Norvegų režisierius Joachimas Trieras kol kas dar tik pradeda savo kūrybinį kelią kino srityje. 2001 ir 2002 m. sukūręs po trumpametražį, 2006 m. jis pristatė savo pirmąjį pilno metro darbą „Repriza“ (norv. „Reprise“), kuris buvo palankiai sutiktas kritikų ir dalyvavo daugybėje tarptautinių festivalių – bene reikšmingiausias – Toronto kino festivalyje gautas metų atradimo prizas, Karlovy Varų festivalio prizas už geriausią režisūrą ir Europos kino apdovanojimų publikos prizo nominacija geriausio filmo kategorijoje. Po sėkmingo debiuto J. Trieras kuriam laikui stabtelėjo – antrojo jo darbo teko laukti net penkerius metus. 2011 m. režisierius publikai pristatė savo antrąjį ilgametražį darbą „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (norv. „Oslo, 31. August“), su kuriuo pirmą kartą dalyvavo Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Antrajam darbui sekėsi neką prasčiau nei pirmtakui: juosta apkeliavo daugybę festivalių visame pasaulyje bei surinko gana nemažą skaičių įvairių apdovanojimų ir nominacijų, tarp kurių atsidūrė ir Transilvanijos kino festivalio apdovanojimas už geriausią filmą, Stokholmo kino festivalio apdovanojimas už geriausią filmą ir geriausią kinematografiją bei Prancūzijos kino meno ir technikos akademijos teikiamų Cezarių nominacija geriausio užsienietiško filmo kategorijoje. Po šio vėl stojo beveik tokio pat ilgio pertrauka, tačiau šiemet J. Trieras grįžta su nauju filmu „Garsiau už bombas“, kuris pirmą kartą tarptautinei publikai buvo pristatytas Kanų kino festivalio konkursinėje programoje. Tai yra pirmasis J. Triero filmas anglų kalba. Visi J. Triero filmai buvo rodyti Lietuvoje.
Izabelė Ryd (akt. Isabelle Hupert) buvo geriausia karo fotografė. Deja – buvo. Jau dveji metai, kaip jos artimiesiems tenka apie Izabelę kalbėti būtuoju laiku. Ne kartą atsidūrusi karščiausiuose planetos taškuose, išgyvenusi apšaudymus ir sprogimus ji žuvo avarijoje, kai iki namų buvo likę tiek nedaug. Dabar jos našliui Džynui (akt. Gabriel Byrne), bandančiam užmegzti ryšį su sūnumis – tyliu, užsisklendusiu ir kiek keistoku paaugliu Konradu (akt. Devin Druid) ir vyresnėliu Džona (akt. Jesse Eisenberg), kuris pats ką tik susilaukė pirmagimio – tenka iš naujo prisiminti tos nelemtos nakties detales, kadangi pažįstamas žurnalistas Ričardas (akt. David Strathairn) apie Izabelę ruošiasi rašyti straipsnį ir neketina nutylėti to, kas slypi už jos žūties istorijos. Džynas nenori, kad Konradas tiesą sužinotų iš laikraščio, tačiau pats jos atskleisti nesiryžta. Sutvarkyti mamos archyvo trumpam palikęs žmoną Eimę (akt. Megan Ketch) ir dukrytę grįžta Džona, tad Džynas tikisi, kad padedant vyresniajam sūnui, jam pavyks užmegzti ryšį su, atrodo, visiškai abejingu ir tik į kompiuterinius žaidimus pasinėrusiu jaunėliu.
Filmas „Garsiau už bombas“ kalba apie netektį ir skirtingą jos išgyvenimą, tačiau tuo pačiu ir apie karo žurnalistų bei jų artimųjų gyvenimą ir kasdienybę. Savęs dalijimą tarp „ten“ ir „čia“, tarp to, ką myli, ir to, kas traukia. Apie dvejopą gyvenimą, kai niekur nesijauti esąs namie ir niekur nebeturi savo vietos. Apie nuolatinę baimę sulaukti pačios blogiausios žinios. Viskas būtų lyg ir neblogai – filmo tema pati savaime yra stipri ir jautri, įvairialypė ir užmenanti ne vieną mintį tolesniam pamąstymu. Taip, viskas būtų neblogai, jei ne… 2013 m. Eriko Poppe’o darbas „Tūkstantį kartų labanakt“ (norv. „Tusen ganger god natt“), kuris kalba lygiai ta pačia tema, iškelia lygiai tas pačia problemas, tik tą daro daug stipriau ir paveikiau. Atrodo, lyg kažkas būtų pasiūlęs norvegų režisieriams pavarijuoti „karo fotografių“ tema. Net pagrindinis vaidmuo abiejuose filmuose patikėtas prancūzų aktorėms – „Garsiau už bombas“ Izabelę Ryd vaidina Isabelle Hupert, o „Tūkstantį kartų labanakt“ Rebeką – Juliete Binoche. Iš esmės, pakeitus tam tikras detales, „Garsiau už bombas“ netgi galėtų būti „Tūkstantį kartų labanakt“ tęsinys.
