Filmai apie gangsterius ir kriminalinį pasaulį veikia tik tuomet, kai jų centre atsiduria žmonių tarpusavio santykiai. Turbūt dar nebuvo sukurtas nuoširdžiai geras tokio tipo filmas, kreipiantis dėmesį grynai į nusikaltimus ir susišaudymus, kadangi žiūrovams gyvybiškai reikia parodyti gangsterius kaip tikrus jausmus turinčius žmones, antraip publika į siužetą tiesiog nekreips dėmesio. Tai galioja visuose filmuose, tačiau tiems, kurie pasakoja apie teoriškai blogus žmones, ši detalė yra ypač svarbi.
Kad Samas Mendesas, kurdamas filmą „Kelias į pražūtį“ tai suprato, abejonių nekyla. Kaip jis tai įgyvendino yra jau kitas klausimas.
2002 metais sukurtame kriminaliniame trileryje yra pasakojama apie pačiame Didžiosios depresijos įkarštyje vykstančius įvykius. Jų metu vienai iš Ilinojaus gangsterių grupuočių vadovaujančiam Džonui Rūniui (akt. Paul Newman) dirbantis Maiklas (akt. Tom Hanks) privalo bėgti iš miesto po to, kai pastarojo sūnus (akt. Tyler Hoechlin) pamato žiaurų tėvo verslą iš arti ir Maiklo gauja negali rizikuoti, kad vaikas kam nors papasakotų apie žiaurumus.
Tokiu būdu svarbiausia „Kelio į pražūtį“ tema tampa tėvų ir sūnų santykiai, kuriuos yra siekiama nagrinėti įvairiapusiškai. Filmas šia prasme neignoruoja laikmečio – ketvirtojo dešimtmečio pradžia buvo sunkus laikotarpis absoliučiai visiems, net ir prabanga paprastai pasižymintiems gangsteriams, todėl vyrai dažniausiai leisdavo itin daug laiko darbe ir savo šeimos praktiškai nepažinojo. Todėl kai Maiklas pasileidžia bėgti į Čikagą, jam problemų pridaro ir tai, jog jis savo sūnaus visiškai nepažįsta.
Tėvo ir sūnaus santykiai filme yra statomi išvengiant lengviausių ėjimų. Maiklas savo vaiko nepriima kaip mažesnės suaugusiojo kopijos ir kantriai jam aiškina, kaip reikia apsisaugoti nuo juos medžiojančių žmonių ir kodėl jie niekad negalės grįžti namo. Ir visgi kaip ir daugelyje Samo Mendeso filmų (naujausiais pavyzdys – „Spectre“), taip ir šiame jokia tema nėra išnagrinėjama iki galo. Filmo viduryje tėvo ir sūnaus santykių plėtojimą scenarijus tiesiog pamiršta, įsivaizduodamas, kad žiūrovai jau yra įtikinti jųdviejų susibendravimu, ir kai ši tema sugrįš filmo gale, visi bus stebuklingai sužavėti. Kartais temos neišplėtojimas filmams padeda ir jiems suteikia reikalingo abstraktumo, bet šis atvejis buvo labiau panašus į apsileidimą.
Visgi tiesiogiai ar ne, tėviški santykiai lydi visą „Kelią į pražūtį“. Maiklo gaujos vadas Rūnis kartu yra ir jo įtėvis, užauginęs našlaitį berniuką, ir dėl artimo jų santykio biologiniam Rūnio sūnui Konorui (akt. Daniel Craig) nėra smagu. Visad kreivai besišypsantis ir greitai pratrūkstantis Konoras, suderinus su turbūt geriausią karjeros vaidmenį pademonstravusiu D. Craigu, visad kelia šiurpą ir nuoširdžiai atrodo kaip psichopatas, pasiryžęs tuoj pat kam nors pakenkti. Jo istorija taip pat nėra išnaudojama iki galo, daugiau leidžiant žiūrovams grožėtis D. Craigo vaidyba nei leidžiant jam padaryti kažką tikrai įsimintino, tačiau jis yra reikalingas kelioms kertinėms scenoms, priverčiančioms visiškai kitaip žiūrėti į Maiklą ir vėlesnius jo poelgius.
Todėl tai, ką pasako „Kelias į pražūtį“, žiūrovus sužavės mažiau. Filme nėra išskirtinių idėjų apie moralę, kažko, kas nebuvo pakartota kituose tokio tipo kūriniuose, ar veikėjų, kurie niekur nebuvo matyti. Visgi tai, kaip filmas visa tai pasako, yra reikšmingiausia „Kelio į pražūtį“ dalis.
