„Quinze jours à Cannes, tout est possible…“ (liet. „Per dvi savaites Kanuose viskas įmanoma…“) dainuoja Barbara Carlotti. Ir tikrai – į šias dvi savaites Kanuose telpa tiek daug! Tarsi visų metų koncentratas, kartu ir ištempiantis laiką ir jį priverčiantis pralėkti akimirksniu.

Ir tikra tiesa – per dvi savaites Kanuose viskas yra įmanoma. Čia gimstame ir mirštame, susitinkame ir išsiskiriame, įsimylime ir atsisveikiname (galbūt net visam laikui). Čia juokiamės pilna burna, ar braukiam liūdesio, jaudulio, pasididžiavimo ašaras. Čia virpame vien nuo minties, kad esame per žingsnį pačių ryškiausių žvaigždžių. Tiek ekrane, tiek realybėje.

Čia tampame gražiausių emocijų proveržių liudininkais – kai susijaudinimo ir didžiulės pagarbos ašaras braukė Juliette Binoche, įteikdama Garbės palmės šakelė Meryl Streep, kaip santūriai, tačiau negalėdamas nuslėpti šypsenos, atsiimdamas „Ghibli“ studijai skirtą apdovanojimą lankstėsi Gorō Miyazakis, kaip pilnutėlių Grand Theâtre Lumière ar Debussy salių auditorija kartais net keliolika minučių po seanso ploja ir dėkoja filmų kūrėjams.

Visa tai kartu išgyvename Kanuose. Ir net jei kasmet kyla noras paburbėti dėl pagrindinės konkursinės programos silpnumo, vis tik tiesa yra ta, kad kaip ten bebūtų, Kanai iš esmės suformuoja metų kino paveikslą, kuriam tik nedidelius štrichus prideda vėlesni festivaliai.

Tad paskutiniai likę šiemetinio Kanų kino festivalio filmai, jų aptarimai ir vertinimai. „Screen“ kritikų žiuri geriausiai vertina „Viskas, ką mes įsivaizduojam kaip šviesą“ (angl. „All We Imagine as Light“) ir „Anora“ (po 3,3 iš 4), „Didžioji kelionė“ (angl. „Grand Tour“) (3,0 iš 4) ir „Substancija“ (2,7 iš 4), prasčiausiai – Gilleso Leloucheo’o „Beprotiška meilė“ (pranc. „L’amour ouf“) (1,3 iš 4), Christophe’o Honoré „Manasis Marčelo“ it. „Marcello mio“) (1,4 iš 4) ir Paolo Sorrentino „Partenopė“ (it. „Parthenope“) (1,6 iš 4).

O ką nuspręs Gretos Gerwig vadovaujama žiuri? Iki apdovanojimų ceremonijos lieka kelios valandos, o kol kas kviečiame susipažinti su mūsų vertinimais ir įspūdžiais.

Sutrumpinimai : CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, OC – nekonkursinė programa, SS – specialus seansas, CP – paplūdimio kinas (pranc. cinéma de la plage).

Gegužė 22 d., trečiadienis

„Potvynis“ (lat. „Straume“) (CR) – Kanuose šiemet rodoma tikrai nemažai animacinių filmų. Į paralelinę konkursinę „Ypatingo žvilgsnio“ programą atrinktas latvių režisieriaus Gintso Zilbalodžio antrasis pilnametražis yra neabejotinai gražiausias festivalio filmas. Tai vizualiai ypatingai gražus pasakojimas apie kelionę per potvynio užlietas džiungles. Kaip pristatydamas „Potvynį“ nurodė pats režisierius, pirmąjį filmą „Toli nuo namų“ (angl. „Away“) apie vienišą keliautoją jis kūrė pats vienas, o antrąjį – jau kartu su komanda, tad tai atsispindi net ir siužete: katinas, kuris, kaip žinome iš Rudyardo Kiplingo pasakos, mėgsta vaikščioti vienas, aplinkybių verčiamas tampa keliauninkų, besigelbstinčių nuo potvynio, kompanijos dalimi. Filme nėra dialogų, tačiau daug daugiau už žodžius pasako gyvūnų (katino, šunų, lemūrų, egzotinių paukščių) kūno kalba ir neblogai pastudijuota jų elgsena. G. Zilbalodis prieš žiūrovų akis atveria kvapą gniaužiančius peizažus, o ausis užlieja nepaprasto grožio muzika. Tikras festivalio perlas. (9/10)

