Daugiau kaip dešimt dienų Prancūzijos Žydrojoje pakrantėje šurmuliuojantis Kanų kino festivalis priartėjo prie pabaigos. Penktadienį, gegužės 27 d. parodyti paskutiniai seansai, paskutinį kartą vyko pagrindinės konkursinės programos iškilmingos premjeros Grand Théâtre Lumière salėje, o visą šitą spalvingą maskaradą vainikavo kilometrinės eilės negavusių bilietų į… Nicolas Bedos naują filmą „Maskaradas“ (pranc. „Masquearade“).

Kai kurie prizai ir apdovanojimai Kanuose jau išdalyti. O šiandien vakare paaiškės, kam tarptautinė festivalio žiuri, vadovaujama prancūzų aktoriaus Vincento Lindono, nusprendė skirti pagrindinius apdovanojimus. Ir, žinoma, – didžiausia festivalio intriga: kas šiais metais yra vertas Auksinės palmės šakelės

Kad ir kaip ten bebūtų ir kad ir ką benuspręstų žiuri, Kanai labai smarkiai sudėliojo 2022 m. kino kaleidoskopą. Jau dabar yra praktiškai aiškūs bent kelių šalių preliminarūs kandidatai į Oskarus geriausio tarptautinio filmo kategorijoje, o kai kurie iš jų neabejotinai taps ir nominantais. Nemažas prancūziškų filmų kiekis leidžia susidaryti ateinančių metų Cezarių apdovanojimų panoramą, taip pat aišku, kad yra mažiausiai vienas stiprus ir dėl ispaniškų Goya apdovanojimų rimtai kovosiantis filmas.

Prognozės – nedėkingas dalykas, tad jomis neužsiimsime, o tik įvardysime savo favoritus, kuriuos norėtume matyti apdovanotus šiame Kanų kino festivalyje. Stipriausią įspūdį iš konkursinės programos filmų paliko Davido Cronenbergo „Ateities nusikaltimai“ (angl. „Crimes of the Future“), Hirokazu Kore-edos „Tarpininkas“ (kor. „Broker“), Luko Dhonto „Arti“ (angl. „Close“), Jerzy Skolimowski „I-a“ (lenk. „Eo“), Ali Abbasi „Šventasis voras“ (angl. „Holy Spider“), Cristiano Mungiu „R.M.N.“ ir Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampis“ (angl. „Triangle of Sadness“).

Vakare paaiškės šiemetiniai Kanų laureatai, o kol kas siūlome susipažinti su likusiais filmais.

Gegužės 25 d., trečiadienis

„Nekaltasis“ (pranc. „L’Innocent”) (OC) – ko gero, pagrindinis žaviojo Louis Garrelio šarmo „kabliukas“ yra tai, kad jis sugeba būti tuo pačiu metu ir mirtinai rimtas, ir be jokių didesnių pastangų nuostabiai juokingas. Tuo galėjome įsitikinti ne kartą – tą matome ir jo naujame (jau antrajame) režisuotame filme, kuriame jis atlieka pagrindinį vaidmenį. Tai pasakojimas apie suaugusį sūnų, kuris sužino, kad jo šešiasdešimtmetė mama ruošiasi ištekėti už… kalinio. Vien jau ši premisa sukuria pretekstą įžiebti žiežirbas tarp personažų – ko gero, stereotipas yra toks, kad patėvio ir posūnio santykiai retai kada iš pat pradžių klostosi lengvai, o jei tas patėvis dar ir šioks toks gangsteris… Įdomiausia, kad, nors ir netrūksta tikrai juokingų situacijų, L. Garrelis neturėjo intecijos kurti komediją, o jo personažai, net jei iš tikrųjų kartais atrodo komiškai (gerąja prasme) vis tik yra gilesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tad šis filmas, gal kol kas tik iliustruojantis, kad L. Garrelis yra ne tik talentingas aktorius, bet turi ir neblogą režisūrinį potencialą, yra visai nebloga prancūziško kino pramoga. (6/10)

