Sam Mendez turbūt geriau pažįstamas teatralams negu kinomanams. Visi yra girdėję jo American Beauty ir dar nemaža dalis turbūt bent jau žino, kad Gyllenhaal vaidino Jarhead. Tačiau tai tik du super žymūs filmai. O kaip su kitais? O kaip su komedija Away We Go?
Hipsteriškai pasišiaušęs ir apžėlęs megztinių fanas Burt (Jon Krasinksi, atidirbantis savo esamas ir būsimas Office nuodėmės) ir jo meilė Verona (Maya Rudolph) sužino, kad ji laukiasi. Siurprizas! Burtas imasi drožinėjimo (net jei nežino, kuriuo žodžiu tai įvardinti), Verona žiūri neščiūjų vaizdajuostes.Tačiau jų planai gyventi greta Burt tėvų, kad vaikas turėtų senelius, sužlunga, kai paaiškėja, kad jaunyvi seniokai išskrenda gyventi į Amsterdamą. Tad porelė leidžiasi į kelionę ieškoti tobulos vietos jų namams, pakeliui sutikdami senus draugus ir gimines, kurių kiekvienas savaip nemoka tvarkytis su tėvyste.
Away We Go yra filmas būsimiems tėveliams, net jei “būsimiems” vis dar reiškia “gal kurią dieną pabandysim be prezervatyvo. Po penkių metų ir panašiai”. Burt ir Verona pažįstami visi vienaip ar kaip nesusitvarko su tėvyste – tačiau grynai ne dėl vaikų kaltės. Mažieji yra tiesiog mediumas, per kurį pasireiškia įvairiausios (ir labai gilios) asmenybės problemos. Tad ir gražioji filmo mintis yra tai, kad kiekvienų problemos skirtingos, tačiau nereikia išsigąsti, nukeldinėti ar lengva ranka numot, kad kam tie vaikai, kai turi karjerą. Reikia tiesiog žengti pirmą žingsnį ir stengtis padaryti to kūdikėlio gyvenimą kuo geresniu.
Padeda ir tai, kad Verona į kelionę leidžiasi jau keletą mėnesių neščia. Kur ji dings?
Burt ir Verona yra pora mūsų tumblr, etsy ir instagram kartai – jie yra mieli ir ekscentriški, grynai kaip keikvienas Pinterest vartotojas ar supermamytė norėtų būti. Pavyzdžiui, Burt yra barzdotas ir nesišukavęs, nes taip madinga, griebiasi drožinėjimo, nes taip reikia tėčiui. Tuo pačiu filmas stengiasi neblaško žurnalo technologiniu datavimu. Mobilieji filme yra tiek nesvarbūs, kad Burt tiek pat sėkmingai galėtų kalbėt ir Nokia 3310, ir iPhone 7 XZS. Niekas nemini socialinių tinklų ir panašiai. Taip per veikėjus ir jų bruožus, bet ne per išorinius žaisliukus, publikai perteikiama, kad protagonistai yra tokie pat žmonės kaip mes. Tuo pačiu taip išvengiama technologinio datavimo, kuris būtų 2009 filmą padaręs labai archajišku 2015siais.
Be to, Burt barzda yra riboto ilgio, ir jis dirba su draudimu, o Verona neverda muilo, tad veikėjai nėra perspausti.
Tad Away We Go suderina labai savalikę žinią su istorija, kuri nėra užštampuota laike. Tas galioja ir problematiškosioms poroms. Kol nepatamoke klonų utopija, turėsime problemų su vaisingumu, pabėgimu nuo šeimos ar atsakymės, ar paprasčiausiu ėjimu iš proto. Pseudohipes suspermamytės irgi niekur nedings.
Burt / Krasinski puikiai vaidina modernų vyrą, kuris jau link ketvirtos dešimties, bet nėra suaugęs (kiek tai gerai ar blogai priklauso nuo interpretacijos). Maya Rudolph yra puoki neščioji, apimta amžinų neščiųjų problemų, tačiau dėl to jos veikėjas atrodo gal mažiau ryškus, net jei aktorė ir yra labai išraiškingi. Tuo tarpu noriu paminėti ir Allison Janney, kuri kažkaip gavo antraplanius vaidmenis paskutiniuose trijuose filmuose kuriuos aš žiūrėjau. Siaubingas sutapimas.
Away We Go yra filmas, kuris išvengė pagundos griebti paprastų priemonių žiūrovui susitapatint su veikėjais ir taip įgavo išliekamąją vertę. Sakyčiau, geras filmas tiems iš mūsų, kuriems būsimas vieno iš poros pilvo išsipūtimas kiek skatina nemigą, ar tiems, kuriems jau tenka išgirsti tokių klausimų kaip “kelintas mėnesis”. Esamiems tėveliams jau gal per vėlu žiūrėti, nebent netyčia susitapatintumėt su viena iš poros aplankytų šeimų – tai ženklas, kad reikia keistis. O ar mes neiname į kiną, kad mus ne tik pralinksmintų, bet ir praturtintų kaip asmenybes?
