Jei įsivaizduosim Žemės planetą, atidžiai tyrinėjamą per didinamąjį stiklą, vienas tų taškų, į kurį būtų sutelkta nemažai dėmesio, kryptų į Prancūzijos Žydrąją pakrantę, kur, Kanų mieste, vyksta 78-asis tarptautinis kino festivalis.

Taip, šiuo metu pasaulyje neabejotinai yra daug „karštesnių“ ir daug skaudesnių taškų, tačiau niekada nereikėtų nuvertinti kultūros, kaip „mažiau svarbios“ ar „mažiau reikšmingos“, galios. Viena jos atšakų – kinas – keičia visuomenę ir kuria istoriją. Ir ta istorija yra kuriama Kanuose.

O gerai kino istorijai užtenka visai nedaug – vyro, moters ir gal dar kameros. Tai aiškiai primena šiemetinis Kanų plakatas – kadrai iš legendinio Claude’o Leloucho filmo „Vyras ir moteris“ (pranc. „Un homme et une femme“), kuris 1966 m. Kanuose nuskynė Auksinę palmės šakelę. Šiemet priimtas originalus sprendimas – oficialus plakatas ne vienas, o du – abu kadrai „pagauti“ iš tos pačios scenos, kur Anouk Aimée ir Jeanas-Louis Trintignantas sukasi paplūdimyje, viename plakate geriau matosi jos, kitame – jo veidas.

Gal neatsitiktinai (ir tikriausiai ne) šiemetinio festivalio paantraštė yra „Meilė“.

Tačiau kine, žinoma, skleidžiasi ne tik meilės istorijos. Smalsu sužinoti, kuo kvėpuoja, kuo dalijasi, apie ką kalba nuo kino šurmulio vėl dūzgiantys Kanai? Kviečiame susipažinti.

Sutrumpinimai : CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera.

Gegužės 14 d., trečiadienis

„Žvelgiant į saulę“ (vok. „In die Sonne schauen“, rež. Mascha Schilinski) (CO) – jaunos vokiečių režisierės Maschos Schilinski antrasis ilgametražis filmas nukelia į atokią fermą ir pasakoja keturių laikmečių ir keturių kartų moterų istoriją. Na, istorija pavadinti šio filmo tiesiogine prasme neišeina, nes apčiuopiamesnio siužeto čia nėra – viskas subtiliai dėliojasi detalėmis, užuominomis, trūkčiojančiais, bet vėl susimezgančiais ryšiais. Tokia savotiška „Debesų žemėlapio“ (angl. „Cloud Atlas“, 2012 m.) variacija. Filmo stiprioji pusė – jo estetiškumas, poetiškumas, delikatumas, jausmingumas ir juslingumas, bet pagrindinis, ir deja, daug ką iš to nubraukiantis trūkumas – lėtumas ir siužeto nebuvimas, dėl ko tolygiai išlaikyti žiūrovų dėmesį nepavyksta. Auksinė palmės šakelė? Gal ne, nors nebūtų ir labai didelis siurprizas. (6/10)

„Du prokurorai“ (vok. „Zwei Staatsanwälte“, rež. Sergei Loznitsa) (CO) – ukrainiečių režisieriaus nei Kanų publikai, nei, tuo labiau Lietuvos auditorijai atskirai pristatinėti nereikia. Juolab, kad šis jo filmas – „lietuviškiausias“ šiemetiniuose Kanuose. Tik ar dėl to lietuviškumo yra ko džiaugtis, jei filmas rodo Sovietų Sąjungos represinę sistemą, o lietuvių aktoriai (pvz. Vytautas Kaniušonis) vaidina rusus? Apskritai, filmas pilkas, lėtas ir slogus – žinoma, neįmanoma to laikotarpio ir tos blogio valstybės parodyti kitaip, bet čia jau iškyla filosofinis klausimas, atsiremiantis į banalią aksiomą – „nėra blogos reklamos“. Ar tai būtų pernykštis Seano Bakerio nesusipratimas „Anora“, neva komiškai vaizduojantis rusus, ar šiemetinė S. Loznitsos „Dviem prokurorais“ išsakoma kritika – vienaip ar kitaip dėmesys skiriamas būtent tai valstybei, kuri dėl savo necivilizuoto elgesio ir dar necivilizuotesnės praeities šlovinimo, nusipelno visiško ignoravimo. Bet tai jau lieka turiniui ir kūrėjo laisvei rinktis, apie ką kalbėti. O pats filmas atkartoja tai, ką S. Loznitsa jau rodė, kad ir „Nuolankiojoje“ (pranc. „Une femme douce“, 2017 m.) – tą gniuždantį beviltiškumą ir absurdiškumą, kurį pramušti bando jauni, atkaklūs, užsispyrę, bet labai naivūs personažai. Auksinė palmės šakelė? Nors užsienio kritikai kol kas šį filmą kol kas vertina geriausiai, vis tik būtų pakankamai netikėta. (5/10)

