„Kinas ne visada yra toks. Bet kai toks – tai Kanuose“, po savo filmo premjeros sujaudintas nuoširdžiai plojančios tūkstantinės auditorijos reakcijos šiemet pasakė vieno filmo režisierius.

Iš tikrųjų – Kanų planetoje sukasi kiek kitokie dėsniai. Kasdienybėje tam, kad nueitum pažiūrėti filmo, nereikia smokingo ar žemę šluojančios suknios. Bet Kanai yra šventė. Ir čia puoštis norisi.

Tačiau išorinis blizgesys neužgožia festivalio esmės. Žinoma, kaip visada yra tokių, kuriems žengimas ant raudonojo kilimo, kuriuo ką tik praėjo Tomas Cruise’as, Scarlett Johansson ar Jodie Foster yra viso gyvenimo įvykis, kurį būtina nufilmuoti ir iš visų įmanomų kampų nufotografuoti. Yra ir tokių, kurie (ar labiau – kurios) atvažiuoja labiau savęs parodyti, o ne filmų pažiūrėti – nesunku atspėti, kad dažniausiai tai būna valstybės, kurios pavadinimą padorūs žmonės stengiasi tarti kuo rečiau, piliečiai ir pilietės – tiesa, po šiai šaliai taikomų sankcijų šitas desantas yra stipriai apmažėjęs.

Kanų planetoje diena skaičiuojama ne valandomis, o filmų seansais. O patys filmai dažnai įvardijami ne pavadinimu, o režisieriaus(-ės) pavarde: „Ai, neisiu į Johansson, geriau vėliau nueisiu į Panahį“ – Kanuose visiškai normalus – nors pašalinei ausiai gal kiek užšifruotai skambantis – sakinys.

Dienos gerumas Kanuose priklauso nuo pamatytų filmų. Nebūtinai kuo daugiau. Bet – galbūt pavyko patekti į tą taip norėtą, taip lauktą seansą. Gal kažkas itin patiko, nustebino, tapo netikėtu atradimu.

Taip pat Kanuose visiškai įprasta plojimais pradėti ir pabaigti filmą – ypač jei salėje yra ir filmo komanda. Taip pat galima filmą ir nušvilpti, bet tokie atvejai retesni. O „Debussy“ salėje kas nors, jau užgesus šviesoms ir prasisukus vinjetei, būtinai riktels „Raoul!“. Šios keistokos Kanų tradicijos šaknų dabar jau niekas nebeatseka: viena versija pasakoja, kad 2017 m. prieš Joon-ho Bongo filmo „Okja“ seansą kilus techninėms problemoms, kažkas pašaukė techninį darbuotoją: „Raouli, paskubėk, mums tavęs reikia!“. Tačiau anot kitos versijos ši tradicija senesnė ir siekia 2010 m., kai žurnalistas, užėmęs vietą draugui, šį pašaukė: „Raouli, aš čia!“.

Ir, žinoma, Kanų planetoje filmus kartais žiūri toje pačioje salėje kartu su ryškiausiomis kino žvaigždėmis. Tokia tad ta festivalių kasdienybė.

O kokie filmai nušvinta Kanų ekranuose tada, kai užgęsta tradicinė festivalio vinjetė? Kviečiame susipažinti.

Sutrumpinimai : CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – „Ypatingo žvilgsnio“ („Un certain regard“) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, HC – nekonkursinė programa, SS – specialus seansas, QC – programa „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzaine des cinéastes“).

