Smagiausia kiekvieno festivalio dalis – netikėtai atrasti maloniai nustebinantį filmą. Tokį, kurį, kitaip susiklosčius aplinkybėms, gal būtum ir praleidęs nemačiomis ar iškeitęs į kokį skambesnį pavadinimą, žinomesnę režisieriaus pavardę ar sau labiau įprastą kino klimatinę juostą. Paradoksalu, bet dažniausiai tokių netikėtų perlų ir pažeria visokios tokios didesnės ar mažesnės „egzotikos“ – tik, žinoma, reikia išdrįsti išlipti iš savo saugios vakarietiškos kino komforto zonos ir atsiverti plačiajam pasauliui.
Kanai – kaip tik ta vieta, kur visas pasaulis atsiduria tau po kojomis – šis jausmas ypač stiprus naktį einant per patį vidurį ištuštėjusios ir užtvertos Croisette gatvės. Taip pat – žengiant tuo pačiu raudonuoju kilimu, kur ką tik/ prieš kelias valandas /vakar žingsniavo ryškiausios kino žvaigždės ir režisieriai. Pasaulis skleidžiasi kino ekrane ir Kanai visa tai rodo.
O kaip atrodo Kanų pagrindinė konkursinė programa ir jos pretendentai į Auksinę palmės šakelę, prabėgus pirmai festivalio savaitei? Daugiau baubimų (išskyrus praėjusį penktadienį rodytos Arnaud Deplechino dramos „Brolis ir sesuo“ (pranc. „Frére et soeur“) atžvilgiu) nebuvo, tačiau kritikų nuomonės nesutampa. Tai, kas vieniems atrodo kaip šedevras, galintis įprasminti 2022 metus, kitiems – neskoningas nesusipratimas, o tai, ką vieni vertina kaip solidžią dramą, kiti temato kaip niekuo neišsiskiriantį blankų kalbėjimą jau ne kartą aptartomis temomis.
Tiesa, norint laimėti Auksinę palmės šakelę paprastai reikia šio to daugiau. Kokio nors sukrėtimo, stiprios žinutės, daugiasluoksniškumo, drąsos. Žinoma, niekada negalima atmesti ir tam tikrų užkulisinių politinių ir ar „tam davė, o…“ (t. y. kas jau yra laimėjęs, o kas dar ne, bet būtų visai verta(s)) faktorių. Manome, kad toks stiprus kandidatas jau atsirado.
Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, OC – nekonkursinė programa, SS – specialus seansas.
Gegužės 23 d., pirmadienis
„Lapkritis“ (pranc. „Novembre“) (OC)– kaip jau minėjome, prancūzų kino kūrėjai kasmet sukuria bent kelis kriminalinius filmus apie policijos darbą. Pavyzdžiui, 2019 m. tai buvo Ladjo Ly „Vargdieniai“ (pranc. „Les Misérables“), pernai – Cédrico Jimenezo „Šiaurinė antikriminalinė brigada“ (pranc. „BAC Nord“). Šiemet C. Jimenezas grįžta su nauju filmu, padirbtu iš esmės ant to paties kurpaliaus – „Lapkritis“ pasakoja apie 2015 m, lapkričio 13 d. Paryžiuje įvykusią islamistinę teroristinę ataką ir jos tyrimu užsiimančų pareigūnų darbą. Filmas gali pasigirti solidžia prancūzų aktorių komanda – Jeanas Dujardinas, Sandrine Kiberlain, Jérémie Renier, Anaïs Demoustier, – ir nebloga porcija veiksmo. Tačiau po savęs šis filmas nepalieka ko nors daugiau, dėl ko jį būtų verta ilgiau prisiminti. (6/10)
„Karštos dienos“ (turk. „Kurak Günler“) (CR) – apie tai mes ir kalbėjome. Būtent šis filmas tapo kol kas didžiausiu viso Kanų festivalio atradimu. Kukliai besiglaudžiantis „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ne vieno kritiko nuomone (mūsų taip pat) šis Emino Alpero filmas tikrai buvo vertas vietos ir pagrindinėje konkursinėje programoje, net jei Kanų konkursinių programų sudarymo dėsniai veikia ne visai taip. Tai filmas, pasakojantis apie jauną principingą prokurorą Emrę, pradėjusį dirbti Turkijos provincijos miestelyje ir iš karto susidūrusio su jo vietos valdžia, kuriai Emrės pavyzdingas taisyklių laikymasis iš karto tampa labai nepriimtinas. Tai filmas apie korumpuotą valdžią ir tai, ką ji gali padaryti tiems, kas stoja jai skersai kelio. Galima pridėti, kad tai – puikiai sukaltas trileris, kuriame sumaniai panaudojamas garso takelis ir geras kameros darbas. O vyšnia ant šio turkiško torto tampa poetiškas (ar ne toks poetiškas) simbolizmas, kuriam pasitarnauja smegduobės ir… žiurkės. (8/10)
