„Greitų ir įsiutusių“ epopėja nuo gatvių lenktynių iki sudėtingų bankų plėšimų

Kokia veiksmo filmų serija šiuo metu išgyvena tikrą renesansą ir užsidirba stulbinančius pinigus? Yra tik vienas tinkamas atsakymas – studijos „Universal“ kuriami „Greiti ir įsiutę“ (angl. „The Fast and the Furious“), kurie su kiekvienu nauju filmu peržengia epiškumo ribas ir pateikia vis išradingesnius triukus. Jie pritraukia žiūrovus prie kino ekranų ir leidžia patirti neišdildomą įspūdį nuo įtampos, adrenalino ir nutrūktgalviškai pateikto veiksmo. Tačiau tai, ką mes turime dabar, prasidėjo nuo visiškai nekaltų gatvių lenktynių, pakeitusių patį žanrą… Belaukdami vieno kiečiausio 2015-ųjų metų filmo, septintos „Greiti ir įsiutę“ dalies, apžvelkime, kaip ši franšizė vystėsi nuo pat jos pamatų.

Robas Cohenas ir lenktynių pradžia

Kai 2000 metais studija „Universal Pictures“ kreipėsi į režisierių Robą Coheną, tais laikais žinomą iš vaikams skirto fantasy filmo „Drakono širdis“ (angl. „Dragon Heart“) ir įtempto siužeto trilerio „Dienos šviesa“ (angl. „Daylight“), jis nė nenutuokė, jog padės pamatus pelningiausiai studijos franšizei, kuriai lemta gyvuoti visą dešimtmetį. Iš karto buvo nuspręsta, jog filmas turės tamsesnį toną ir jame karaliaus dvi temos – vagystės ir nelegalios gatvių lenktynės, kurios iki šiol buvo vangiai perkeliamos į didžiuosius ekranus. Ši mada buvo aktuali aštuntajame dešimtmetyje, kai pasirodydavo tokie filmai, kaip „Išnykimo taškas“ (angl. „Vanishing Point“) ar „Dingti per 60 sekundžių“ (angl. „Gone in 60 Seconds“).

Kad įgautų labiau autentišką projekto pavidalą, į filmą konsultantu buvo pakviestas žinomas gatvių lenktynininkas Johnas „T“ Elishas, kuris parekomendavo įsigyti 1995 m. Mitsubishi Eclipse GSX, 1994 m. Toyota Supra RZ ir 1993 m. Mazda RX-7. Studija filmavimui nupirko po penkias kiekvienos markės mašinas ir kiekviena jų kainavo po dešimt tūkstančių dolerių. Būtent tiek kainavo paversti jas į tokį pavidalą, kurį žiūrovai galėjo pamatyti filme.

Filmavimas vyko Los Andžele ir truko keturis mėnesius, tačiau pasiruošimas jam truko ilgiau. Pirmiausia, dėl kai kurių aktorių, kurie neturėjo vairavimo teisių. Michelle Rodriguez ir Jordana Brewster atėjo į filmavimo aikštelę visiškai žalios, tačiau jau po dviejų mėnesių galėjo vairuoti taip gerai, jog filmavimo pertraukose kartu su savo kolegomis Paulu Walkeriu ir Vinu Dieseliu rengė savo lenktynes.

Pasirodžius juostai kino ekranuose tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje, atsirado nemažai gerbėjų, kurie įkvėpti juostos pradėjo kurti savo nelegalių gatvės lenktynių pasaulį. Žinoma, nemažai jų nesėkmingai, todėl vos tik pasirodžius filmo DVD, matėsi užrašas, draudžiantis atkartoti triukus, kuriuos buvo galima pamatyti filme.

Pirmoji dalis visame pasaulyje užsidirbo 217 milijonų dolerių su 38 milijonų biudžetu. Pradžiai tai ganėtinai solidus startas, leidęs pratęsti serijos vystymą.