„Leilos broliai“ (ang. „Leila’s Brothers”) – ar Saeedas Roustayi taps naujuoju Kanų Xavieru Dolanu? Gal ir ne, bet jaunas iraniečių režisierius su savo trečiuoju ilgametražiu debiutoja pagrindinėje Kanų konkursinėje programoje. Filme pasakojama apie iraniečių šeimą – maždaug keturiasdešimtmetę Leilą ir keturis jos suaugusius brolius, gyvenančius tėvų namuose. Leila yra ta, kuri rūpinasi jais visais – tiek senais tėvais, tiek kartais didelius vaikus primenančiais broliais. Leila yra įžvalgi ir nuovoki, bet kadangi yra moteris, jos balso ne visada klausoma, tačiau ji nelinkusi patylėti. Šiuo atveju vėlgi – ko gero, labai svarbus faktorius yra kultūrniai skirtumai (visokios hiperbolizuotai sureikšmintos elgesio normos ir pan.), tačiau du trečdaliai filmo yra vienas ištisas nesibaigiantis garsus chaosas, ginčai, rėkimai ir santykių aiškinimasis pigios muilo operos maniera. Bendrą vaizdą šiek tiek pataiso filmo pabaiga, kur galiausiai išryškėja pagrindinis konfliktas, keičiantis esmę, o ne šiaip paviršiniai apsipykimai, siužeto eigai neduodantys nieko. Auksinė palmės šakelė ? Greičiausiai ne, bet prizas Leilą suvaidinusiai Taranei Alidousti per daug nenustebintų, nors į jį realiai pretenduoja ir kita iraniečių aktorė Zar Amir Ebrahimi, atlikusi pagrindinį vaidmenį filme „Švenasis voras“. (5/10)

„Dodo“ (CP) – dar vienas maloniai nustebinęs filmas. Smagi graikiška komedija apie vieną turtingą šeimą, jos įnamius bei nežinia iš kur kieme atsiradusį prieš  tris šimtmečius išnykusį paukštį dodo. Veiksmas vyksta šios šeimos dukters Sofijos vestuvių išvakarėse (beveik). Taip jau susiklosto, kad beveik kiekvienas vilos gyventojas ar darbuotojas šią naktį namo parsiveda kompanjoną ar kompanjonę: taip po vienu stogu atsiduria be penkių minučių nuotaka Sofija, jos mama – prigesusi televizijos serialų žvaigždė, jos buvęs kolega aktorius, pabėgėliai brolis ir sesuo, translytė gražuolė Eva ir dar gyvas galas spalvingų asmenybių. O kur dar keistasis mėlynas paukštis, šaižiai klykiantis ir, pasirodo, neatsisakantis paragauti traškučių… Nors tam tikrais momentais ir suskamba telenovelės natos, vis tik džiugu, kad režisieriui Panosui H. Koutrasui pavyksta suvaldyti personažų gausą ir pateikti tikrai smagų reginį. Vienintelė kiek liūdnesnė ir statinę medaus gadinanti detalė, kurios dažnas vakarietis net nepastebės: nėra tokio dalyko, kaip „sovietinis genofondas“ ar „sovietinė tapatybė“. Dar labiau ši scena, kur ukrainietė šitaip „atpažįsta“ kartvelę, kaip mauvais ton suskamba dabartiniame kontekste. (7/10)

„Žvaigždėtas vidurdienis“ (angl.  „Stars at Noon“) (CO) – Nikaragva, lietus, tvankuma, jauna amerikiečių žurnalistė, vyrai su uniformomis ir automatais, tarsi Damoklo kardas kybanti pavojaus nuojauta ir daug sekso. Už penkiasdešimt dolerių ir ne tik. Su bardzočiumi nikaragviečiu karininku ir su paslaptingu jaunu anglu, dėvinčiu baltą kostiumą. Tokį filmą – Deniso Johnsono romano ekranizaciją – konkursinėje programoje pristato prancūzų režisierė Claire Denis. Filmas šiek tiek chaotiškas, siužetas šiek tiek išplaukęs, tad visą krūvį tempia personažai ir neblogai sukurta nuolatinio pavojaus atmosfera. Auksinė palmės šakelė? Pieš festivalį kalbėta, kad galbūt tai bus proga žiuri pirmininkui V. Lindonui Auksinę palmės šakelę skirti prancūzų režisierei, bet vis tik konkursinėje programoje yra stipresnių ir vertesnių konkurentų. (7/10)