Gegužės 17 d., šeštadienis

„Pagrandukė“ (pranc. „La petite dernière“, rež. Hafsia Herzi) (CO) –  Hafsia Herzi kol kas labiau žinoma kaip aktorė (yra net apdovanota Cezariu už vaidmenį filme „Grūdo paslaptis“ (pranc. „La Graine et le Mulet“, 2007 m.) kaip geriausia debiutuojanti aktorė), bet pamažu įsitvirtina ir režisūros srityje ir jau pristato savo ketvirtąjį ilgametražį filmą. Šįkart – tai pasakojimas apie alžyriečių kilmės abiturientę Fatimą, jauniausią iš trijų dukterų. Nors ir turi vaikiną, ji pradeda susitikinėti su moterimis ir supranta, kad šios ją traukia labiau. Tačiau musulmoniškas auklėjimas homoseksualius santykius draudžia, tad jaunai merginai nėra lengva laviruoti tarp to, kas ji yra, ir to, ko iš jos tikimasi, kad turėtų būti. Filmas paprastas ir niekuo neypatingas. Supaprastintai apibendrinant – tarsi lengvesnis bandymas atkartoti Abdellatifo Kechiche daug tirštesnį, daug intensyvesnį ir dar visakaip „-esnį“ „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ (pranc. „La Vie d’Adèle – Chapitres 1 et 2“), tik šįkart Adelė vardu Fatima ir yra musulmonė. Auksinė palmės šakelė? Ne, tikrai nėra dėl ko. (5/10)

„Arko“ (pranc. „Arco“, rež. Ugo Benvenu) (SS) – animacinis filmas nukelia į tolimą ateitį, kur žmonės gyvena virš debesų įrengtuose būstuose, patys atskirai apsirūpina maistu ir energija bei gali keliauti laiku. Arko labai nori pamatyti dinozaurus, bet keliauti laiku gali ne jaunesni nei dvylikamečiai. Nepaisydamas draudimo, Arko pavagia vyresnės sesers kostiumą ir… nuskrieja kažkur (ar, jei tiksliau – kažkada). O tas „kažkada“ – tai 2075 m., ne tokia jau tolima skaitmenizuota, kompiuterizuota, robotizuota ateitis, žvelgiant iš mūsų perspektyvos. Čia Arko susipažįsta su mergaite Iris, kuri stengiasi padėti jam sugrįžti į jo laiką, tačiau, kaip galima nujausti, atsiranda visokių kliūčių. Pats filmas truputį erzina, kad visa fabula vystoma iš protagonisto nepaklusimo draudimui – iš esmės Arko prisiverda bėdos per savo kvailumą ir užsispyrimą. Vėliau nutinka dar vienas momentas, kuris iš esmės atkartoja pirmąjį ir „ilgą kelionę per kopas“ ištęsia dar labiau. Maža to, 2075-ųjų ateities konstravime pilna logikos spragų – viskas kompiuterizuota, bet į mokyklą galima įsilaužti paprastuoju mechaniniu būdu, mokytojai yra robotai, bet naktinis sargas – žmogus, kurį visai lengvai gali apgauti net vaikai, namų robotui sugedus robotų techninė pagalba prisistato akimirksniu, bet vaikų teisės – kad namuose be priežiūros palikti du mažamečiai – ne. Aišku, čia galbūt jau kabinėjimasis, bet jei jau kuriamas ateities paveikslas, jis turi būti nuoseklus. Šiaip filmas pakankamai patrauklus ir spalvingas, bet jame netrūksta nuolatinio chaoso, o pabaiga dar ir smarkiai sudramatinama. (5/10)

„Renuaras“ (jap. „Runowāru“, rež. Chie Hayakawa) (CO) – japonų režisierės Chie Hayakawos ankstesnis filmas „Planas 75“ (angl. „Plan 75“) 2022 m. buvo rodytas Kanų paralelinėje „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programoje (o vėliau pasiekė ir Lietuvą). Šiemet ji debiutuoja pagrindinėje konkursinėje programoje su jautriu pasakojimu, kurio centre atsiduria vienuolikmetė Fuki. 1987-ieji, Tokijo priemiesčiai. Fuki tėvas kovoja su vėžiu, bet kartais viltis pasveikti jį patį apleidžia. Fuki mama rūpinasi dėl ateities. O pati Fuki, nors šiek tiek gėdijasi tėvo ligos, leidžia laiką su juo, o jei ne – tuomet panyra į fantazijų pasaulį. „Renuarą“ galima pavadinti „augimo filmu“, nors kokių nors drastiškų pokyčių čia ir neįvyksta. Galbūt tai ir yra filmo didžiausias trūkumas – neapčiuopiamumas, lėtumas, ryškesnio siužeto nebuvimas: tokių filmų Kanuose šiemet yra ne vienas. Na, ne lietuviškas arklys rūke, bet kažkas į tą pusę – net jei ir galima pagirti už subtilumą ir jautrumą, toks filmas praplaukia neįsirėždamas į atmintį. Auksinė palmės šakelė? Ne, kaip ir H. Hersi, taip ir C. Hayakawai dar gerokai trūksta. (5/10)