Lenktynės be Vino Dieselio

Sulaukusi tarptautinės finansinės sėkmės, studija vos po kelių mėnesių nuo pirmojo „Greitų ir įsiutusių“ filmo, anonsavo tęsinį. Buvo paruoštas scenarijus, kuriame figūravo Vino Dieselio vaidinamas Domas Toretas, tačiau aktorius nepanoro grįžti, nes po pirmojo filmo pasirodymo jis sulaukė daugybės pasiūlymų. Tas pats atsitiko ir pirmojo filmo kūrėjui Robui Cohenui, kuris kartu su juostos žvaigžde nusprendė padirbėti su veiksmo filmu „Trigubas X“ (angl. „xXx“) ir atsisakė žymiai didesnių siūlomų honorarų.

Prodiuseriai nenuleido rankų ir labai greitai surado naują režisierių Johną Singletoną, kuris su savo scenaristų komanda greitai pakoregavo jau turimą scenarijų. Vietoj Vino Dieselio kino kūrėjas pasiulė karjerą pradedančio aktoriaus Tyrese‘o Gibsono kandidatūrą, su kuriuo jis jau bendradarbiavo filme „Vaikis“ (angl. „Baby Boy“). Juosta įgavo daugiau spalvų, humoro ir dar daugiau veiksmo. Filme taip pat pasirodė daug naujų veikėjų, kurie vėliau pasirodydavo vienoje ar kitoje dalyje.

Pagrindiniame vaidmenyje atsidūrė Paulas Walkeris, kuris, kaip ir jo kolega Vinas Dieselis, gavo begalę pasiūlymų, tačiau atmetė juos ir pasirinko pratęsti pradėtą kelią. Aktoriui tiesiog labai patiko automobiliai ir jis pats mėgdavo dalyvauti įvairiausiose lenktynėse, todėl aistra mašinoms neatėmė iš žiūrovų malonumo stebėti šį jauną ir daug žadantį aktorių pamiltame 2001 m. pasirodžiusio filmo amplua.

Antram filmui studija skyrė 76 milijonus ir dar 40 milijonų dolerių reklamai. Juosta užsidirbo daugiau už pirmąją dalį – 236 milijonus dolerių, tačiau tai nebuvo itin tenkinantis rezultatas, ypač, kai filmas pasaulyje buvo priimtas ganėtinai skeptiškai. Kritikai taip pat negailėjo riebių žodžių apie pratesimą.

Veiksmas keliasi iš JAV į Japoniją

Nenorint paleisti iš rankų gana neblogai pradėtos franšizės, studija „Universal“ panoro į seriją įnešti naujovių, bet tuo pačiu sutaupyti, todėl buvo atsisakyta žinomų aktorių, o patį veiksmą perkėlė į Japoniją. Ten kūrybinei grupėj buvo suteiktos finansinės lengvatos ir pasiūlytas 20 milijonų dolerių indelis iš šalies investuotojų, kad filme atsirastų vietos reklamai. Taip studija sutaupė, tačiau juostos filmavimui vis vien sugebėjo išleisti 85 milijonus dolerių.

Režisieriumi tapo mažai žinomas Justinas Lynas, kuris turėjo savo viziją ir matė projekto vystymą visiškai kita linkme, nei jis buvo pradėtas. Tačiau neturėdamas patirties tokiame žanre, jis turėjo paklusti godiems filmo prodiuseriams, kurie nenorėjo prarasti į projektą investuotų pinigų.

Filme buvo pristatytas dar vienas lenktynių būdas, drifas, todėl juostą vietoje įprastinio „Greiti ir įsiutę“ pavadinimo gavo dar prierašą – „Tokijo drifas“ (angl. „Tokyo Drift“). Toks pavadinimas turėjo intriguoti ir į kino sales sukviesti dar daugiau lenktynių mylėtojų, bet pakeitus pagrindinius ankstesnių dalių aktorius, žiūrovams nebuvo įdomu žiūrėti į naujus veidus. Po pirmosios uždaros peržiūros, skirtos ištikimiausiems žiūrovams, buvo nuspręsta, jog į istoriją turi grįžti Vinas Dieselis. Aktorius sutiko nusifilmuoti vienoje scenoje, kurią galime matyti pačiame „Tokijo drifto“ gale iš pagarbos savo draugui Robui Cohenui, atlikusiam vykdančiojo prodiuserio pareigas. Tačiau dėl tolimesnio jo personažo pasirodymo serijoje buvo iškeltos rimtos sąlygos.