Gegužės 26 d., ketvirtadienis

„Elvis“ (OC) – paskutinius keletą metų galima pastebėti šiokią tokią tendenciją: po „Bohemijos rapsodijos“ (angl. „Bohemian Rhapsody“, 2018 m.), atnešusios Oskarą Rami Malekui už Freddie Mercury’io vaidmenį, kone kasmet pasirodo biografinis filmas apie kokį nors populiarų muzikantą. Dabar atėjo eilė Elviui Presley’iui, o jo istoriją ėmėsi režisuoti Bazas Luhrmanas. Atrodytų, ko daugiau norėti: ryški Elvio asmenybė, įdomi biografija, ir režisierius, kurio filmografijoje jau yra prabangiai atrodantis „Mulen Ružo“ (angl. „Moulin Rouge“) miuziklas. Deja. Nors ir gausiai padabintas blizgučiais naujasis filmas yra visiškas šnipštas. Jo negelbsti nei veterano Tomo Hankso, vaidinančio Elvio Presley’io vadybininką „pulkininką“ Tomą Parkerį, nei jaunojo Austino Butlerio, įkūnijusio patį rokenrolo karalių, pastangos. Abu pagrindiniai personažai – kad ir iš kurios perspektyvos būtų pasakota istorija – lieka visiškai neatskleisti, o per Elvio Presley’io biografiją perbėgama paviršutiniškai. Tad gražus auksinis holivudinis popierėlis, bet jį išvyniojus tenka labai smarkiai nusivilti. (5/10)

„Salų tyla“ (pranc. „Pacifiction“) (CO) – Prancūzijos Polinezija, Taitis. Daug saulės, vandens, smėlio paplūdimių ir augalijos. Ramiojo vandenyno bangos galėtų taip ir užliūliuoti šioje idilėje, jei ne tarp vietinių sklandantys gandai apie Prancūzijos vyriausybės planuojamus atominio ginklo bandymus ir tai, kad vietinės merginos vakarais valtele išplaukia susitikti su povandeniniame laive tarnaujančiais jūreiviais, švelniai tariant, nepasižyminčiais geromis manieromis. Visa tai bando spręsti Prancūzijos vyriausybės pareigūnas De Roleris. Nieko įspūdingo? Tikrai taip. Šiame filme iš esmės nieko be to bangų liūliavimo nevyksta. Toks lėto degimo meditatyvinis filmas, kuris taip ir sudega nei nudeginęs, nei palikęs ryškesnį pėdsaką. Vis tik ta egzotinė romantika turi savito žavesio, tad grožio, kad ir savitikslio, nuneigti neįmanoma. Auksinė palmės šakelė? Tikrai nustebintų. (6/10)

„Žvėrys“ (isp. „As Bestas“) (CP) – Rodrigo Sorogoyeno filmai yra pelnę ne vieną ispanišką Goya apdovanojimą ar nominacija. Būtų tikrai keista, jei jų išvengtų ir naujausias jo darbas, savąja tematika labai panašus į konkursinėje programoje dalyvaujančio Cristiano Mungiu „R.M.N.“. Taip, tai ksenofobija, kuri, pasirodo, keroja daug kur. Su ja ir su jos kuo toliau, tu žiauresnėmis apraiškomis tenka susidurti vyresnio amžiaus prancūzų porai Antuanui ir Olgai, ūkininkaujantiems mažame Galicijos regiono kaimelyje. R. Sorogoyenas pasiūlo įtemptą ir tikrai neblogai sukaltą trilerį, kuriame, be kita ko, atskleidžiamas ir policijos pareigūnų bejėgiškumas. Vertas dėmesio reginys su puikiai panaudotu garso takeliu. (7/10)

„Arti“ (angl. „Close“) – jaunas belgų režisierius Lukas Dhontas stipriai debiutavo 2018 m. Kanų paralelinėje konkursinėje „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programoje su drama „Mergaitė“ („Girl“), pasakojančia apie translytę paauglę. Nuo paauglių (ir) seksualumo temos L. Dhontas nenutolsta ir savo naujajame darbe „Arti“, kuris šiemet atrinktas jau į pagrindinę konkursinę programą. Tik šįkart prieinama labai subtiliai ir visai iš kitos pusės. Tai pasakojimas apie du trylikamečius berniukus Leo ir Remi. Jiedu yra labai geri ir artimi draugai, daug laiko praleidžia kartu. Artimi tiek emocine, tiek fizine prasme – tarsi broliai. Tačiau kai bendraklasiams dėl tokio jų artimumo ima kilti klausimų, Leo pradeda šalintis Remi kompanijos, kas pastūmėja įvykius nenumatyta linkme. L. Dhontas jautriai gilinasi į paauglių psichologiją, kruopščiai detalėmis dėlioja subtilius nuotaikos niuansus. Ir kelia klausimą ne tik apie lytiškumo mokymų būtinumą, bet ir apie tai, kiek iš tiesų daug nekaltų dalykų yra nepelnytai – ir tam tikrais atvejais – netgi pavojingai visuomenės seksualizuojami. Auksinė palmės šakelė? Stiprus pretendentas, tad tikrai nenustebintų ją laimėjęs. (8/10)