„Naujoji banga“ (pranc. „Nouvelle vague“, rež. Richard Linklater) (CO) – Richardas Linklateris žinomas kaip lėtai gimstančių, dažniausiai vien dialogais paremtų filmų kūrėjas, labiausiai, ko gero, kaip trilogijos „Prieš…“ (angl. „Before…“ 1995 – 2013 m.) autorius. O šiemet tarptautiniuose festivaliuose pristatomas jau antras jo filmas. Šįkart – tai gal kiek šiam režisieriui netikėtas ir ambicingas filmas apie prancūzų „Naujosios bangos“ gimimą – o jei konkrečiau: apie tai, kaip buvo filmuojamas vienas pirmųjų šio judėjimo filmų Jeano-Luco Godardo „Iki paskutinio atodūsio“ (pranc. „À bout de souffle“, 1960 m.). R. Linklaterio filmas stilingas (atkartojant to laikmečio dvasią – juodai baltas), pilnas intelektualių citatų, šiek tiek komiškas, bet parodantis nenušlifuotą J. L. Godardo charakterį. Taip pat labai smagu skaičiuoti to meto intelektualus, meno atstovus, šmėkštelinčius šiame filme. Vienintelis trūkumas – šioks toks įtarimas, kad su „Naująja banga“ bandoma pataikyti į tai, kas atneštų Auksinės palmės šakelę – na, kaip yra tam tikra kategorija filmų, kurie kalami pagal tam tikrus Oskarų kanonus, taip ir šiuo atveju, nepaleidžia jausmas, kad R. Linkleteris galbūt šiek tiek bando prasmukti, žinodamas didelę Kanų sinefiliją. Aišku, tai tik įtarimai, bet net jei jie pasitvirtintų – „Naujoji banga“ yra tikras delikatesas kino istorijos mėgėjams. Auksinė palmės šakelė? Būtų visai smagu, bet turbūt realiau tikėtis kurio nors mažesnio prizo. (7/10)

„Orwellas: 2+2=5“ (angl. „Orwell: 2+2=5“, rež. Raoul Peck) (CP) – dokumentinis filmas apie rašytoją George’ą Orwellą ir jo kūrybą, per kurios prizmę žiūrima ne tik į XX a. istoriją, bet ir į tai, kas dedasi šiuolaikiniame pasaulyje. „Karas yra taika. Laisvė yra vergija. Nežinojimas yra jėga“ – tokiais šūkiais vadovaujamasi jo distopijoje „1984“ vaizduojamoje totalitarinėje Okeanijos supervalstybėje. Būtent šis romanas ir šie šūkiai tampa filmo ašimi – per juos analizuojami dabarties ir praeities politiniai įvykiai, o paties G. Orwello balsas skamba kaip įspėjimas. Galbūt nieko per daug šokiruojančio, ko aktualijomis besidomintys nežinotų, tačiau šis filmas dar kartą primena, kad „1984“ yra perspėjimas, o ne instrukcija, ir kad dabartinės politikos grimasos artėja prie tos ribos, kai iš tikrųjų bus imta kvestionuoti, ar 2 + 2 visada yra 4. (7/10)