Eksperimentas perkeltas į Japonijos žemė nesuveikė, filmas užsidirbo gana mažus pinigus, vos 158 milijonus dolerių ir atnešė studijai tam tikrų nuostolių. Ši dalis galėjo būti paskutinė visoje serijoje.

Naujas kvėpavimas ir senos komandos sugrįžimas

Po gana slidaus ir visiškai netenkinančio finansinio rezultato ir kelionės į Japoniją, studija „Universal“ ilgus trejus metus galvojo, kaip galima būtų ir vėl įkvėpti gyvybės į potencialą turinčią franšizę. Jų maldos buvo išklausytos ir į pagalbą atėjo Vinas Dieselis, kurio karjera irgi ne itin gerai sekėsi. Tačiau aktorius iškėlė tam tikras sąlygas, kad jį ir vėl būtų galima pamatyti filme. Pirmiausia, jis pareikalavo sugrąžinti visą originalią komandą iš pirmojo filmo, na, o kita sąlyga tapo jo funkcijos prodiuserio kėdėje. Neturėdama kitos išeities, studija sutiko ir, kaip matome, nepralaimėjo.

Ketvirtoji dalis vaidinosi lygiai taip pat kaip ir pirmtakas, o į ją sugrįžo Paulas Walkeris, Jordana Brewster ir Michelle Rodriguez. Buvo pristatyti keli nauji veikėjai, tačiau, kas svarbiausia, juostos koncepcija kardinaliai skyrėsi nuo pirmųjų filmų. Būtent taip filmą įsivaizdavo Justinas Lynas, kuriam ir vėl buvo patikėtos režisieriaus pareigos. Buvo atsisakyta gatvių lenktynių ir tik epizodiškai pasirodydavo scenos, kuriose galingi automobiliai pelnė jiems skirtas funkcijas pirmoje serijos dalyje. Taip buvo pradėtas kriminalinės temos vystymas, kuris įgavo neregėtą pagreitį tolesnėse dalyse.

Juosta tapo ne tik puikiai priimta kino žiūrovų ir kritikų, tačiau sugebėjo užsidirbti ganėtina solidžius pinigus – 363 milijonus dolerių. Tai ne vien tik buvo pats geriausias serijos rezultatas visame pasaulyje, bet kartu ir stipriausiai iki šiol pasirodęs serijos filmas tėvynėje. Toks rezultatas neliko nepastebėtas, jis taip pat padėjo ne itin gerus laikus išgyvenančiai studijai šiek tiek pakilti iš nuostolių duobės.

Pusė milijardo – ne riba

Įgavusi naująjį kvėpavimą, „Greitų ir įsiutusių“ serija praplėtė savo žemėlapį ir lygiai taip, kaip koks filmas apie Džeimso Bondo nuotykius, ėmė keliauti po pasaulį. Dabar po Tokijo ir Meksikos atėjo laikas Brazilijai, kurioje įvyko ne tik vienas įspūdingiausių kada nors matytų bankų plėšimų kine, bet ir buvo pristatytas pats kiečiausias franšizės filmas, apimantis visus įmanomus žanrus. Jame negaliojo jokie fizikos dėsniai, o po peržiūros norėjosi dar kartą nulėkti į kino seansą, nes tai buvo tiesiog nepriekaištinga. Juosta gavo aibes šiltų atsilepimų iš žiūrovų, o kritikai filmą įvardijo kaip patį geriausią 2011 metų veiksmo žanro projektą.