Tiesa, „Garsiau už bombas“ negalima laikyti akla „Tūkstantį kartų labanakt“ kopija. Filmas sukonstruotas iš dviejų laiko plotmių – dabarties ir laiko, kai Izabelė buvo gyva ne tik prisiminimuose. Praeitis koncentruojasi į jau minėtas problemas, dabartis – į tėvo bandymą atrasti ryšį su sūnumis, kiekvieno jų savitą sielvartą, galiausiai – į kasdieniškas ir eilines paauglystės problemas – atitolimą nuo tėvų, užsisklendimą, bandymus nuo realybės pabėgti į virtualų pasaulį. Jei E. Poppe‘as, kurdamas „Tūkstantį kartų labanakt“, rėmėsi savo asmenine patirtimi, tai J. Trierą įkvėpė prancūzų karo fotografės Alexandros Boulat gyvenimas ir darbai – kai kurios jos nuotraukos panaudojamos filme kaip Izabelės. Be to, bandoma parodyti situaciją iš skirtingų perspektyvų. Tačiau tokiu būdu labiau nuklystama į iš esmės eilinę paauglystės problemas nagrinėjančią istoriją.
Simpatiškiausias atrodo Džyno personažas, kurį labai natūraliai suvaidino aktorius Gabrielis Byrne‘as. Džynas nebando demonstruoti tėvo valdžios – jis bando surasti prarastą kontaktą su sūnumis, tačiau dažnai jo pastangos lieka bevaisės – bet nebūtinai dėl jo kaltės. Tuo pačiu metu jis nėra visiškai palūžęs ar paniręs į depresiją – nors Džynas džiaugsmu per daug netrykšta, tačiau kartu jis parodo, kad gyvenimas teka toliau. Isabelle Hupert nespėja parodyti visų sugebėjimų – jo vaidinama Izabelė pasirodo tik sapnuose ir prisiminimuose. Tačiau net ir iš tų, palyginti trumpų epizodų, akivaizdu, kad tai stiprus personažas ir stipri asmenybė. Jesse Eisenbergo vaidinamas Džona, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo emociškai stabiliausias ir mažiausiai paveiktas patirto išgyvenimo, savo elgesiu vis tik atskleidžia, kad tai atsiliepė ir jam. Iš pažiūros keistoką ir nuo aplinkos tarsi atbukusį paauglį Konradą, neišlendantį iš kompiuterinių žaidimų, ir rašantį tokius sąmonės srauto rašinėlius, kurie gėdos nepadarytų net Škėmai, suvaidino jaunasis aktorius Devinas Druidas. Vis tik jaunesnioji karta savo vaidybiniais sugebėjimais nenustebino. Kiti personažai yra antraeiliai, tad ekrano laiko gauna mažiau.
Filme dominuoja stambūs kadrai, lėtas, vos juntamas kameros judesys. Garso montažas geras, tačiau to paties negalima pasakyti apie vaizdą – nuolatinis šokinėjimas nuo vieno personažo prie kito vargina, ypač pradžioj, kai nuo Džonos staigiai peršokama prie Džyno ir Konrado, nors dar neaišku, kaip jie yra susiję. Garso takeliui daugiausiai parinkta švelni, šiek tiek hipnotizuojanti muzika.
„Garsiau už bombas“ iš esmės neblogas, tačiau neoriginalus filmas – per daug panašumų su E. Poppe‘o juosta „Tūkstantį kartų labanakt“. Visa įdomioji dalis, karo žurnalistų problematika yra beveik identiška E. Poppe‘o darbui. Mažiau įdomi – paauglystės problemos ir tėvo santykis su sūnumis – pateisina skandinaviško filmo reputaciją. Tad bendrai vertinant stipri tema ir dar keletas šalutinių potemių atrodo visai neblogai – ir atrodytų visai neblogai, jei prieš tai nebūtų buvę geriau.