„Mirk, mano meile“ (angl. „Die My Love“, rež. Lynne Ramsay) (CO) – škotų režisierė Lynne Ramsay, geriausiai žinoma dėl „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ (angl. „We Need to Talk about Kevin“, 2011 m.) ekranizacijos, Kanuose paskutinįkart buvo matyta jau senokai – 2017 m. su klampiu kriminaliniu draminiu trileriu „Tavęs čia niekada nebuvo“ (angl. „You Werer Never Really Here“). Nemažiau klampus ir naujasis kūrinys, pasakojantis apie nuošaliame name įsikūrusią jauną porą. Kai Greisė (akt. Jennifer Lawrence) ir Džeksonas (akt. Robert Pattinson) susilaukia sūnaus, jų idilė pamažu ima trūkinėti. Tai nėra įprastinė santykių drama, greičiau – tamsus bandymas įsigilinti į tai, ką išgyvena pogimdyminę depresiją patirianti moteris. Bėda ta, kad ratais kvadratais po mišką klaidžiojant niekur toli nenueinama ir iš esmės užsikasama toje pačioje vietoje. Todėl bendras įspūdis – labai nekoks. Auksinė palmės šakelė? Ne, ne, ne! Nors į geriausios aktorės prizą Jennifer Lawrence gal ir galėtų pretenduoti. (2/10)

Gegužės 18 d., sekmadienis

„Marselis ir ponas Panjolis“ (pranc. „Marcel et Monsieur Pagnol“, rež. Sylvain Chomet) (SS) – 2003 m. Sylvainas Chomet pasirodė su savo originalios ir labai savitos animacijos filmu „Trijulė iš Belvilio“ (panc. „Les Triplettes de Belleville“), 2010 m. kitas jo kūrinys – „Iliuzionistas“ (pranc. „L‘Illusionist“). Prireikė net penkiolikos metų, kad S. Chomet animaciją vėl išvystume kino ekranuose. Šįkart jis ėmėsi biografinio filmo apie prancūzų rašytoją, scenaristą ir kino režisierių Marcelį Pagnolį. Nors animacijos stilius – realistiškas ir netgi gana šiurkštokas, pats pasakojimas įvilktas į lengvą pasakos rūbą – vyresnio amžiaus Marselį po prisiminimus vedžioja… jis pats – dar tik dešimties metų Marselis, o ne memuarus bandantis rašyti garbingas ponas Panjolis. Tai gražus ir gyvas pasakojimas, nenuobodžiai supažindinantis su šia prancūzų kino ir literatūros asmenybe. (7/10)

„Niekas nesužinos“ (pranc. „Le Roi Soleil“, rež. Vincent Maël Cardona) (HC) – ko gero, vienas labiausiai gerąja prasme nustebinusių šiemetinio Kanų festivalio filmų. Viskas prasideda gana įprastai (jei atmesime vieno personažo „priešistorines“ atsiradimo filmo įvykių vietoje aplinkybes). Ankstyvas rytas paprastame bare kažkur Paryžiaus priemiestyje, tikėtina, netoli Versalio – vieni lankytojai čia užsuka kažką užkrimsti pusryčiams, kiti – pirmo kavos puodelio, dar kiti – gal ir šio to stipresnio. Tačiau ramus ir apsnūdęs rytas tuoj pat išlaksto į gabalus, kai paaiškėja, jog nuolatinis baro lankytojas, senjoras ponas Kancas loterijoje laimėjo kvapą gniaužiančią sumą – beveik 300 milijonų eurų. Kitas baro klientas išsitraukia pistoletą, bare pusryčiavę policininkai Livio (akt. Pio Marmaï) ir Reda bando jį sulaikyti… Įvyksta tai, kas įvyksta, o paskui jau imama galvoti, kokią versiją pateikti pareigūnams – nes be tų, kas buvo bare, niekas kitas juk nežino, kas čia iš tikrųjų nutiko. Bet kuo giliau į baro tamsą, tuo daugiau kraujo… Filmas iš esmės pastatytas ant „norėjo kaip geriau, išėjo – kaip visada“, kai personažai prisidaro bėdos, o norėdami padėtį pataisyti tik dar labiau klimpsta. Filmas neįpareigojantis ir nekasantis kažin kokios gilios minties, tačiau intriguojančiai sukaltas. Režisierius nepasiklysta tarp personažų gausos – jie visi saviti ir įdomūs, panaudojami pasakojimo plėtojimui. Vis tik likus maždaug pusvalandžiui iki pabaigos filmas jau šiek tiek užbuksuoja ir atrodo nereikalingai ištemptas, o iš to paskutinio pusvalandžio bent dvidešimt minučių buvimo filme reikalingumas yra daugiau nei abejotinas. Tačiau pabaigoje susiimama ir jau po truputį spėję pasileisti galai suraišiojami. (7/10)

