Šiemetinis Kanų kino festivalis persirito per savo pusiaują. Tradiciškai po vėjuotų ir lietingų pirmųjų dienų padangę užėmė saulė. Lygiai kaip ir konkursinėje programoje: nors daugelis nuo pat pradžių (o kai kas ir iki dabar) burba dėl rodomų filmų silpnumo, vis tik pamažu ima ryškėti bent jau kritikų favoritai.

Bet jei kam nors iš šono vis dar atrodo, kad šiemet Kanai vangoki, reikėjo būti salėje per spaudos seansą, kai buvo rodomas filmas „Substancija“ (angl. „The Substance“). Kol viena salės dalis, reaguodama į vaizdus ekrane, jau ne tik pusbalsiu, bet ir garsiai šaukė: „Ne!!!“ ir dengėsi akis, kiti, tarsi kipšo pakurstyti, entuziastingai skandavo: „Pirmyn! Lupk tą nagą!“. Peržiūros atmosfera šiek tiek priminė tą, kuri salėje tvyrojo 2019 m. žiūrint „Parazitą“ (kor. „Gisaengchung“), kai neretai kai kurie personažų veiksmai buvo palydimi plojimais. Kol kas tai – „Screen“ kritikų geriausiai vertinamas filmas, bet apie jį, kaip ir apie Franciso Fordo Coppolos „Megalopolį“ yra ir atskirųjų nuomonių. Galima būtų sakyti, kad tai filmas, nepaliekantis abejingų. Švelniai tariant. Labai švelniai tariant.

Tad šiuo metu, iki festivalio pabaigos likus dar keturioms dienoms, pagal „Screen“ kritikų žiuri geriausiai vertinama Seano Bakerio „Anora“ (3,3 iš 4), jau minėta Corelia Fargeat siaubo drama „Substancija“ (2,7 iš 4) ir Jia Zhang-Ke drama „Bangų pagauti“ (kin. „Feng liu yi dai“) (2,6 iš 4). Žemiausių vertinimų sulaukė Christopho Honoré reveransas Marcello Mastroianiui „Manasis Marčelo“ (it. „Marcello Mio“) (1,4 iš 4), Paolo Sorrentino „Partenopė“ (it. „Parthenope) ir Ali Abbasi Donaldo Trumpo biografinis filmas „Mokinys“ (angl. „The Apprentice“) (1,7 iš 4).

O kaip festivalio filmus vertiname mes? Kviečiame susipažinti.

Sutrumpinimai : CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, OC – nekonkursinė programa, SS – specialus seansas, QDC – nekonkursinė programa „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzaine des cinéastes“), SM – vidurnakčio seansas (séances de minuit), AC – Acid programa.

Gegužės 18 d., šeštadienis

„Hiperborėjos“ (isp. „Los Hiperbóreos“) (QDC) – filmas apie prarasto filmo juostos ieškančią aktorę – psichologę Antoniją ir jos nepaprastą kelionę po keistų fantazijų erdves. Filmas iš serijos, kai norisi paklausti, ką jo kūrėjai rūko. Čia susipina įprasta vaidyba, groteskiškos lėlės, „sustabdyto kadro“ tipo animacija (jei taip galima pavadinti) ir dar nemačiusiems-geriau-nežinoti-ko. Galima pagirti už originalumą ir pastangas. (5/10)

„Armandas“ (norv. „Armand“) (CR) – 2021 m. Kanuose apdovanota kaip geriausia aktorė už vaidmenį filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (norv. „Verdens verste menneske“) Renate Reinsve ant pakylos atsiimti prizo lipo gerokai nustebusi. Tačiau dabar gausiais ir stipriais savo vaidmenimis ji patvirtina ryškios europinės žvaigždės statusą. Ne išimtis ir jos pasirodymas dramoje „Armandas“, kuriame ji vaidina vienišą motiną, iškviestą į mokyklą dėl savo pradinuko sūnaus Armando elgesio, galbūt peržengiančio netgi baudžiamosios atsakomybės ribas. Pats filmas, prasidedantis kaip daug žadanti psichologinė drama, ilgainiui išskysta į begalinį lakstymą mokyklos koridoriais – režisierius Halfdanas Ullmannas Tøndelis nebesuvaldo nei pasakojimo linijos, nei personažų, nuklysdamas į visai nereikalingas paraštes. Tai vienintelis dalykas, kuris šiek tiek ištempia šį filmą – R. Reinsve vaidyba. (5/10)

