visuomet siekė kurti karo romantiką, kai priešai žudomi dėl vieno tikslo – apsaugoti artimuosius, likusius gimtinėje. O būtent šiame filme yra parodytas drąsus žvilgsnis į tai, ko niekas matyti nenori – nuobodulį, nieko neveikimą, savotišką pinigų švaistymą. O kaip kitaip gali būti, kai per pusmetį į vieną tašką suvežama daugiau nei pusė milijono karių su technika, kurie visą laiką tik masturbuojasi arba valo ginklus.
Istorija yra ganėtinai lėta, bet ji sukoncentruota į žmones. Kadangi karas šiame toks pats įdomus, kaip vėjo blaškomas maišelis, tai visas dėmesys sutelkiamas į karių gyvenimą ypatingai ekstremaliomis sąlygomis. Svarbiausia ir tai, kaip jie gyvena. Neištikimos merginos, didelis karštis ir neturėjimas ką veikti priveda prie protinio išsekimo. O tada jau pirštas taip niežti, kad esi bet kada linkęs savo įsiūtį išlieti ant ginklo brolio.
Veikėjai šiame filme yra labai stiprūs. Kadangi daugiau nieko matyti beveik neteko, tai jie buvo atskleisti visi iki vieno. Vienas jų – visiškas gerietis, kitas – kažką slepiantis, trečias – savo gyvenimo kelio nerandantis asmuo ir t.t. Svarbiausia, kad einant laikui jie atranda ryšį ir, kaip tikri kariai, kiekvienas už kitą yra pasiruošęs paguldyti savo galvą. Bet net ir čia atsiranda kažkokių išprotėjusių padarų, kurie iš karo aukų yra linkę pasityčioti. Bet kuriuo atveju, daug dėmesio skiriama psichologinėms problemoms ir kiekvienas personažas jų turi savų.
Kadangi beveik visą laiką yra rodoma dykuma arba palapinės, tai kažką sunku pasakyti apie aplinkas. Didžiausias džiaugsmas apima, kai jau antroje filmo pusėje kariai išeina į patrulį jau „Dykumos audros“ metu. Rodomas vaizdas tiesiog užima kvapą ir negali atsistebėti kaip liepsnos vidury dykumos gali atrodyti taip nepriekaištingai.
Nepaisant to, kad filmas turi mažai veiksmo, žiaurumo jame netrūksta. Smurto yra, jis prasideda dar apmokymų stovykloje, kai net šūvis į pakaušį yra pateisinamas lyg tai būtų pačios aukos kaltė. Ir labai tikėtina, kad toks dalykas buvo, nors tiksliai apie tai pasakyti gali tik tą išgyvenę. Tuo pačiu, tai yra ir savotiškas filmo minusas, nes tokios problemos giliau nenagrinėjamos. Kažkas žuvo? Tiesiai į naują kadrą. Labai gaila, kad tokie dalykai nėra labiau išplėtojami. Ir tai tik vienas pavyzdžių, kurie vis nutraukiami dar prieš galimų pasekmių atsiradimą. Tiksliau, susidaro įspūdis, kad jokių pasekmių nėra. Arba bent nebuvo.
Techninė pusė
Filme groja tikrai ne viena puiki daina, kuri lyg ir sukuria lengvą atmosferą, nors po ja slypi ir rimtesnis dalykai. Bet kokiu atveju, garso takelis parinktas puikiai, jis tinkamai iliustruoja rodomus dalykus, pasirengimą, gyvenimą dulkių apsuptyje ar vaikštant po nafta nuklotą dykumą.
Kinematografija filme yra puiki. Čia nieko nebepridursi. Tiesiog puiki. Tiek eilinių dienų filmavimas, tiek vakaronės, tiek karštas dykumos oras. Tai yra tiesiog nepriekaištingas viso karių gyvenimo perteikimas kameros darbu. Dar kartą pasikartosiu, jog nuo tos akimirkos, kai prasidėjo liepsnojanti dykuma, iki pat karo pabaigos, viskas atrodė nuostabiai.
Filmas turėjo keletą faktinių klaidų. Pirmiausia, tai filmas akcentuojamas apie jūrų pėstininkus, ne paprastą armiją (arba sausumos pajėgas). Ir nuolat akcentuojama, kad aplink vien jūrų pėstininkai, tuo tarpu ne kartą rodomi tankai M1 Abrams, kurie buvo būtent sausumos pajėgų, ne jūrų pėstininkų. Pastarieji į kovą judėjo su M60A1 Patton. Kitas dalykas – filmas pasimeta tarp uniformų. Kai pradžioje kariai vaikšto su paprastomis lauko uniformomis – viskas tvarkoje. Vėliau (matyt, padaugėjus karių ir finansavimo), jie apsivelka dykuminėmis uniformomis. Tačiau vėliau vėl grįžtama prie paprastų lauko uniformų, kurias jau mūšio metu vėl keičia dykuminės. Dar dėl ginklų – filme rodoma, kaip Svofordas mokosi šaudyti ir vėliau dykumoje naudoja snaiperinį šautuvą M40, kuris „Dykumos audroje“ nebuvo naudojamas. JAV tuo metu į operaciją buvo paleidę snaiperinius šautuvus M24. Galbūt tai yra smulkmenos, bet jos svarbios.
Tiek garso, tiek vaizdo montažas filme yra labai geras.
Aktoriai
Pagrindinį vaidmenį filme suvaidinęs Jake‘as Gyllenhaalas jau tada parodė, kad nėra skystas aktoriukas. Jis filme priminė vaidmenis, kuriuos galime stebėti pastaruoju metu. Šiek tiek rimtas, šiek tiek linksmas, bet labiausiai – psichopatas, neturintis savo vietos. O galiausiai – palūžęs asmuo. Jis sugebėjo perteikti daug žmogaus kaitos stadijų ir tai stebėti labai įdomu.
Nors filme buvo daug kitų veikėjų, vieną svarbesnių įkūnijo Jamie‘is Foxxas. Jis taip pat parodė žmogaus evoliuciją, savotišką prisirišimą prie savo pavaldinių ir svarbiausia – nepaisant žiauraus elgesio jis buvo jautrus ir teisingas vedlys, žinojęs, kas geriausia jo būriui. Teisingai perteiktas personažas leido mėgautis pasirodymu.
Taip pat gerai justoje pasirodė Peteris Sarsgaardas, Lucas Blackas, Brianas Geraghty‘is, Damionas Poitieris ir kiti aktoriai.
Verdiktas
„Desantininkai“ yra tikrai drąsus žvilgsnis į karą, kokio iki tol nebuvo galima išvysti. Rimtas, lėtas, išgyvenimų kupinas filmas su nepriekaištinga kinematografija sugeba įtraukti į pasakojimą apie nieką ir tuo pačiu apie viską. Tai karių psichologiją nagrinėjantis darbas, kuris neturi nieko bendro su daugumoje rodoma karo romantika.
