Gegužės 13 d. Prancūzijoje prasidėjo 78-asis Kanų kino festivalis.

Atidarymo ceremoniją vedė prancūzų aktorius Laurent Laffite’as. Naudodamasis proga, savo kalbą jis kreipė apie save ir savo kolegas bei koleges aktorius ir aktores. Priešingai nei režisieriai, kurie kiekvienam filmui suteikia kažką asmeninio, unikalaus ir nepakartojamo, ir tam konkrečiam kūriniui yra nepakeičiami, aktorių amatas laikosi ant suvokimo, kad bet kada gali būti pakeista(s) kitu. Galbūt dėl to iš aktorių, siekiančių kilti karjeros laiptais, reikalaujama kompromisų. Tačiau iki kokios ribos tie kompromisai galimi, jei, be savo profesijos, aktoriai visų pirma yra piliečiai ir žmonės. L. Laffite‘as vardijo daugybę pavyzdžių, aktorių, kurie gyvenimo buvo priversti priimti nelengvus sprendimus – ir tie pavyzdžiai rodo, kad humaniškumas yra – ir turėtų būti – didžiausia vertybė, esanti virš visko. Nepamirštas liko ir aktorius, kurį gyvenimas pavertė karo vadu ir – deja, tiesiogine, o ne perkeltine prasme – įsviedė į kruviną mūšio lauką: Volodymiras Zelenskis, Ukrainos prezidentas.

Ar kinas gali ką nors iš tikrųjų pakeisti realybėje? Nenaujas klausimas, Kanuose nuskambantis vėl ir vėl. Tačiau atsakymas žinomas taip pat jau seniai, tik, turbūt, kas kartą vis pasitikrinamas. Istorijos dulkėms palikdama diktatorius, kurie kiną matė kaip nuostabią propagandos priemonę, Kanų kino festivalio – ir apskritai – kino bendruomenė primena, kad kinas veikia dviem kryptimis. Tai ir dabartinės visuomenės atspindys, ir idėjų skleidėjas – tam, kad ateities visuomenė būtų geresnė. Kitaip tariant, kinas mus rodo tokius, kokie esame ir tuo pačiu – transliuoja tai, kokie norime būti. Jei iš kino reikalaujame daugiau įvairovės, daugiau įtraukties, daugiau feminizmo, daugiau LGBTQ+ – vadinasi, tam yra poreikis.

Ceremonije pristatyta šiemetinio Kanų kino festivalio pagrindinės konkursinės programos filmus vertinsianti tarptautinė žiuri, kuriai primininkauja prancūzų aktorė Juliette Binoche. Be jos, žiuri nariai šiemet taip pat yra: amerikiečių aktorė, Oskaro laureatė Halle Berry, indų režisierė ir scenaristė Payal Kapadia, italų aktorė Alba Rohrwacher, prancūzų/ marokiečių rašytoja, Gonkūrų premijos laureatė Leïla Slimani, Kongo režisierius, dokumentaristas ir prodiuseris Dieudo Hamadi, korėjiečių režisierius ir scenaristas Hong Sangsoo, meksikiečių scenaristas ir prodiuseris Carlosas Reygadasas ir amerikiečių aktorius Jeremy Strongas. Žiuri pirmininkė J. Binoche tęsė L. Laffite’o mintį apie kino ir humanizmo ryšį – anot jos, tą galima pamatyti net ir didžiausio biudžeto filmuose. Nes būtent ten milijonieriai velkasi herojų kostiumus ir, užuot gyvenę ramų patogų gyvenimą, ar susidėję su galingaisiais, skuba gelbėti labiausiai nuskriaustų. Jei to nedarai – tai esi joks superherojus.

Per atidarymo ceremoniją „Garbės palmės šakele“ pagerbtas amerikiečių aktorius, kino legenda Robertas De Niro. Kaip kalbėjo šį apdovanojimą jam įteikti pakviestas amerikiečių aktorius Leonardas DiCaprio, R. De Niro yra tapęs herojumi ne vienai kartai, kuri užaugo žiūrėdama jo filmus.

Taip pat buvo prisimintas ir šiemet Anapilin iškeliavęs amerikiečių režisierius Davidas Lynchas.

Oficialiai paskelbti 78-ojo Kanų kino festivalio pradžią į sceną buvo pakviestas amerikiečių režisierius Quentinas Tarantino.

Šiemet Kanų pagrindinėje programoje bus rodomi ir dėl Auksinės palmės šakelės bei kitų prizų varžysis šie filmai:

„Alfa“ (pranc. „Alpha“, rež. Julia Ducournau)

„Byla Nr. 137” (pranc. „Dossier 137“, rež. Dominik Moll)

„Du prokurorai“ (vok. „Zwei Staatsanwälte“, rež. Sergei Loznitsa)

„Edingtonas“ (angl. „Eddington“, Ari Aster)

„Finikietiška schema“ (angl. „The Phoenician Scheme“, rež. Wes Anderson)

„Garso istorija“ (angl. „The History of Sound“, rež. Oliver Hermanus)

„Išorėje“ (it. „Fuori“, rež. Mario Martone)

„Jaunos mamos“ (pranc. „Jeunes mères“, rež. Jean-Pierre Dardenne, Luc Dardenne)

„Laukiniai laikai“ (kin. „Kuáng yě shídà“, rež. Gan Bi)

„Meilės vertė“ (norv. „Affeksjonsverdi“, rež. Joachim Trier)

„Mirk, mano meile“ (angl. „Die my Love“, rež. Lynne Ramsay)

„Moteris ir vaikas“ (pers. „Zan o bacheh“, rež. Saeed Roustaee)

„Naujoji banga“ (pranc. „Nouvelle vague“, rež. Richard Linklater)

„Pagrandukė“ (pranc. „La petite dernière“, rež. Hafsia Herzi)

„Paprastas incidentas“ (pers. „Yek tasadef sadeh“, rež. Jafar Panahi)

„Renuaras“ (jap. „Runowāru“, rež. Chie Hayakawa)

„Respublikos ereliai“ (pranc. „Les Aigles de la République“, rež. Tarik Saleh)

„Romerija“ (isp. „Romería“, rež. Carla Simón)

„Sirat“ (rež. Oliver Laxe)

„Slaptasis agentas“ (port. „O secreto agente“, rež. Kleber Mendonça Filho)

„Tobulas protas“ (angl. „The Mastermind“, rež. Kelly Reichardt)

„Žiūrint į saulę“ (vok. „In die Sonne schauen“, rež. Mascha Schilinski)