„Emilija Perez“ (isp. „Emilia Pérez“) (CO) – šis filmas tapo, ko gero, pirmuoju dideliu šiemetinio festivalio atradimu. Jo centre atsiduria teisininkė Rita (akt. Zoe Saldaña), į kurią kreipiasi vienas iš Meksikos narkotikų kartelių vadeiva su prašymu padėti jam tapti tuo, kas visada žinojo esąs – moterimi. Kitaip sakant, pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti. Šis filmas – labai netikėtas, bet labai teisingai subalansuotas autorinio kino, kriminalinio, dramos ir miuziklo miksas. Taip – čia šoka teisininkai ir gydytojai, čia dainuojama apie lyties keitimą. Ir trys ryškios moterys – Zoe Saldaña, Karla Sofia Gascón ir Selena Gomez. Nenuvalkiotas siužetas, ryškūs personažai, saikingai dozuoti muzikiniai intarpai su puikia choreografija – tai neabejotini šio filmo privalumai. Auksinė palmės šakelė? Manome, kad tai – tikrai stiprus pretendentas ją nuskinti. (8/10)

„Gandai“ (angl. „Rumours“) (OC) – tai filmas, prasidėjęs žadančiai, bet pakeliui išbarstęs savo potencialą. Jau vien pati premisa, kurią nuo intro titrų publika pasitiko plojimais ir ovacijomis, skamba intriguojančiai: Vokietijoje į kasmetinį G7 šalių viršūnių susitikimą suvažiavę politikos lyderiai kartu turi paruošti bendrą pranešimą apie pasaulinių krizių įveikimą. Nors personažai yra išgalvoti, tačiau tam tikrų panašumų su realiais politikais, be abejo, nesunku įžvelgti, tad čia užsimezga pirmoji intriga. Antroji – filmo kūrėjai siūlo pažvelgti į tai, kas lieka už kamerų ir uždarų durų – t. y., kai pasaulio galingiausieji bendrauja nebe pagal griežtus protokolo reikalavimus, o neformaliai; ar jei tiksliau, leidžia patys sau nevaržomai pafantazuoti šia tema. Supercharizmatiški aktoriai – Cate Blanchett (Vokietijos kanclerė), Denisas Ménochetas (Prancūzijos prezidentas), Charlesas Dance’as (JAV prezidentas), Takehiro Hira (Japonijos ministras pirmininkas), Nikki Amuka-Bird (Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė), Roy Dupuis (Kanados ministras pirmininkas) ir Rolando Ravello (Italijos ministras pirmininkas) – kuria ryškius ir labai skirtingus personažus, tiek pavieniais pasirodymais, tiek in corpore. Tačiau smagiai prasidėjęs filmas a) antroje pusėje išsikvepia, b) nuklysta į visai nereikalingus žanrus. Dėl ko truputį gaila ir net norėtųsi, kad tie patys aktoriai, vaidinantys tuos pačius politikus, visa tai pakartotų, tik šįkart gal be zombių ir mumijų. (6/10)

Gegužės 19 d., sekmadienis

„Laukiniai“ (pranc. „Savages“) (SS) – „Moliūgėlio gyvenimo“ (pranc. „Ma vie de Curgette“, 2016 m.) kūrėjas šveicaras Claude’as Barrasas į ekranus grįžta su nauju, tokios pačios stilistikos, bet visai kitokios tematikos filmu. Šįkart jis nukelia į Borneo, kur paauglė Kerija kartu su tėčiu iš palmių aliejaus plantatorių kertamo miško išgelbsti sužeistą orangutangiuką. Tai ekologinės tematikos filmas, kalbantis apie natūralių gamtos šaltinių išsaugojimo svarbą. Kita potemė – Kerijos pažintis su savo kilme ir savo giminės natūralia aplinka. Žinoma, tema (gamtosauga vs. besotis kapitalizmas) nėra nauja, labai panašią kovą savo filme „Pom Poko: meškėnų maištas“ (jap. „Heisei tanuki gassen ponpoko“, 1994 m.), sukurtame pagal Hayao Miyazakio idėją rodė dar Isao Takahata, bet pas filmas šviesus, optimistinis ir labai gražiai bei kruopščiai sukurtas. Neabejotinas kandidatas į Oskarus geriausio animacinio filmo kategorijoje. (7/10)