„Džimo romanas“ (pranc. „Le Roman de Jim“) (CP) – labai liūdnas, bet kartu ir labai gyvenimiškas filmas apie tėvystę. Aimerikas susitinka su Florens, kai ši jau šeštą mėnesį laukiasi – taip Aimerikas jos sūnaus Džimo gyvenime dalyvauja nuo pat gimimo ir tampa berniuko patėviu. Tačiau po septynerių metų Džimo, Florens ir Aimeriko gyvenime atsiranda berniuko biologinis tėvas Kristofas. Paprastas, realistinis filmas kelia klausimą apie tai, ar (ir kiek) nebiologinis, bet auginęs tėvas, turi teisę į vaiką. Ir ar tai, ką iš meilės savo vaikams daro mamos, visada yra pateisinama. (7/10)

„Likimo motelis“ (port. „Motel Destino“) (CO) – neoninių šviesų šou sekso viešbutyje. Filmo pradžioje ne be reikalo įspėjama dėl itin ryškių, intensyvių šviesų. Bet turbūt tai tiek, kas labiausiai įsimena iš šio daugiau mažiau nuspėjamo filmo: jaunas vaikinas Heraldas „prisidirba“ su vietine mafija ir dėl to yra priverstas bėgti ir slėptis. Netikėtą prieglobstį jis randa visai šalimais esančiame „Likimo motelyje“ – ryškių spalvų nakvynės namuose, į kuriuos važiuojama vienu tikslu. Motelio savininkai Dajana ir Elijas Heraldui pasiūlo darbą ir, kaip galima nuspėti, ilgainiui Heraldo bei Dajanos santykiai pakrypsta tiesioginės šios įstaigos paskirties santykių linkme. Galima pagirti už gana sėkmingai išlaikomą emocinę įtampą filmo pabaigoje, tačiau bendrai vertinant, truputį keista matyti šį filmą konkursinėje programoje. Auksinė palmės šakelė? Ne, neturėtų būti. (5/10)

Gegužės 23 d., ketvirtadienis

„Didžioji kelionė“ (angl. „Grand Tour“) (CO) – juodai balta estetika, tolimos egzotinės Azijos šalys, kurioms dar daugiau egzotiškumo prideda tai, kad filmo veiksmas vyksta 1917 m., kai keliauti buvo gerokai sudėtingiau nei dabar. Į Britų Indijos teritorijoje esančią Birmą, bėgdamas nuo savo sužadėtinės, vestuvių dieną atvyksta Edvardas. Tačiau jis neįvertino, kad Molė pasiryžusi tiesiogine tų žodžių prasme sekti jį iki pasaulio galo. Filmas lėtas, poetiškas – gal daugiau pasakoma per pokalbius prie staliukų įvairiuose restoranuose, nei parodoma, bet neabejotinai čia yra žavesio ir jėgos. Auksinė palmės šakelė? Per daug nenustebintų, nors turbūt realiau tikėtis kokio nors mažesnio prizo. (7/10)

„Nora“ (arab. „Norah“) (CR) – filmas paremtas tradicine formule – progresyvus pašalietis atvykėlis, konservatyvi bendruomenė, kuri tam progresui priešinasi dantimis ir nagais, ir kai kas, kas bando pasinaudoti pasikeitusia situacija. Tai pasakojimas apie mokytoją Naderą, dešimtajame dešimtmetyje atvykusį į kaimą Saudo Arabijoje mokyti vaikų (berniukų) skaityti ir rašyti. Tuo metu vaizduojamojo meno išraiškos draudžiamos, o jauna mergina Nora, sužinojusi, kad mokytojas piešia, pasiprašo sukurti jos portretą – tik kaip tą padaryti, jei prieš svetimą vyrą ji negali atsidengti savo veido? Iš vienos pusės – sveikintina, kad musulmoniškų šalių kūrėjai kalba apie tokias problemas, iš kitos pusės – žvelgiant vakarietišku žvilgsniu, anokia čia problema – filmo kolizija atrodo gerokai dirbtina ir pritempta. (6/10)