„Metas išeiti“ (kor. „Heojil kyolshim“) (CO) – Kanuose, ko gero, iki šiol sklando legendos apie tai, kad pirmoji Auksinė palmės šakelė į Pietų Korėją turėjo keliauti ne 2019 m., o 2003 m. – tuomet pagrindinėje konkursinėje programoje dalyvavęs Park CHan-wooko „Senis“ (kor. „Oldeuboi“) buvo vienas ryškiausių festivali favoritų, tačiau tuometinės komisijos pirmininkas Quentinas Tarantino nusprendė kiek kitaip. Kaip ten bebūtų, P. Chan-wookas į konkursinę programą grįžta šiemet su kriminaline drama apie policijos detektyvą, kuris tiria vyro žūtį kalnuose ir ima įtarinėti jo žmoną, kuriai ilgainiui pajunta simpatiją. Filmas smarkiai framgmentuotas, vėlgi – daugiau pagrįstas pokalbiais, o ne veiksmais, todėl pirmi du trečdaliai atrodo nuobodžiai. Vis tik pabaiga sugeba ištempti šią juostą į gerokai aukštesnį lygį. Auksinė palmės šakelė? Net jei užsimintume apie galimybę grąžinti skolą P. Chan-wookui, neatrodo, kad „Sprendimas išvykti“ tempia iki aukščiausio apdovanojimo lygio. (6/10)
„Mūsų broliai“ (pranc. „Nos fragins“) – be jau minėto prancūzų fetišo kone atkuriamosios dokumentikos stiliumi ekranizuoti policijos darbą ir Prancūzijoje atgarsį sukėlusias bylas, yra dar viena kategorija filmų, aktualių iš esmės tik vietiniam prancūziškam kontekstui. Toks yra ir ši Rachido Bucharebo juosta, pasakojanti apie du jaunus vaikinus, žuvusius per 1986 m. masinius studentų protestus. Filmas nepasižymi nei įdomiu scenarijumi, nei įsimintinais personažais – kita vertus, ko gero, to net nebuvo siekiama, nes paprastai tokių filmų tikslas – pabaksnoti į valdžios (šiuo atveju – policijos) institucijų neteisėtus veiksmus prieš individus. Tai „Mūsų broliai“ šimtu procentų pataiko į būtent tokių filmų lentyną. Niekas nesako, istorinių neteisybių gal ir negalima pamiršti, bet kino meno prasme šio filmo egzistencija yra beveik niekinė. (4/10)
„Ateities nusikaltimai“ (angl. „Crimes of the Future“) (CO)– štai jis, dabartinė mūsų favoritė – tamsi, gili, nepatogi ir daugiasluoksnė Davido Cronenbergo distopija, kurios centre atsiduria keistus performansus rengiantis menininkas Solas. Mutavęs Solo kūnas augina iki šiol nematytus organus – padedamas savo partnerės Kapris, Solas rengia viešus avangardinius performansus, kuriuose demonstruoja tai, kas auga jo viduje. Šioje tamsioje juostoje D. Cornenebergas kelia ekologijos, evoliucijos ir bioetikos klausimus, sudaiktina, bet tuo pačiu ir teorizuoja kūną. Kur yra ta evoliucijos riba, kurią peržengę žmonės jau nebus žmogiškosios – biologinės – būtybės? Ar viskas, kas demonstruojama viešai, savaime yra menas? Ar chirurgija – tai nauja sekso rūšis? Tamsiai, nejaukiai ir slogiai atmosferai dar daugiau keistumo suteikia neįprasti ir lyg iš kitos operos (Gullermo del Torro ar Hanso Ruedi Gigerio visatų) atklydę futuristiniai, bet kartu ir savotiškai gotikiniai beveik gyvi prietaisai. Puikus aktorių Viggo Mortenseno, Léa’os Seydoux ir netgi Kristen Stewart pasirodymas. Auksinė palmės šakelė? Labai norėtume tikėtis, kad taip, juolab, kad ir Davidas Croneneberfas šio apdovanojim savo sąskaitoje dar neturi. Kita vertus, pernykštė Auksinės palmės šakelės laimėtoja Julios Ducournau „Titanė“ (pranc. „Titane“) stilistiškai (ir, beje, tam tikra prasme, tematiškai) yra panašus filmas, tad šitas panašumas čia gali ir pakišti koją. (8/10)
