Kai kuriems režisieriams per visą gyvenimą taip ir nepavyksta sukurti To filmo, kuris reprezentuotų visą kūrybą, atskleistų tik jo kūrėjui būdingą stilių ir paliktų pėdsaką kino istorijoje. O kai kuriems – priešingai, tai pavyksta pačiu pirmuoju bandymu. Būtent taip stipriai ir sėkmingai savo karjerą kine pradėjo Samas Mendesas. Jo debiutinis filmas „Amerikos grožybės“ už geriausią režisūrą jam atnešė Oskarą, o be šio filmas jų pelnė dar keturis (geriausias filmas, geriausias pagrindinis aktorius, geriausias originalus scenarijus, geriausias kameros darbas) bei buvo nominuotas dar trims (geriausia pagrindinė aktorė, geriausias montažas, geriausias garso takelis). Nė vienas vėlesnis S.Mendeso filmas panašios sėkmės nepakartojo, tačiau, ko gero, negalima sakyti, kad „Amerikos grožybės“ tapo kartele, kurios Mendesui dar kartą įveikti nepavyko – greičiau „Amerikos grožybės“ žymi stiprų debiutą, nubrėžiantį tolesnės kūrybos gaires ir kriterijus. O sukurti ką nors panašaus ar dar stipresnio už „Amerikos grožybes“ yra sudėtinga ne tik S. Mendesui, bet ir apskritai bet kuriam kitam režisieriui.
Į penktą dešimtį įkopęs žurnalistas Lesteris Bernhamas (akt. Kevin Spacey) išgyvena kompleksinę krizę. Santykiai su žmona, ambicinga nekilnojamojo turto agente Kerolin (akt. Annette Bening) primena Šiaurės ašigalį, bendravimas su šešiolikmete dukra Džeine (akt. Thora Birch), kuri atvirai jį niekina, yra visiškai komplikuotas. Naujas Lesterio gyvenimo etapas prasideda tada, kai kartu su žmona atvykę palaikyti per mokyklos krepšinio rungtynių pertrauką šokančios Džeinės jis susipažįsta su jos drauge Andžela (akt. Mena Suvari). Andžela tampa Lesterio seksualinių fantazijų objektu. Suvokdamas padėties absurdiškumą, išoriniu blizgesiu ir normalumu maskuojamas supuvusios visuomenės, į kurią patenka ir jo paties šeima, ydas, Lesteris meta darbą, iš kurio šiaip ar taip darbdavys būtų jį išsviedęs lauk, ir įsidarbina greito maisto užkandinėje. Taip pat susidraugauja su naujai į kaimynystę atsikrausčiusiu Džeinės bendramoksliu Rikiu (akt. Wes Bentley), iš kurio perka kanapes. Tuo tarpu pats Rikis turi įprotį visą nuolat fiksuoti kamera – toks agresyvus brovimasis į asmeninę erdvę Džeinę verčia jaustis nejaukiai, o Lesterio akivaizdus susidomėjimas Andžela jai iš viso kelia šleikštulį.
„Amerikos grožybės“ – tai daugiasluoksnis ir net keletą temų apmąstymams pasiūlantis filmas. Ne viskas atsakoma tiesiogiai, kai kurių klausimų sprendimus paliekama susirasti patiems žiūrovams. Visų pirma – jau filmo pradžioje savo gyvenimą pristatantis Lesteris paskelbia, kad mažiau nei po metų mirs. Žiūrovai atsiduria tarsi pavyzdinėje film noir juostoje, kai jau filmo pradžioj sužinoma apie žmogžudystę, o pats filmas ir keliauja būtent to pradžioje paskelbto įvykio link. Tad šioje vietoje visai pagrįstai keliamas klausimas, kokiu momentu ir iš kokios pozicijos Lesteris kalba – jei kalbėjimo momentas sutampa su filmo veiksmo pradžios momentu, Lesteris dar negalėtų žinoti apie savo mirtį. Dėl to, ir iš kameros kampo (rodomos Lesterio gyvenamos gatvės vaizdas iš viršaus) labiau tikėtina, kad Lesterio kalbėjimas – retrospektyvis: pomirtinis arba mirties akimirką (kas gražiai susisietų su paties Lesterio filme išsakoma fraze: „Visą laiką sakoma, kad paskutinę sekundę prieš numirštant, visas tavo gyvenimas šmėkšteli tau prieš akis. Visų pirma, ta sekundė visai nėra sekundė, ji išsiplečia į amžinybę, tarsi laiko vandenynas“). Gal būtent dėl to Lesteriui – pasakotojui ir pagrindiniam veikėjui – yra visai vis tiek, be to jis iš tam tikros perspektyvos jau gali vertinti praeities situacijas. Ir, beje, tai nėra vienintelis šio filmo matymo taškas ar pozicija.