Gegužės 15 d., ketvirtadienis

„Byla Nr. 137“ (pranc. „Dossier 137“, rež. Dominik Moll) (CO) – „policiniai“ trileriai Prancūzijos kine yra tikrai dažnas reiškinys. Medžiagos įkvėpimui netrūksta, todėl užrašas „sukurta remiantis tikrais įvykiais“ tikrai nestebina. Šis Dominiko Mollo filas galbūt kiek kitoks tuo, kad rodomas kolegų veiksmus tiriančios pareigūnės Stefani, kurią vaidina Léa Drucker, darbas ir gyvenimas, kurie vienas su kitu susiję ir persipynę. Filmo siužetas sulipdytas intriguojančiai ir naujos detalės byloje, kurioje tiriami pareigūnų veiksmai prieš „Geltonųjų liemenių“ proteste dalyvavusį jaunuolį, išlaiko dėmesį ir veda filmą priekį. Papildomai prisideda moralinis ir psichologinis aspektas – Stefani tapatybė ir laviravimas tarp dviejų šios esaties pusių. Vis tik, nors tai yra neblogas tokio tipo filmo pavyzdys, jis nieko per daug po savęs nepalieka, nieko nekeičia, nieko neišranda. Auksinė palmės šakelė? Vargu, bet L. Drucker gali pretenduoti į geriausios aktorės prizą. (7/10)

„Sirâtas“ (isp. „Sirât“, rež. Oliver Laxe) (CO) – prancūzų – ispanų kilmės režisierius Oliveris Laxe’as Lietuvos žiūrovams yra pažįstamas iš tokių filmų kaip „Mimozos“ (pers. „Mymosa“, 2016 m.) ir „Ugnis ateis“ (port. „O que arde“, 2019 m.), abu rodyti per „Kino pavasarį“. Kaip prisipažįsta pats – šio jauno režisieriaus tempas lėtas, jo filmai bręsta ir gimsta lėtai. Ir šis naujausias yra gerokai kitoks nei ankstesni jo kūriniai. Pats žodis „sirât“ arabų kalba reiškia „kelią“ ar „taką“, Korane „As-sirât“ apibūdinamas kaip plauko plonumo ir kardo ar peilio ašmenų aštrumo, tačiau tai – vienintelis tiltas virš Pragaro, vedantis į prisikėlimą. Tokiu keliu per savo pragarą eina tėvas (akt. Sergi Lopez), kuris kartu su nedideliu sūnumi Maroko dykumose ieško dingusios dukros. Luisas atvyksta į dykumą drebinantį reivo festivalį, į kurį suplūdusi kuo įvairiausia ir kuo margiausia publika, kurioje, tarsi biblinis piligrimas jis „tarp žmonų ieško žmogaus“. Tačiau paieškos ir desperatiška viltis Luisą, Estebaną ir dar kelis pakeleivius nubloškia tolyn į dykumą, kuri tampa savotišku neišeinamu labirintu. Šis filmas pasižymi ypatingai geru garsu, o savo stimpankiška stilistika primena „Pašėlusį Maksą“ (angl. „Mad Max“). Jame rodomi žmonės – įvairūs, netobuli, galbūt neatitinkantys grožio standartų, tačiau čia, turbūt ir yra gražiausia šio filmo dalis, kurią, žinoma, papildo kvapą gniaužiantys dykumos peizažai. Auksinė palmės šakelė? Gal būtų kiek drąsu tikėtis, bet kol kas tai – stipriausias konkursinės programos filmas. (8/10)

Gegužės 16 d., penktadienis

„Paslaptingas flamingo žvilgsnis“ (isp. „La misteriosa mirada del flamenco“, rež. Diego Céspedes) (CR) – tai pirmasis jauno režisieriaus Diego Céspedeso filmas, nukeliantis į 1982 m. Čilės šiaurėje esančiame kalnakasių kaimelį. Čia siaučia paslaptinga liga, kuri, tikima, plinta, kai du įsimylėję vyrai pažvelgia viens kitam į akis. Dvylikametė Lidija auga keistoje, bet labai vieningoje queer šeimoje, tačiau kasdien turi kovoti su prietarais tikinčia kaimelio bendruomene, kuri Mamos Boa vadovaujamą „šeimyną“ ir niekina, ir garbina. Tai drama apie tamsumą ir prietarus, apie kitoniškumą, apie aklą aistrą ir iš jos kylančią priklausomybę bei įniršį. Filmas pasakojimą vysto paprasta, neįmantria, bet nesubuitinta maniera, įpinama šiek tiek kasdienybės humoro, todėl išlaikomas gyvybingumas. Tikrai neblogas debiutas. (6/10)