Gegužės 24 d., antradienis
„Tie, kas kvėpuoja“ (angl. „All that Breathes“) (SS) – Shaunako Seno dokumentinis filmas pasakoja apie Naujajame Delyje gyvenančius du brolius, kurie, nepaisydami apokaliptinių ekologinės katastrofos nuojautų, deda daug pastangų juodųjų peslių apsaugai ir gerovei. Filmo žinutė aiški ir galbūt netgi sulauks konkrečių veiksmų – finansavimo ar biurokratinės pagalbos, tačiau pati juosta yra gana sausas buitinės kasdienybės atpasakojimas, kurį tik kartas nuo karto pagyvina vienas kitas poetiškesnis kadras ar mintis, galinti visti sentencija, kaip antai: „Žmonės pamiršta, kad ir patys yra mėsos gabalai“. (5/10)
„Toris ir Lokita“ (pranc. „Tori et Lokita“) (CO) – Kanų kino festivalio konkursinė programa be naujo brolių Dardenne’ų filmo – maždaug tas pats, kas šventinis stalas be baltos mišrainės. Savo tematikai ištikimi belgai broliai šiemet pristato naują kūrinį, kalbantį apie nelegalią migraciją ir visas iš to atsišakojančias problemas: išnaudojimą, kriminalinį pasaulį, kvaišalų platinimą, seksualinį priekabiavimą, smurtą ir t.t. Žodžiu, dar vienas Dardenne’ų filmas apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Ir jame, kaip ir jau aprašytame „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) filme „Harka“, tie pažemintieji ir nuskriaustieji būtinai elgiasi kaip tik taip, kaip elgtis jokiu būdu neturėtų, o paskui, žinoma, dėl savo nesėkmių ir gyvenimo neteisybių imasi kaltinti beširdę sistemą. Kitaip tariant, tai dar vienas kone vadovėlinis pavyzdys apie tai, kaip nereikėtų elgtis, net jei atrodo, kad gyvenimas eina visiškai velniop. Auksinė palmės šakelė? Jenas-Pierre’as ir Lukas Dardenne’ai jau turi dvi, o „Toris ir Lokita“ niekuo neišsiskiria nei jų kūrybos, nei bendrame festivalio kontekste, nei sužiba kokia nors itin jautria pulsuojančia tema, o ne šiaip amžinai egzistuojančia socialin problema.(6/10)
„Nostalgija“ (it. „Nostalgia“) (CO) – giliomis kino tradicijomis garsėjančios Italijos režisieriai, išskyrus galbūt Paolo Sorrentino, nuvilia. Ar, jei tiksliau, turėdami neblogą potencialą sugeba pasiūlyti viso labo labai vidutiniškus kūrinius Taip nutiko ir su naujuoju Mario Martone‘ės filmu. Pradžia lyg ir pametėja intrigą – Egipte jau daugybe metų gyvenantis sūnus Feličė grįžta į gimtąjį Neapolį aplankyti motinos ir randa ją iškraustytą į kone sandėliuką po laiptais. Ėmęsis rūpintis mamos buitimi, jis susitinka jaunystės laikų pažįstamus, varto senas nuotraukas ir leidžiasi į prisiminimus apie tvirtą draugystę -Feličė bando surasti savo jaunystės draugą Orestą, kuris dabar yra tapęs didžiausiu Neapolio nusikaltėlių vadu. Fabula gal ir būtų pakenčiama, bet filmas atrodo kiek per daug fragmentuotas ir tampa nebeaišku, apie ką režisierius iš tiesų norėjo kalbėti – ryšį su mama, grįžimą į gimtinę, bandymą pasivyti praeitį ar viską iš karto. Panašu, kad apie viską iš karto, bet viso to tampa per daug ir filmas nebefunkcionuoja. Auksinė palmės šakelė? Greičiausiai ne – nei tematikoje nei įgyvendinime nėra nieko, dėl ko šis filmas galėtų būti to vertas. (5/10)