„Atspindžiai Nr. 3. Valtelė vandenyne“ (pranc. „Mirroirs No 3“, rež. Christian Petzold) (QC) – naujas vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo filmas, šįkart pristatomas Kanuose. Tai pasakojimas apie jauną moterį Laurą (akt. Paula Beer), kuri stebuklingai išgyvena tragišką automobilio avariją. Fiziškai nenukentėjusi Laura atsisako vykti į ligoninę, ji mieliau pasilieka atsitiktinės moters – netoli avarijos vietos gyvenančios Betės – namuose. Betė ją labai šiltai priima ir apgaubia kone motinišku rūpesčiu, bet iš atskirai gyvenančių Betės vyro ir sūnaus reakcijų, akivaizdu, kad kažkas slepiama, kažkas nepasakoma iki galo. Filmas tikrai turėjo progą pasukti tamsesne ir labiau intriguojančia linkme, tačiau tokiu potencialu nepasinaudojama. Kitas dalykas – keletas nerealistiškų detalių, pvz., po avarijos Laura tiesiog gyvena pas Betę, nebandydama susisiekti su savo artimaisiais, visai nesidomi savo žuvusiu vaikinu ir pan. Nors bendrai vertinant – profesionalus ir užmetantis gana neblogą intrigą, vis tik tai nėra stipriausias C. Petzoldo kūrinys. (6/10)

„Finikiečių schema“ (angl. „The Phoenician Scheme“, rež. Wes Anderson) (CO) – šis filmas lakoniškai apibūdinamas kaip „pasakojimas apie šeimą ir šeimos verslą“. Na, iš esmės – taip, bet tie, kam amerikiečių režisieriaus Weso Andersono kūryba nėra svetima, žino, kaip ten viskas būna užsukta, prisukta ir pripainiota. Europa, šeštasis XX a. dešimtmetis. Po šeštos lėktuvo katastrofos (ar sabotažo), kurią stebuklingai išgyvena, vienas turtingiausių (ir vienas nekenčiamiausių) Europos žmonių verslininkas Ža Ža Korda (akt. Benicio del Toro) nusprendžia iš dešimties savo vaikų vienintele turto paveldėtoja paskirti dukrą Lislę – ir nesvarbu, kad Lislė ruošiasi tapti vienuole, be to, gali būti, kad ji – net ne Ža Žos dukra. Ža Ža yra parengęs tobulą finansinį planą ir naują projektą, todėl kartu su Lisle leidžiasi į kelionę pas numatytus investuotojus (kurie visi yra vienokie ar kitokie giminaičiai). Kaip ir galima tikėtis, tobulasis planas nesiklosto taip tobulai, o dar pagalius  ratus kiša Ža Žos nemėgstantys konkurentai, tik ir besistengiantys į nudaigoti. W. Andersonas tradiciškai pateikia su niekuo nesupainiojamą savitą estetiką. Nors spalvų paletė, lyginant su ankstesniais jo kūriniais – šiek tiek prislopinta, vis tiek, net ir nežinant, akivaizdu, kad čia – W. Andersonas. Spalvų švarumas, grynumas, kompozicijų simetriškumas, kartais – net savotiškas sterilumas, judesių choreografija – visa tai vėl serviruoja W. Andersonas, o kaip vyšnią ant torto dar užtupdo – kaip jam visiškai įprasta – visą puokštę ryškiausių aktorių, su kuriais jau bendradarbiauja ne pirmą kartą. Vis tik kad ir kokį estetinį pasitenkinimą šis filmas teiktų, jis nepasiūlo nieko, ko prieš tai nebūtume matę ankstesniuose W. Andersono filmuose. Auksinė palmės šakelė? Vargu, panašiau, kad W. Andersonui (kaip ir dar keletui kitų) vieta konkursinėje programoje yra rezervuojama tiesiog avansu. (6/10)