„Amerikos grožybės“ subtiliai ir ironiškai sugeba parodyti amerikiečių viduriniosios klasės problemas, kur už išpuoselėto fasado, nupoliruotos išorės ir šypsena papuoštos kaukės slypi visiška nykuma. Lesterio „pabudimą“ naujam gyvenimo etapui galima vertinti kaip maištą – maištą prieš sistemą, maištą prieš dirbtinumą, maištą prieš visuomenę, kuri tą dirbtinumą skatina, primesdama „normalumo“ rėmus ir kaip į Prokursto lovą bandydama visus įsprausti. Lėtas ir lyg tyčia nerangus Lesteris šalia tobulą šaunuolę vaidinančios žmonos ir amžinai paniurusios dukters, atrodo, ko gero, kaip tik normaliausiai ir moraliausiai. Kita vertus, kiek normaliai ir moraliai galima vertinti psichotropinių medžiagų vartojimą ir nepilnametei jaučiamą seksualinį potraukį? Tad šioje vietoje juostos pavadinimas suskamba taip pat ironiškai, kaip ir Roberto Benignio filmo „Gyvenimas yra gražus“ (it. „La vita e bella“, 1997 m.).
Būtent už to kabinasi dar viena šio filmo plotmė – gal, lyginant su kitais personažais, Lesteris elgiasi moraliausiai, tačiau vertinant bendrai – vis tiek nemoraliai ir už tai sulaukia atpildo. Tačiau į tai vėlgi galima žiūrėti ir per Lesterio kaip maištininko prizmę, tuomet jo susiklostęs likimas galėtų būti suprantamas kaip dėsningas atpildas už bandymą ištrūkti ar pasipriešinti. Filme galima pastebėti keletą netiesioginių aliuzijų į grotas, kas simbolizuoja nelaisvę.
Kalbant apie kitus simbolius, vienas ryškiausių, iš karto susiejamų su šiuo filmu yra rožės. Jos vėlgi naudojamos ne vienprasmiškai. Raudoni rožių žiedlapiai, kuriais pridengtas nuogas Andželos kūnas, simbolizuoja aistrą ir lytinį potraukį. Šis simbolis kaip ir jį lydintis muzikinis motyvas, filme pasikartoja keletą sykių, ir tampa dar kitaip interpretuoto pavadinimo variacija. Tačiau rožes matome ne tik aplink Andželą. Lesterio žmona Kerolin įnirtingai ir su dideliu atkaklumu taip pat puoselėja aplink namą susodintas rožes – jos tampa savotišku patvirtinimu, kad viskas yra gerai. Kol yra rožių, viskas aplinkui gražu ir negali būti kitaip. Todėl sąmoningas rožių pašalinimas iš kadro kalba apie neišvengiamą iliuzinės tikrovės griūtį.
Lesterio seksualinis potraukis, kurį jis jaučia Andželai, atveria dar vieną filmo plotmę ir yra, ko gero, labiausiai trikdantis. Ne dėl paties turinio, tačiau dėl to, kad būtent šie estetiškai labai patraukliai be krislo vulgarumo pateikti epizodai, priverčia jei ir ne visiškai susipainioti, bandant atskirti, kur filmo tikrovė, o kur – fantazija, tai bent jau išmuša tą tvirto žinojimo pagrindą iš po kojų. Pabaigoje įvykstantis „prabudimas“, ar, tiksliau, prablaivėjimas, išsklaido magiją ir grąžina Lesterį į realybę bei priverčia atsitokėti. Tačiau už tai – ar ne tik už tai – jo laukia atpildas.