„Andželas paslaptingame miške“ (pranc. „Angelo dans la forêt mystérieuse“) (SS) – mielas ir visai smagus animacinis filmas, apie berniuką Andželą, netikėtai atsidūrusį stebuklingame miške. Savo fantazijose Andželas – galiūnas nuotykių ieškotojas, o realybėje – truputį pasimetęs berniukas, kurio močiutė sunkiai susirgo, o visa kleganti šeimyna jį, tarsi „Vienas namuose“ (angl. „Home Alone“) pagrindinį personažą Keviną, sugebėjo „pamiršti“ degalinėje. Tačiau nuotykiautojui Andželui tai – ne kliūtis, jei reikia gelbėti močiutę! Taip jis patenka į paslaptingą mišką, kuriame į gyvybės šaltinį kėsinasi dirbtinio intelekto prikimštas kosminis laivas. Tai -dar vienas ekologinės tematikos filmas, kuriame neabejotinai jaučiama „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“). Įdomu tai, kad kūrėjai nepatingėjo pamaišyti skirtingų animacijos stilių: šiuolaikinė tūrinė animacija naudojama pagrindinėje pasakojimo plotmėje, tačiau Andželo fantazijos atgyja „Konano – nuotykių ieškotojo“ (angl. „Conan the Adventurer“, 1992 m.) serial stiliumi, be to, yra ir pirmuosius Walto Disney’aus trumpametražius primenančių intarpų. Filmo pabaigoje neišvengta nereikalingo chaoso ir triukšmo, bet bendrai vertinant – tai pakankamai smagus, gražus ir nenuobodus filmas. (6/10)

„Beprotiška meilė“ (pranc. „L’Amour ouf“) (CO) –Gera mergaitė susideda su blogu berniuku. Kiek kartų mes tai matėm? Gal net neverta skaičiuoti. O Gillesis Lellouche’as, pasikvietęs kolegas François Civilį ir Adèlę Exarchopoulos bando tai prastumti kaip kažką naujo ir nematyto. Tai dviejų paauglių – chuliganaujančio Klotero ir mamos netekusios, vien tik su tėvu augančios Žaklinos – meilės istorija. Didžioji filmo dalis – paauglių laikymasis už rankučių, tačiau Kloteras grimzta į kriminalinį pasaulį, kas baigiasi labai rimtomis pasekmėmis. Antroji filmo pusė – kai Kloteras ir Žaklina jau suaugę – pameta personažų linijas ir tarsi neįdomiose krepšinio rungtynėse, kurių baigtis aiški nuo trečio kėlinio vidurio, tiksi tik tam, kad tiksėtų. Buvo galima labiau pasigilinti į Klotero personažą – jo disfunkcinę aplinką, jos įtaką paauglio psichologijai ir elgesiui, lygiai kaip ir paanalizuoti Žaklinos situaciją, tačiau tas nebuvo padaryta. Lyg ir bandyta eiti „meilė gydo“ ar „sena meilė nerūdija“ keliu, bet pakankamai nevykusiai. Auksinė palmės šakelė? Kur jau ten. Šis filmas vargiai vertas vietos konkursinėje programoje, tad apie apdovanojimus net nėra ko kalbėti. (4/10)

„Laivas sode“ (pranc. „Slocum et moi“) (CP) – tvarkinga, paprasta, klasikinė prancūziška animacija, paremta paties režisieriaus Jeano-François Laguionie, sukūrusio tokius filmus kaip „Paveikslas“ (pranc. „Le Tableau“, 2011 m.), „Gven ir Smėlio knyga“ (pranc. „Gwen et le livre de sable“, 1985 m.) ar „Princo kelionė“ (pranc. „Le voyage du Prince“, 2019 m.), vaikystės patirtimi. Kartais kelionės nutinka net ir niekur nepajudant iš namų: pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas atneša naujų vėjų, o vėjui reikia burių. Dešimtmečio Fransua tylenis tėvas sode imasi statyti laivą – ir ne šiaip kokį, o tikslią to burlaivio, kuriuo Joshua Slocumo pirmasis vienas apiplaukė aplink pasaulį, kopiją. Filmas minimalistinis, paprastas, daugiausia realistiškas, su tokiomis detalėmis, dėl kurių dabartinės supermamytės turbūt nenorėtų matyti animaciniame – ergo, vaikams skirtame – filme, tačiau tokio būta gyvenimo, su amžinai tėvo lūpos kamputyje smilkstančia cigarete ar nebetaikytinais vaikų auklėjimo netodais. Tai filmas apie dideles svajones, gražus savo paprastumu. (6/10)