„Amrumas“ (vok. „Amrum“, rež. Fatih Akin) (CP) – turkų kilmės vokiečių režisieriaus Fatiho Akino filmuose tapatybės klausimas yra keliamas dažnai. Tačiau iki šiol dažniau būdavo koncentruojamasi į dabartinius laikus ir Vokietijos turkus, bei jų ryšį su senąja ir naująja tėvyne. Šįkart F. Akinas į šį klausimą pažvelgia kiek kitaip: žiūrovus jis nukelia į 1945 m. ir į atokią Šiaurės jūroje esančią Amrumo salą. Antrasis pasaulinis karas eina į pabaigą, tačiau doriems vokiečiams nedera apie tai garsiai kalbėti, nes tokios kalbos – tai silpnumo demonstravimas, netikėjimas Vokietijos pergale ir nesėkmės linkėjimas. Dvylikametis Naningas susiduria su dvigubu tapatybės klausimu: vietiniai vaikai šaiposi iš jo hamburgietiškos kilmės, o tėvų priklausymas nacistinėms struktūroms net ir tokio jauno amžiaus Naningui iškelia koliziją tarp buvimo paklusniu piliečiu ir buvimo tiesiog žmogumi. Per visą filmą eina poetiška ir truputį graudi šio vaiko pastangų linija, pogimdyvinę depresiją išgyvenančiai mamai parūpinti tai, ko ji trokšta – baltos duonos su sviestu ir medumi, kas karo metu nėra taip paprasta – ši linija šiek tiek panaši į tai, ką neonacis Adomas buvo užsibrėžęs padaryti Anderso Thomaso Jenseno filme „Adomo obuoliai“ (dan. „Adams æbler“, 2005 m.) – atrodytų, paprasta, žemiška užduotis, bet likimas tik ir kaišioja koją, kad ji nepavyktų. Tai tampa filmo „varikliu“ – sekant Naningo pastangas žiūrovai nejučia įtraukiami „sirgti“ už jį ir jo neįkainojamos vertės duonelę. Gražu, jautru, profesionalu, tačiau kaip iš F. Akino – nieko per daug naujo, stebinančio ar supurtančio. (7/10)

„Edingtonas“ (angl. „Eddington“, Ari Aster) (CO) – šis modernus vesternas, nukeliantis žiūrovus į nedidelį Naujosios Meksikos miestelį ir 2020-uosius metus, t.y. COVID-19 pandemijo įkarštį, prasideda tikrai su nemenku užtaisu ir potencialu. Vietinis šerifas Džo Krosas (akt. Joaquin Phoenix), pats būdamas tam tikros valdžios ir jėgos struktūros dalis, ima maištauti prieš varžančius ribojimus ir, sau pačiam netikėtai, meta pirštinę vietiniam merui Tedui Garciai (akt. Pedro Pascal) vietos savivaldos rinkimuose. Vėliau, kai po George’o Floydo nužudymo, įsisuka protestai už juodaodžių teises, atsiranda erdvės tobulo nusikaltimo konstravimui. Viskas būtų kaip ir neblogai, tačiau nuo tam tikro momento filmas nebeišlaiko savo paties užsibrėžto tikslo, pradeda dardėti žemyn ir viskas išvirsta į tiesiog pasitaškymą šoviniais ir dirbtinio kraujo fontanais. Auksinė palmės šakelė? Geriau jau ne, bet Joaquinas Phoenixas, ko gero, gali pretenduoti į geriausio aktoriaus apdovanojimą. (3/10)

„Banga“ (isp. „La Ola“, rež. Sebastián Lelio) (CP) – čiliečio režisieriaus Sebastiáno Lelio filmų centre moterys atsiduria dažnai. Šįkart jis pasakoja apie 2018 m. per Čilę nusiritusią feministinių protestų bangą, o jei tiksliau – studenčių streiką, užimant universitetą. Filmo centre atsiduria antrakursė muzikos studentė Chulija (akt. Daniela López), kuri, tarsi nenoromis, bet draugių stumiama, tampa šio streiko lydere. Merginos protestuoja prieš seksualinį priekabiavimą, kurį patiria tiek iš bendramokslių, tiek iš dėstytojų, bei to toleravimą. Filmas įvilktas į spalvingą ir dinamišką miuziklo formą. Viskas būtų gal ir neblogai, bet S. Lelio (nors ir pats kiek netikėtai pasirodantis filme vien tam, kad pripažintų savo hipokritiškumą) viską suplaka taip, kad galiausiai vis tiek išeina „pati kalta“, „nieko čia tokio, pati prisigalvojo, o jam gyvenimą sugadino“, „tai ko ten ėjo“ ir t.t., ir panašiai – t.y. seksualinį smurtą patyrusiųjų klasika. Kitaip tariant – matyt, norėta kaip geriau, o išėjo kaip visada, nors reginys šiaip gal visai ir neblogas. (6/10)