„Mano saule“ (jap. „Boku No Ohisama“) (CR) – paprasta, nuoširdi, šviesi, tačiau lengvai užkabinanti ir kiek rimtesnes temas sportinė drama pasakoja apie Takują – berniuką iš nedidelio Japonijos miestelio, kurį labiau nei mokykloje privalomas beisbolas ar ledo ritulys labiau domina perspektyvi ledo čiuožėja Sakura. Sakuros treneris, buvęs čempionas Arakava įžvelgia Takujo potencialą ir pradeda juos treniruoti kaip porą. (6/10)

„Suleimano istorija“ (pranc. „L‘histoire de Souleymane“) (CR) – tai jau matėm ne vieną ir, turbūt, ne penkiolika kartų: nelegalių imigrantų vargai vargeliai šaltoje ir atšiaurioje Europoje. Šis filmas pasakoja apie jauną gvinėjietį Suleimaną, nelegaliai dirbantį maisto užsakymų išvežiotoju Paryžiuje. Tai, ką jis patiria, – nesibaigianti nesėkmių, apgavysčių, netesybų, skriaudų virtinė, dėl kurios neretai jis ir pats yra šiek tiek kaltas. Taip, telieka atsidusti kartu su filmo pabaigoje pasirodančia Prancūzijos migracijos tarnybos darbuotoja – tai matyta ir girdėta ne vieną kartą. (5/10)

„Substancija“ (angl. „The Substance“) (CO) – tiksliausiai šį filmą vienu žodžiu apibūdina amerikietiškas ištiktukas, kurį į lietuvių kalbą santūriai verčiame „kas per..?“. Arba jei iki šiol pažiūrėjus Yorgoso Lanthimoso, Davido Lyncho, Alejandro Jodorowsky’io ar Julios Ducournau filmus natūraliai kildavo klausimas, ką tokio anie rūko, tai – o, vaikyti! Po „Substancijos“ paaiškėja, kad tai dar labai labai silpna. „Substancijos“ režisierė Coralie Forgeat visus juos taip padeda į pavėsį, kad mažai nepasirodo. „Substancija“ pasakoja apie vyresnio amžiaus moterį Elizabeth (akt. Demi Moor) – aktorę, televizijos žvaigždę, aerobikos instruktorę, kurios jaunystės ir didžiausios šlovės dienos jau senokai praeityje. Atleista iš darbo televizijoje ji ryžtasi netikėtai atrastam eksperimentui, kuris siūlo šalia originalo susikurti savo jaunesnę, gražesnę tobulesnę versiją. Kaip ir galima nujausti, eksperimentas išslysta iš savo vėžių. Tik vargu, ar galima nujausti, kad jis taip smagiai pasišokinėdamas pradės visu greičiu dardėti žemyn, viską aplinkui aptaškydamas kraujo fontanais ir mėsgalių kruša. Žinoma, šis filmas – akivaizdi laisva Roberto Luiso Sevensono „Daktaro Džekilo ir pono Haido“ bei Oskaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portreto“ interpretacija, kalbanti apie moterims negailestingą grožio ir jaunystės kultą, apie senatvės baimę, apie tai, kaip mūsų veiksmai mums atsilieps ateityje. Tačiau pateikimas – kičo ir brutalumo kokteilis – toli peržengia bet kokias ribas. Kitaip tariant, taip blogai, kad gal net ir gerai, ir iš dalies net galima suprasti, dėl ko kai kurie šį filmą žiūrėdami mėgavosi. Auksinė palmės šakelė? O, visi kino dievai, – kad tik ne. Nors kartais labiau patrakusios žiuri ant tokio tipo filmų užkimba. (0/10)