Sukurtas pagal to paties pavadinimo komiksą/grafinį romaną, „Kelias į pražūtį“ yra vienas iš panašiausiai į komiksus atrodančių filmų. Jis nepasiekia „Nuodėmių miesto“ lygio, tačiau į grynuosius filmo vaizdinius čia yra įdedama tiek daug pastangų, kad filmo scenarijaus klaidos greitai pasimiršta.
Ir net sunku pasakyti, kiek tai yra S. Mendeso nuopelnas. Režisierius filmui yra itin svarbus, nes daugybė trumpų scenų, tokių kaip šimtai skrybėlėtų vyrų Čikagos gatvėse ar įvažiavimas į pačią Čikagą tarp dešimčių senovinių automobilių, kainuoja itin daug finansiškai ir fiziškai, o ekrane yra parodomos vos keletą sekundžių. S. Mendesas yra pasiryžęs neiššvaistyti nei vienos filmo sekundės ir toks pasiryžimas yra pagirtinas.
Didžiausią nuopelną dėl filmo grožio (vizualine, ne moraline prasme; šaudymų ir žudymų čia yra užtektinai) norisi skirti už kinematografiją atsakingam ir už ją Oskaru po mirties apdovanotam Conradui Hallui, filmavusiam tokius filmus kaip „Bučas Kesidis ir vaikis Sandensas“ ar S. Mendeso „Amerikietiškos grožybės“. Neįprastai sodriai spalvinga Čikaga, įvairiausi kampai, žiūrovus pastatantys į Maiklo sūnaus poziciją (filmas itin dažnai stengėsi filmą rodyti iš berniuko perspektyvos), siluetai, lietingos scenos, išpučiami dūmai, kilometrus į visas puses aprėpiantys peizažai ir aktorių akių spindėjimas yra neabejotinas C. Hallo nuopelnas. Kartais norėjosi sakyti, kad gražių vaizdinių čia yra gerokai per daug, bet tokia kritika būtų tiesiog kvaila, kadangi nei vienas kadras čia neegzistuoja tik dėl jo grožio ir turi praktinį pritaikymą. Po dviejų valandų net nekyla klausimų, kodėl filmas šiuo metu yra dedikuojamas greitai po jo pasirodymo mirusiam C. Hallui.
Technine prasme „Kelias į pražūtį“ yra visapusiškai genialus. Thomaso Newmano sukurta muzika yra puiki, niekad netrukdanti ir padedanti preciziškai kelti įtampą ar tiesiog atspindinti veikėjų nuotaikas, tačiau ja nėra piktnaudžiaujama. S. Mendesas sukūrė tylų filmą, kuriame veikėjai daug šnabždasi ir muzika tarytum sėlina už jų, todėl garsūs momentai čia turi rimtą efektą. Ir visgi geriausia filmo scena yra absoliučiai tyli, pasitelkiant tik C. Hallo kinematografiją, lietų, T. Hanksą ir kelis nelaimėlius. „Keliui į pražūtį“ galbūt buvo klaida remtis minimalizmu pasakojant veikėjų istorijas, tačiau iš techninės pusės tai buvo nuostabus sprendimas.
Galiausiai S. Mendesui pasisekė (ar kaip tik viskas buvo suplanuota), kad režisierius turėjo tokius profesionalius aktorius. Nei vienas jų neišsiskyrė, galbūt išskyrus D. Craigą (pamačius šį filmą atrodo, kad jį būtų galima paversti ne Bondu, o Bondo filmo blogiuku) ar maniaką ir sadistą įkūnijantį Jude‘ą Law, ir daugelis jų laikėsi subtilumo pusėje. T. Hanksas, dažnai įvardijamas kaip blogas pasirinkimas Maiklo vaidmeniui, iš tikrųjų čia tinka nuostabiai, nes kietesnis aktorius tiesiog nebūtų įtikinamas kaip savo vaiką suprantantis tėvas. Paskutinis Paulo Newmano vaidybinis pasirodymas taip pat yra vertas pagyrų – aktoriaus čia nėra daug, bet jis vis dar fiziškai stiprus ir sugebantis pateikti visą emocijų spektrą.
Juostoje nėra išsišokėlių ir galbūt dėl to „Kelias į pražūtį“ emocine prasme nėra stiprus filmas. Nors tema apie tėvus ir sūnus, po kuria slepiasi nuoširdus žmonių noras žiauriais būdais baisioje aplinkoje apsaugoti vaiko nekaltumą, yra nagrinėjama ilgai, ji nepasiekia nieko rimtesnio. Galiausiai filmą sėkmingai išgelbėja tai, kad publika tiesiog nekreips dėmesio į scenarijaus nesklandumus – žiūrovai bus per daug įsitraukę į įspūdingą reginį, nuo kurio atsiplėšti bus neįmanoma. Vidutinišką filmą blizgiais dalykais galima išgelbėti itin retai, tačiau čia atsitiko būtent