Gegužės 27 d., penktadienis

„Tarpinininkas“ (kor. „Broker“) – galbūt korėjiečių aktoriaus Kang-ho Songo pavardę atsimena ne kiekvienas, bet po fenomenalaus Joon-ho Bongo „Parazito“ (kor. „Gisaengchung“) benefiso 2019 m. jo veidą tikrai įsiminė daugelis. Pridėkim 2018 m. Auksinę palmės šakelę su drama „Vagiliautojai“ (jap. „Manbiki kazoku“) nuskynusį Hirokazu Kore-eda, įdomiai suregztą istoriją, kurioje atsikartoja pagrindiniai du šio režisieriaus taip mėgstami naratyvai, ir gausime garantuotai dar vieną Auksinę palmės šakelę? Visko gali būti, nes H. Kore-eda ir šįsyk serviruoja tikrai stiprų pretendentą. Tai istorija, apie kūdikį gyvybės langelyje palikusią Su-džin, ir tą kūdikį nelegaliai parduoti bandančius Sang-hijuną ir Dongą-sū. Tokia keista, ne visai tradicinių aplinkybių suvesta kompanija (įskaitant kūdikį ir Sang-hijuno sūnų) keliauja po visą Pietų Korėją, nes sandoriai vienas po kito dėl įvairių priežasčių bliūkšta. Jiems iš paskos seka dvi policijos pareigūnės. Kaip jau minėta, H. Kore-eda vėl kelia savo taip mėgstamus klausimus, apie kuriuos jau buvo kalbėta ir „Vagiliautojuose“: kas šeimą paverčia tikra šeima ir ar visi nusikaltėliai, darydami nusikaltimus, iš tikrųjų elgiasi blogai? Atsakyti į šiuos klausimus paliekama patiems žiūrovams. Auksinė palmės šakelė? Nieko prieš, nes filmas tikrai būtų to vertas. Bėda ta, kad Auksinę palmės šakelę H. Kore-eda visai neseniai laimėjo, tad nors limito šiam apdovanojimui nėra, bet kaip ir švedui Rubenui Östlundui ar broliams Dardenne‘ams, tai gali sukliudyti laimėti dar kartą. (8/10)

„Pasirodymas“ (angl. „Showing Up“) (CO) – noriu atsiprašyti visų lietuvių režisierių už tai, ką iki šiol kritiško rašiau apie jų filmų lėtumą, siužeto nebuvimą, žudantį nuobodumą ir t.t. Rimtai, amerikiečių režisierė Kelly Reichardt perspjauna juos visus ir padeda į vietą taip, kad lėtam lietuviškam kinui telieka tyliai rūkyti kamputyje. „Pasirodymas“ pasakoja apie keramikę Lizi, besiruošiančią savo darbų parodai. Nors žodis „pasakoja“ čia gal net ne visai tinka, nes iš tiesų čia nėra jokio pasakojimo. Rodoma, kaip Lizi lipdo savo skulptūras. Kartais kalbasi su mama, kolėgėmis, draugais. Apie visiškai buitinius dalykus. Apie orą. Apie nieką. Apie artėjančią parodą. Apie nieką niekužėlį, kas nors per milimetrą būtų įdomu žiūrovams. Gal tik pat filmo pabaiga, kai personažai susirenka į meno galerijos atidarymą ir pagaliau gali sąveikauti vienas su kitu (pvz., visai įdomūs yra Lizi tėvai: kandi mama ir gerokai atsipūtęs tėtis), įpučia šiokios tokios gyvasties. Ir nors beveik neabejotinai šį filmą nupirks kuris nors lietuviškas kino festivalis ir pristatinės kaip ne visiems įkandamą aukštojo kino meno šedevrą, vis tik tai yra daugiau pretenzija kurti kiną, nei realus filmas. Ką gi, kaip kas nori ir moka, taip tas ir filmuoja. Auksinė palmės šakelė? Tam tikrai nėra nė mažiausios priežasties. (4/10)