„Turtingiausia moteris pasaulyje“ (pranc. „La Femme la plus riche du Monde“, rež. Thierry Klifa) (HC) – šis filmas laisvai atpasakoja prieš gerus penkiolika metų Prancūziją sudrebinusį Bettencourt skandalą, kurio centre buvo atsidūrusi milijardierė, „L‘Oreal“ pagrindinė akcininkė Liliane Bettencourt. Kadangi filmas nėra biografinis, o tik „remiasi tam tikrais realiais įvykiais“, savaime suprantama, vardai ir pavardės čia pakeisti, tačiau atsekti, kas yra kas, tikrai nėra sunku. L. Bettencourt atitikmeniui – kosmetikos giganto savininkei Marianai (akt. Isabelle Huppert) – pradeda dėmesį rodyti bjauriu charakteriu pagarsėjęs įžymybių fotografas Pjeras-Alenas (akt. Laurent Laffite). Nors ir storžievis, ir, be kita ko, atvirai homoseksualus, jis pradeda meilintis Marianai, o ši apipila jį gausiomis ir brangiomis dovanomis. Marianos šeima – sutuoktinis ir suaugusi dukra (akt. Marina Foïs) – iš pradžių į visa tai žiūri pro pirštus, bet dovanojamos sumos tampa nebejuokingai didelės ir iškyla būsimo palikimo klausimas. Marianos dukra apsisprendžia kreiptis į teismą – tai sprendimas, tarp dukros ir motinos iškasantis karo kirvį. Filmas estetiškai gražus – dailūs interjerai ir eksterjerai, ryškios spalvos. Gražus garso takelis. Gausu pirmo ryškumo prancūzų kino žvaigždžių – jau ko vertas vien Isabellės Huppert pasirodymas. Tačiau režisūrine prasme šis pasakojimas stokoja dramatizmo. Tad pirmai pradžiai su Bettencourt skandalu ar šiaip lengvam pažiūrėjimui – tinkamas, bet daugiau – nelabai. (6/10)

Gegužės 19 d., pirmadienis

„Slaptasis agentas“ (port. „O agente secreto“, rež. Kleber Mendonça Filho) (CO) – iš 2019m. Kanų kino festivalio brazilų režisierius Kleberas Mendonça Filho parsivežė žiuri prizą, kurį gavo už ironišką mistinį vesterną „Bacurau“. Šiemet jis pristato gerai sukaltą istorinį trilerį, nukeliantį į 1977 m. Pagrindinis veikėjas – technologijų ekspertas Marčelo (akt. Wagner Moura) – grįžta į Resifę, tam, kad pasiimtų pas jo paties tėvus augantį sūnų. Tačiau Marčelo gana greitai pajunta, kad yra tapęs taikiniu ir net visą šalį apimantis karnavalo siautulys jam nepadeda pasislėpti. K. M. Filho pasakojimą konstruoja nechronologiškai, šokinėdamas tarp ankstesnių ir vėlesnių įvykių, tačiau tai netampa trūkumu nei siužeto eigai, nei įtampos išlaikymui. Puikiai atkurtas vaizduojamas laikmetis – aštuntasis dešimtmetis, perteiktas ne tik atitinkamais kostiumais, šukuosenomis ir dekoracijomis, bet ir tam tikra filmavimo stilistika. Įspūdingas Wagnerio Mouros pasirodymas tampa šio filmo puošmena. Auksinė palmės šakelė? Nors kai kas ir prognozuoja, vis tik manytume, kad yra vertesnių filmų. O štai koks mažesnis apdovanojimas ar geriausio aktoriaus prizas W. Mourai tikrai nenustebintų. (6/10)