„Viskas, ką mes įsivaizduojam kaip šviesą“ (angl. „All We Imagine as Light“) (CO) – tamsus filmas apie žmoni skruzdėlyną – Mumbajų – ir jame savo mažus gyvenimus bandančias gyventi medicinos seseris Prabą bei Anu. Prabos suuoktinis prieš daug metų išvykęs į Vokietiją ir apie jį Praba neturi jokių žinių, bet negali priimti kolegos gydytojo asistavimo, o Anu bando rasti intymumo akimirkų su savo vaikinu. Kelionė su vyresne kolege prie jūros atneša naujų posūkių į Prabos gyvenimą. Lėtas, švelnus filmas, be rimtesnio siužeto ar intrigos. Auksinė palmės šakelė? Neturėtų būti, konkursinėje programoje yra stipresnių filmų, tačiau koks nors prizas gali nubyrėti. (6/10)

„Laukinės figos sėklos“ (angl. „The Seed of the Sacred Fig“) (CO) – šį filmą po seanso Grand Theâtre Lumière salėje lydėjo gal 15 minučių trukę plojimai. Savo struktūra jis primena tipinius siaubo filmus: kai personažai ko nors trokšta, siekia, bet tai gavę jie nepastebi, kad siekiamybė ima juos keisti į bloga, o tada jau prasideda išgyvenimo gaudynės. Viskas taip ir čia – tik tiek, kad tai – ne klasikinis siaubo filmas, o šių dienų Iranas. Ikiteisminio tyrimo teisėju tapęs Imanas labai vertina šias naujas pareigas, tačiau jos neabejotinai pakeis jo šeimos – žmonos Nažmeh ir dviejų dukterų – studentės Rezvan ir paauglės Sanos – gyvenimus. Kad našta nėra lengva parodo ir tai, kas Imanui prasideda paranojos priepuoliai – ir taip jau suvaržytas gyvenimas jo šeimos moterims tampa nebepakeliamas. Tai intensyvi, nors gal kiek ir per daug prikišama patriarchato bei teokratinio Irano režimo kritika. „Gyvenimas. Moterys. Laisvė“ – toks užrašas pasirodė kažkur salėje po seanso, tarsi reziumuodamas tai, kas buvo parodyta ekrane. Auksinė palmės šakelė? Labai tikėtina, atsižvelgiant tiek į filmo temą, tiek į politines aplinkybes. (8/10)

„Pats brangiausias krovinys“ (pranc. „La plus précieuse des marchandises“) (CO) – truputį netikėta iš Michelio Hazanavičiaus sulaukti animacinio filmo, bet – kodėl gi ne? Tad šįkart jis pristato tamsią ir realistišką pasaką-nepasaką apie Holokaustą, apie neturtingą medkirtį ir neturtingą medkirčio žmoną, siuntusią maldas pro šalį vis lekiančių traukinių dievams, kol galiausiai išmeldė patį brangiausią siuntinį. Filmas iš esmės yra ne apie personažus, o apie laikmetį, apie nusimušusius vertybinius rodiklius, apie nužmonėjimą. Todėl gal truputį pritrūksta jėgos, juolab, kad galiausiai paliekama tarsi norit tikėkit, norit ne – gal viso to nė nebuvo. Auksinė palmės šakelė? Būtų įdomus pareiškimas, bet turbūt ne. (7/10)

Gegužės 25 d., šeštadienis

„Bangų pagauti“ (kin. „Feng liu yi dai“) (CO) – lėtas filmas apie du pamažu vienas kito link artėjančius žmones. Ilgai trukęs išsiskyrimas ir naujai gyvenami gyvenimai juos atitolino, bet galbūt dar ne viskas prarasta? Nors čia trūksta apčiuopiamesnio siužeto, o rodomi vaizdai – tarsi pabiri fragmentai, vis tik yra vidinė linija, kuri viską jungia į vientisą kūrinį. Auksinė palmės šakelė? Būtų pakankamai netikėta. (6/10)