„Broliukas“ (pranc. „Petit frére“) (CO) – dar vienas režisieriaus/-ės persikraustymas iš „Ypatingo žvilgsnio“ į pagrindinę konkursinę programą. Šįkart Kanų laipteliu į viršų palypėja prancūzų režisierė Léonor Serraille, kurios debiutinė juosta „Sveiki atvykę į Monparnasą!“ (pranc. „Jeunne femme“) – šiaip jau per daug niekuo neišsiskirianti vidutinybė – 2017 m. laimėjo Auksinę kamerą – prizą, skiriamą už geriausią pirmąjį filmą. Jei savo debiutiniame kūrinyje L. Serraille pasakojo apie po Paryžių ir gyvenimą besiblaškančią vienišą jauną moterį, tai šįkart pagrindinių personažų skaičių patrigubina ir dėmesį sutelkia į imigrantų šeimą. Roza su dviem sūnumis – Žanu ir Ernetu – iš Dramblio Kaulo Kranto atvyksta laimės ieškoti Prancūzijoje. Filmas, kuriame chronologiškai pasakojama viena ištisinė istorija, suskirstytas į tris segmentus – pirmajame daugiau dėmesio skiriama nenustygstančiai Rozai: jos bandymui įsitvirtinti ir ne visada sėkmingiems romantiniams nuotykiams; antrajame – vyresnėliui Žanui, brendimo kančioms, pirmosioms meilėms, konfliktams su patėviais; trečiajame rodoma dabartis ir jau suaugęs Ernestas, kuris, priešingai nei mama ar brolis, sėkmingai integravosi į Prancūzijos bendruomenę. Įdomu tai, kad nei angliškas („Mother and Son“ / liet. „Motina ir sūnus“), nei prancūziškas pavadinimas niekaip nedera su tuo, kas rodoma filme. Dėl dėmesio išskaidymo skirtingiems personažams tampa nebeaišku, apie ką iš tikrųjų norima kalbėti ir ką pasakyti. Auksinė palmės šakelė? Apie imigrantų vargus daug įtaigiau pasakoja broliai Dardenne’ai, o ir be jų yra daugiau stipresnių kandidatų. (5/10)

Gegužės 28 d., šeštadienis

„Amžinai jauni“ (pranc. „Les Amandiers“) – originaliai šio Valerios Bruni Tadeschi filmo premjera Kanuose įvyko gerokai anksčiau, tačiau paskutinę dieną dar pavyko „pasivyti“ ir pamatyti vienintelį trūkstamą konkursinės programos filmą. Tiesą sakant, nebūtų didelio praradimo, jei to ir nebūtų pavykę padaryti. Kaip aktorė V. Bruni Tadeschi ekrane dažniausiai atrodo labai chaotiškai – išsidarkiusi, išsimėčiusi, nuolat krizenanti, perspaudžianti. Nežinia, ar tokia ji yra ir realybėje, bet sutapimas ar ne – jos režisūros stiliui tinka tokie patys epitetai. Naujajame filme ji pasakoja apie jaunus aktorius – jie turi pereiti atranką, tuomet vyksta stažuotis į Niujorką, galiausiai repetuoja spektaklį, režisuojamą tuometinio prancūzų teatro guru Patrice’o Chéreau. Paraleliai plėtojasi pagrindinės poros – Stelos ir Etjeno – romantinė linija, o savo ruožtu Etjenas grimzta į priklausomybių liūną. Šiaip galima pagirti už tai, kad filme yra nemažai įdomių šalutinių personažų, kurie, daugiau ar mažiau atskleisti, papildo pagrindinę liniją. Taip pat yra keletas tikrai juokingų momentų. Ir – didžiausias filmo pliusas – žinoma, Louis Garrelis, kuris čia vėl žavus ir nepriekaištingas, kaip visuomet. Tačiau, kaip jau minėta, visa tai griauna nereikalingas chaosas, perspaudimas, kartais netgi – vulgarumas. Auksinė palmės šakelė? Susimylėkit mūzos, ar kas ten, kieno jurisdikcijai priskirtas septintasis menas, bet ne. (3/10)