S. Mendesas šiame filme apsieina vos su keliais aktoriais, tačiau visų jų kuriami personažai yra saviti, įsimenantys, ryškūs ir reikalingi. Žinoma, didžiausios liaupsės ir ovacijos tenka Lesterio personažą sukūrusiam Kevinui Spacey, kuriam šis vaidmuo atnešė antrą Oskarą. Lesteris suvokia savo būties, esamos situacijos ir apskritai visuomenės, funkcionuojančios kaip sistema, absurdiškumą, ir savo ginklu prieš ją pasirenka ironiją. Ne mažiau įspūdingas ir Lesterio žmoną Kerolin suvaidinusios Annette‘s Bening pasirodymas. Išoriškai Kerolin – visada pasitempusi ir besišypsanti, energinga ir savimi pasitikinti – o jei pasitikėjimo pritrūksta, jo semiasi iš saviįtaigos įrašų. Šis personažas – labai problemiškas ir prieštaringas– iš esmės ji yra vienintelė, besistengianti išlaikyti kurtinio lizdą primenančią šeimą, tačiau, ko gero, būtent ji pati dėl to ir yra nelaimingiausia. Ji ir stato, ir griauna, pati atstumia ir pati labiausiai kenčia nuo savo šaltumo sukeltų pasekmių. Įsimintiną Bernhamų kaimynystėje gyvenančio pulkininko Fitso vaidmenį sukūrė ir Chrisas Cooperis. Pulkininkas Fitsas – stereotipų, netolerancijos, išankstinių nuostatų ir homofobijos pritvinkęs žmogus, išmuštruotas karinės sistemos, tačiau tik labai vėlai suprantantis, kad didžiausias jo priešas jis pats, o didžiausios baimės, nuo kurių taip stengėsi pabėgti – jo paties viduj. Jaunajai kartai sekėsi vaidinti sekėsi truputį prasčiau, tačiau personažai pagal filmo konceptą vis tiek yra ryškūs ir įsimenantys, nors, kita vertus, jiems kurti panaudotos klišės akivaizdžios. Ta pati Andžela (akt. Mena Suvari), paskendusi raudonuose žiedlapiuose ir okupavusi Lesterio mintis – iš esmės ji tipinė mokyklos gražuolė – šaunuolė, nesustodama tauškianti apie savo įspūdingą seksualinę patirtį. Tokioms šalia savęs reikia turėti fiziškai ne taip įspūdingai atrodančią draugę – todėl Andžela draugauja su Džeine. Džeinė (akt. Thora Birch), kaip ir dauguma paauglių, ne tik įsitikinusi, kad yra negraži, bet dar ir stengiasi tokia būti. Tačiau po niūria išvaizda ir atšiauriu elgesiu slepiama jautri ir įdomi siela. Šiais dviem mergaičių tipažais vėlgi sužaidžiama taip, kad pavyksta sukurti paradoksą – išskirtinumo siekianti Andžela yra tokia, kaip visos tą darančios panelės, o nuošaly linkusi likti Džeinė gali atsiskleisti visai netikėtomis spalvomis – tik reikia tinkamo žmogaus, kuriam ir šalia kurio ji galėtų atsiverti. Kita vertus, vertinant tik vizualiniu lygmeniu ir nesustojant pasigilinti – tokių pilkų pelyčių kaip Džeinė yra šimtai, tad visuomenėje, kurioje dominuoja grožio kultas, labiau vertinamos Andželos tipo merginos. Todėl Lesteriui ji tampa vienintele, ryškiai švytinčia nuolatine jo sapnų ir minčių lankytoja. Galiausiai Rikis, kurį vaidinančiam Wesui Bentui pavyko šiam personažui sutiekti sunkiai paaiškinamo kraupaus keistumo. Vėlgi, tai nevienaplanis personažas, kuris iš pradžių dėl savo pomėgio slapta stebėti ir filmuoti atrodantis keistai gąsdinančiai, o vėliau parodo daugiau savo pusių ir veidų. Ko gero, labiausiai įsimena jo skvarbus ir nepaaiškinamai gąsdinantis skaisčiai melsvų akių žvilgsnis.
Būtent Rikis tampa tariamu antruoju šio filmo operatoriumi – ne kartą tenka save pagauti susivokus, kad rodomas momentas – ne iš bendros matymo perspektyvos, o būtent iš Rikio matymo taško. Panaudojamas vadinamasis „išrėminimas“ – nors ir nėra jokio išankstinio įspėjimo, žiūrovai iš karto pajunta, kad štai šią sceną stebi ne vieni – kad žiūri ir mato tai, ką regi stebėtojas filme. Žinoma, šiuos trumpus epizodus išduoda kiek kitokia vaizdo kokybė. Tačiau kalbant apie kameros darbą apskritai jis nusipelno tik pagyrų. Originalūs rakursai, kadrų estetika, lėtas kameros judesys – jau ko vertos vien iš apačios ar viršaus nufilmuotos raudonuose rožių žiedlapiuose paskendusios Andželos vaizdai ar identiškai kompozicine prasme nufilmuotos dvi Bernhamų šeimos vakarienės scenos, kur stabili kamera vaizdą fiksuoja lyg įrėmintą paveikslą. Prie kitų techninių parametrų prikibti irgi nėra už ką. O subtilus ir lengvai mistiškas garso takelis jau dabar yra tapės vienu iš tokių, kurį išgirdęs neklysdamas gali susieti su filmu.
„Amerikos grožybės“ – įspūdingas, stiprus ir sunkiai atkartojamas S. Mendeso debiutas. Daugiasluoksnis filmas įvairiais aspektais ir su švelnia ironija gvildenantis komformizmo, dirbtinumo temas, su švelnia ironija įvairiais kampais atskleidžia ir parodo viduriniosios klasės problemas, moralines ydas ir ligas. Originalų siužetą ir gerą režisūrą tobulai papildo estetinė filmo pusė bei stipri aktorių vaidyba, o garso takelis nė nebando padėti įveikti stipriai apimančio netikrumo jausmo, bet priešingai, savo magišku skambesiu jį tik sustiprina. „Amerikos grožybės“ vers ne kartą permąstyti šio filmo pavadinimą, kadangi pati juosta pateiks ne vieną ir ne dvi variacijas – ir ne visos jos bus patogios, malonios ir gražios.
