Režisieriui Samueliui Alexanderiui Mendesui – penkiasdešimt, o jo filmografiją sudaro vos septyni filmai. Atrodo, jog tokie skaičiai turėtų byloti apie ne itin palankiai susiklosčiusią karjerą, menką populiarumą ar net kūrybinį išsekimą. Anaiptol. Debiutinis režisieriaus filmas „Amerikos grožybės“ („American Beauty“, 1999 m.) pelnė net penkias Oskaro statulėles. Ir nors kiti S. Mendeso darbai nesulaukė ypatingo kritikų dėmesio, jie išlaikė kino kūrėjui būdingą stilistinį subtilumą.
2008 metais režisierius pagal tarptautinį Richardo Yateso bestselerį „Nerimo dienos“ („Revolutionary road“, 1961 m.) pristatė to paties pavadinimo filmą. Prieš juostai pasirodant kino teatruose, žiūrovai juokavo, jog tai greičiausiai – ilgai lauktas „Titaniko“ („Titanic“, 1997 m.) tęsinys, kuriame pasakojama, kas būtų, jei žymusis Jackas Dawsonas visgi būtų išgyvenęs, mat pagrindinius vaidmenis filme atliko Leonardo DiCaprio ir Kate Winslet. Aktoriai kartu nusifilmuoti dar viename filme sutiko beveik po 11 metų pertraukos, tad nenuostabu, jog šis filmas buvo itin laukiamas.
Prieš peržiūrą juokavusių žiūrovų spėlionės iš dalies pasiteisino. Kino ekranuose mes vėl išvydome dviejų jaunų žmonių meilės istoriją, tačiau tai nebuvo pasaka, kurioje herojai gyveno ilgai ir laimingai, tai buvo šeimos santykių drama, kai meilės euforija susiduria su šiurkščia gyvenimo realybe.
1955 metai. Frankas ir Aprilė Wheeleriai daugeliui atrodo ideali pora. Jis – Niujorke stambioje įmonėje dirbantis kompiuterių pardavėjas, ji – namų šeimininkė, besirūpinanti dviem vaikais. Tačiau šis nugludintas fasadas slepia jaunos šeimos abejones savo gabumais, nerimą dėl karjeros, nesugebėjimą mylėti ir todėl nuolatinę jausmų vaidybą. Galų gale abu nusprendžia kardinaliai keistis ir su vaikais išvažiuoti gyventi į Paryžių.
Samuelis Mendesas meistriškai perkelia Richardo Yateso knygos personažus į kino ekraną. Franko ir Aprilės santykiai – daugelio šeimų hiperbolizuotas atitikmuo. Visas filmas skirtas veikėjų analizei, jų veiksmas ir tų veiksmų sukeliamiems padariniams.
Aprilės personažas filme – ryškiausias. Neišsipildžius svajonei tapti aktore, moteris pasineria į kasdienę rutiną, kuri ją vis labiau verčia jaustis apgailėtina. Kiekvieną įvykį Aprilė paverčia nereikalinga drama. Ji manipuliuoja savo vyro emocijomis ir jausmais. Neišsipildžius Aprilės Wheeler svajonei tapti aktore, moteris gyvenimą paverčia nuolatine scena. Tai vienas geriausių Kate Winslet sukurtų vaidmenų.
Frankas Wheeleris – žmoną mylintis, tačiau neištikimas vyras. Režisierius tyčia neparodo jo ir sekretorės sekso scenos. Taip sušvelninamas išdavystės faktas, kurį išprovokavo nuolatinis Aprilės apeliavimas į jo vyriškumą. L. DiCaprio šiame filme puikiai įkūnija pasimetusio ir savimi neužtikrinto vyro personažą. Frankas ir Aprilė gyvena pasaulyje, kuriame yra priversti apsimetinėti, todėl Michaelo Shannono sukurtas personažas tampa gaivaus oro gurkšniu. Johnas Givingsas – psichikos sutrikimų turintis Aprilės kaimynės sūnus. Jo tiesmukumas, šiurkštumas ir nuoširdumas tik išryškina melų ir apgavysčių persmelktą Wheelerių gyvenimą.
Kelionė į Paryžių porai tampa paskutiniu šiaudu galinčiu išgelbėti griūvančią santuoką ir pakeisti jų likimus. Deja, nutinka gyvenimas. Aprilė pastoja, o Frankui skiriamos aukštesnės pareigos. Persikėlimas tampa vis mažiau įmanomas. L. DiCaprio personažas patenkintas tokiu likimo posūkiu, mat galimi drastiški pokyčiai jį gąsdina ir nors vyras nekenčia savo darbo, pastarasis jam – finansinio saugumo garantas.
Aprilei nėštumas – svajonės pabaiga. Ji nebeįsivaizduoja savo tolesnio gyvenimo. Kelionė už Atlanto ją skatino judėti į priekį. Subliūškus planams, moteris tampa viskam apatiška.
Jei filmo pavadinimas būtų išverstas teisingai ir pažodžiui, tuomet jis atitiktų gatvę, kurioje gyveno Wheeleriai („Revolutionary road“). Šis pavadinimas tarsi visiška šeimos gyvenimo būdo priešingybė. Užuot kaipmat keitę savo gyvenimą, jie sukūrė neįmanomą planą, kurį metė, vos tik pajutę, jog jis gali išties pavykti.
Režisierius, vaizduodamas dviejų žmonių santykius, parodo mus pačius. Nedrąsius, neryžtingus, bijančius ir dėl to nukenčiančius žmones. S. Mendesas sukuria tokius personažus, kuriuose dominuoja didžiausios ir dažniausios mūsų baimės, tačiau jie ne primityvios, o intelektualios asmenybės. Kasdieniškoms, tačiau aktualioms ir skausmingoms problemoms režisierius suteikia patrauklią formą, kuri priverčia žiūrovą ne tik girdėti, žiūrėti, bet ir klausyti bei matyti.
Įtaigus kinematografo Rogerio Deakinso darbas suteikia filmui aštrumo ir įtampos. Kiekvienas žvilgsnis ir judesys užfiksuotas taip, jog žiūrovas visada pastebės, į ką jis nukreiptas. Šeštojo dešimtmečio atmosfera žavi savo autentika, kostiumais ir atmosfera. Jei režisierius Samas Mendesas daugelio šeimų problemas parodo per personažus ir jų santykius, tai R. Deakinsas tai pateikia vizualumu. Kino filme akcentuojama Franko kelionės į darbą scena – vyras visuomet tokių pat kaip jis fone.
Thomaso Newmano sukurtas garso takelis priverčia visą filmą jausti keistą nostalgiją, sentimentalumą, baimę ir įtampą. Garsas tampa neatsiejama, tačiau išskirtine filmo kompozicijos dalimi.
„Nerimo dienos“ – tai dviejų žmonių istorija, atskleidžianti šiurkščią gyvenimo realybę, kai neišsipildžiusios svajonės priverčia abejoti savo gabumais, jausmais ir ateitimi.