Gegužės 20 d., pirmadienis

„Karalystė“ (pranc. „Le Royaume“) (CR) – būtų galima pasakyti, kad tai – intensyvi tėvo ir beveik suaugusios dukters santykių drama. Jei ne viena aplinkybė, vienas mažas „tik“ – tėtis yra Korsikos mafijos klano vadas. Galbūt šiek keista tik tai, kad dukrai Lesijai daug kas yra tarsi nežinoma, netikėta, šokiruoja, ji labai „filmiškai“ dažnai šoka priešgyniauti tėvui, veržiasi jį lydėti. Bet nepaisant šių truputį nerealistiškų detalių šis filmas, po truputį akumuliuojantis įtampą, pakankamai gerai suveikia iki pat pabaigos. (6/10)

„Mokinys“ (angl „The Apprentice“) (CO) – „Make America great again!“ (liet. „Padarykime Ameriką vėl didžią!“) – toks buvo Donaldo Trumpo 2016 m. prezidentinės rinkiminės kampanijos šūkis. Dabar rinkėjams siūlomas nebe šūkis, o visas reklaminis filmas, kurį perfrazuojant ankstesnę frazę, galima reziumuoti kaip „Make Donald Trump great again!“ (liet. „Padarykime Donaldą Trumpą vėl didį!“). Nes kitaip kaip bandymo išbalinti D. Trumpą ir pateikti jį tik kaip talentingą ir ambicingą verslininką, nutylint gerokai tamsesnius jo karjeros ir asmenybės faktus. Nieko keisto – vienas iš filmo koprodiuserių yra pats D. Trumpas, tad turbūt kažko smarkiai kito nei kad beveik vien tik mielo ir pūkuoto jo portreto, koks yra pateikiamas čia, iš šio filmo nelabai ir buvo galima tikėtis. Klausimas tik, ką toks gerokai per ilgas rinkiminės agitacijos klipas veikia Kanų konkursinėje programoje. Kaip rinkiminis reklama – gerokai per ilga, kaip biografinis filmas – toli gražu nepilnas. Auksinė palmės šakelė? Ne, ne, ne! (4/10)

„Atsitraukiant“ (angl. „In retreat“) (AC) – daug kraštovaizdžio, mažai dialogų – o ir tie patys kažkokie pabiri ir nenatūralūs, nežinia ką veikiantis pagrindinis personažas – nieko neprimena? Ne, šįkart tai ne tradicinis lietuviškas kinas, kur žiūrovai dažniausiai paliekami „pasidryk pats“ pozicijoje, o debiutinis indų režisieriaus Maisam Ali filmas. Vienintelis geras dalykas čia – tikrai gražios kadruotės. Bet vien jų grožio nesant scenarijaus neužtenka. (3/10)

„Drobulės“ (angl. „Shrouds“) (CO) – dar vienas filmas apie kaulus ir visa kita. Davidas Cronenbergas Kanų ekranuose viešais mėsinėjimais užsiėmė dar visai neseniai – 2022 m. konkursinėje programoje buvo rodomas jo filmas „Ateities nusikaltimai“ (angl. „Crimes of the Future“), o dabar savotiškai pratęsia šią temą. Kitaip tariant, atlikus autopsiją, žengiamas kitas logiškas žingsnis – kūno palaidojimas. Bet D. Cronenbergas kartu su savo pagrindiniu personažu Karšu (Vincent Cassel) nepalieka mirusiųjų ilsėtis ramybėje. Net ir praėjus ketveriems metams po žmonos mirties Karšas kasdien reguliariai per savo specialiai sukurtą mobiliąją programėlę po kelis kartus jungiasi pažiūrėti, kaip ten laikosi žmonos lavonas. Tokių išmanių kapų yra ir daugiau – tokios kapinės, turinčios netgi restoraną (o ko gi ne adamsiška romantika?) yra jo verslas. Ir nors nesunkiai galima jausti, kad užmačia gal ir nebuvo visai bloga, bet tas makabriškas mėgavimasis kapinių estetika, nekromanija ir netgi gal nekrofilija, matyt, priimtinas tik pačiam D. Cronnenbergui. (6/10)

Gegužės 21 d., antradienis

„Vaiduoklis katinas Anzu“ (jap. „Bakeneko anzu-chan“) (QDC) – japoniškas animacinis filmas pasakoja apie tvirto charakterio vienuolikmetę mergaitę Karen, kurią skolų prisidaręs tėvas palieka pas senelį vienuolį. O čia geriausiu mergaitės draugu tampa kaprizingas ir nenuspėjamas katinas vaiduoklis Anzu – žmogaus ūgio, kalbantis ir važinėjantis motoroleriu. Lyginant su stipriausiais japonų kūrėjų animaciniais darbais šis, žinoma, truputį atsilieka, bet vis tiek yra pakankamai linksmas, patraukiantis dėmesį ir kupinas fantazijos. (7/10)