„Respublikos ereliai“ (pranc. „Les Aigles de la République“, rež. Tarik Saleh) (CO) – 2022 m. Tariko Saleho filmas „Kairo sąmokslas“ (arab. „Sabiun min aljana“) Kanuose buvo apdovanotas geriausio scenarijaus kategorijoje. Šiemet jis vėl grįžta prie sąmokslo temos ir galingųjų žaidimų, bet jau iš gerokai kitokio kampo ir kitokiu stiliumi. Džordžas Fahmy yra populiariausias Egipto aktorius. Kai jis sutinka filmuotis įtakingų valdžios atstovų finansuojamame filme, jam atsiveria tokios durys ir tokios galimybės, apie kokias jis gal nė nesapnavo. Ir Džordžas nieko nelaukdamas tomis likimo dovanomis ima naudotis – tik gal kiek per godžiai. Kita vertus, nėra ko slėpti – Džordžas ir iki šiol negarsėjo pavyzdingumu, tačiau tai, kaip pasisuka įvykiai, jį priverčia stabtelėti ir iš naujo perkainoti vertybes. Filmo siužetas alegoriškai primena „Auksinės žuvelės“ fabulą, kartais suskamba šiokios tokios Kazuo Ishiguro vertos nuotaikos. Gražiausia šiame filme, kad T. Salehas sugeba derinti komiškumą su drama, išlaikyti jų balansą, staigiai kaitalioti nuotaikas. Auksinė palmės šakelė? Labiau patrakusi komisija gal ir išdrįstų skirti, bet šįkart konkursinėje programoje yra stipresnių kandidatų. Tačiau mažesnis prizas arba geriausio aktoriaus apdovanojimas pagrindinį vaidmenį atlikusiam Faresui Faresui galėtų nutikti. (7/10)

„Magelanas“ (port. „Magalhães“, rež. Lav Diaz) (CP) – filipiniečių režisierius Lav Diazas žiūrovus kankina itin ilgais – keturių, šešių, aštuonių, devynių valandų (!) trukmės filmais (ilgiausias jo sukurtas filmas „Filipinietiškos šeimos evoliucija“ (tag. „Ebolusyon ng Isang Pamilyang Pilipino“, 2004 m.) trunka net 10 valandų 25 minutes (!!!). Tad šįkart jis, galima sakyti, pristato trumpametražį – „vos“ nepilnas tris valandas trunkantį filmą. Kaip nesunkiai galima nuspėti iš pavadinimo, čia pasakojama apie portugalų keliautoją Ferdinandą Magelaną (akt. Gael García Bernal), kuris laikomas pirmuoju žmogumi apiplaukusiu Žemės rutulį (de jure – taip, bet de facto žinome, kad, deja, ne). Tik jei pripratę prie Holivudo epų žiūrovai ir iš L. Diazo tikėtųsi dramos ir nuotykių, tai šia prasme teks nusivilti. L. Diazas lieka ištikimas savo įprastam lėtam pasakojimo tempui. Jam nerūpi kažkaip labai smarkiai koncentruotis į Magelano portretą (kad ir kaip oksimoroniškai tai skambėtų istorinio filmo apie tikrą asmenį kontekste). Jam nereikia forsuotos dramos ar pritemptų nuotykių. L. Diazas jungia kamerą ir žiūrovus tarsi laiko mašina nukelia į XVI amžių, kur net ir tie, kurie dabar laikomi „istorinėmis asmenybėmis“ buvo tiesiog žmonės. Ir nors filmas dėl savo lėto tempo vis tik pabosta, vis tik turi savito poetiškumo. (6/10)