„Manasis Marčelo“ (it. „Marcello Mio“) (CO) – turbūt ne kartą ekrane matydami Chiaros Mastroioanni – prancūzų kino divos Catherine Deneuve ir italų kino legendos Marcello Mastroiannio dukters – veidą bandėte įžiūrėti, kieno bruožų jame daugiau – Deneuve ar Mastroiannio. Žinoma, Mastroiannis dominuoja, tad gal ir nieko keista, kad vieną dieną jo dukra Chiara persiima šiuo vaidmeniu – realiame gyvenime ji bando būti savo pačios tėvu, prašo būti vadinama Marčelo vardu, tuo tik truputį nustebindama mamą Catherine Deneuve, buvusį sutuoktinį Benjaminą Biolay, kolegą aktorių Fabrice’ą Lucihini, kuris, beje, labai entuziastingai prisiima geriausio draugo vaidmenį, režisierę Nicole Garcią. Vienintelis Melvilis Poupaud iškelia sceną. Į Marčelą įsigyvenusi Chiara vaikšto jo pramintais takais, atkartoja jo pozas. Filmas pilnas nuorodų į M. Mastroiannio vaidmenis ir žinomas scenas. Aišku, nemaža dozė šiokio tokio nepatogaus keistumo neapleidžia per visą filmą, tačiau C. Honoré sugeba išlaviruoti pakankamai elegantiškai, o jei Chiarai ir Catherine čia viskas tinka, tai kodėl dėl to turėtų kas nors raukytis? Auksinė palmės šakelė? Ne, neturėtų būti. (7/10)

„Marija“ (pranc. „Maria“) (CP) – biografinis filmas apie prancūzų aktorę Marią Schneider. Ar, jei tiksliau, daugiausiai apie skandalingo Bernardo Bertolucci filmo „Paskutinis tango Paryžiuje“ (angl. „Last Tango in Paris“) filmavimą. Dėl gausių nuogo kūno ir sekso scenų „Paskutinis tango Paryžiuje“ dar net nepasiekęs ekranų užsidirbo skandalingą reputaciją, buvo uždraustas kai kuriose šalyse, o viena netikėta ir žiauri scena sugriovė M. Schneider ir Bertolucci santykius. „Būti Marija“ bando palįsti po jaunosios Marijos oda, perteikti tą emocinį sukrėtimą, nuvedusį ją iki visiškos savidestrukcijos. Kitaip tariant, kalbama apie laikus, kai dar nebuvo „Me too“ ir seksualinės prievartos traumos buvo pačių nukentėjusiųjų reikalas. Vis tik nepaleidžia įspūdis, kad tas bandymas – ne pakankamai gilus, o veikiau gerokai paviršutiniškas. (6/10)

„Partenopė“ (it. „Parthenope“) (CO) – ko gero, pirmas Kanų filmas, kurį žurnalistai kad ir nesmarkiai bet nušvilpė. Tokių šiuolaikinio kino šedevrų kaip „Didis grožis“ (it. „La grande belezza“, 2012 m.) ar „Jaunystė“ (angl. „Youth“) kūrėjas Paolo Sorrentino pristato visiškai naują, visiškai gražų ir visiškai… tuščią filmą. Apie super gražią merginą Partenopę, augančią gražioje turtingoje šeimoje ir gražioje Neapolio aplinkoje. Sėkmingai einančiai per gyvenimą ir įrodančią, kad gali pasigirti ne tik gražiu kūnu ir veidu, bet ir protu. P. Sorrentino moka filmuoti, moka mėgautis vaizdais, bet, panašu, nebežino, kada sustoti. Šiame filme tiek visko daug, tiek perkrauta, kad pagrindinė linija – kuri, beje, niekuo neišskirtinė, kažkaip ir pradingsta po visais tais supergražiais vizualiniais papuošimais. Oi, Paolo, Paolo, tikrai buvo galima geriau. Auksinė palmės šakelė? Tikrai nėra už ką. (5/10)