Projekte sudalyvavo dar daugiau žvaigždžių, kurie jau kadaise buvo pasirodę ankstesniuose filmuose. Pirmiausia tai Tyrese‘as Gibsonas, kurio mes nematėme nuo 2003 metų ir nuo jo visai komiško pasirodymo, o taip pat ir reperis Ludacrisas, su kuriuo buvo bendradarbiaujama tais pačiais 2003 metais. Taip pat vieną pagrindinių vaidmenų atliko žinomas imtynininkas Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas, kuris dar labiau pagyvino veiksmą. Juostą kuravo Justinas Lynas, kuriam ši filmų serija tapo tikru tramplinu karjeroje.

Filmo biudžetas išaugo iš 85 milijonų iki 125, bet tai nepakenkė studijai. Toks prašmatnumas ir juostos kokybė atnešė kūrėjams, kurie tikrai nepasikuklino, stulbinamus 628 milijonus dolerių. Iki šiol apie tokius stambius pinigus studijos „Universal“ vadovai galėjo tik pasvajoti.

Supratę, jog filmų serija išgyvena atgimimą, buvo iš karto paskelbtas šeštos dalies filmavimo grafikas ir dar viena vietovė – Londonas. Veiksmas persikėlė į Europos žemyną. Į filmą sugrįžo visa penktos dalies komanda ir pati Gina Carano. Ne vien pliki vyrai privalo daužyti snukius filme, kartais tą gali daryti ir seksualios mušeikos, kaip Michelle Rodriguez su kovų menų meistre Gina Carano. Kaip naujovę, lenktynėms per autostradą buvo iškviestas tankas. Taip, TANKAS! Visi, kurie žavėjosi penktosios dalies grakštumu ir epiškumu, čia galėjo tiesiog staugti iš laimės, nes tiek daug veiksmo ir beprotiškų triukų jiems dar neteko matyti jokiame kitame veiksmo filme. Nors, žinoma, pačiai istorijai visi šie išsišokinėjimai nepadėjo, o filmas buvo sutiktas šalčiau už ankstesnes dalis.

Juostos biudžetas siekė 160 milijonų dolerių, tačiau vėlgi, naujausias filmas studijai sukrovė dar daugiau pinigų. Šį karta buvo lemta užsidirbti net 788 milijonus dolerių. Ir tai, be jokių trimačių erdvių, už kurias dažniausiai klojami didesni pinigai.

Po dar vienos sėkmės, režisierius Justinas Lynas nusprendė, jog gana jam užsilikti viename projekte ir nusprendė pasišalinti iš režisieriaus pareigų, užleisdamas jas kitam kūrėjui. Jis pasiliko teisę būti vykdančiuoju septintojo filmo prodiuseriu.

Skaudi Paulo Walkero netektis

Atsisakęs režisieriaus posto Justinas Lynas pasiūlė savo kolegą, malaizietį ir siaubo žanro genijų Jamesą Waną, kuriam naujas projektas tapo ne vien tik didelių iššūkių, bet kartu ir pačiu didžiausiu karjeros projektu. Sukūręs „Pjūklą“ (angl. „Saw“), „Tūnąs tamsoje“ (angl. „Insidious“) ir „Išvarymą“ (angl. „The Conjuring“), režisierius gavo gana nemažą pasitikėjimą iš studijos, todėl jie jam skyrė 165 milijonus dolerių naujausiam projektui. Filmas turėjo išvysti dienos šviesą 2014-ųjų metų vasarą, tačiau įvyko tragedija.

Keturiasdešimtmetis ir tikroji „Greitų ir įsiutusių“ filmų serijos pažiba aktorius Paulas Walkeris 2013 m. lapkričio 30 dieną žuvo siaubingoje autokatastrofoje. Filmavimas buvo vos įgavęs pagreitį ir buvo nufilmuota šiek tiek daugiau nei 60 procentai juostos, kai filmas neteko bene pagrindinio savo herojaus.

Juostos kūrimas buvo sustabdymas nežinomam laikotarpiui, o greitu metu po filmavimo nutraukimo pradėjo sklisti kalbos, kad filmas išvis nepasieks kino ekranų. Penkis mėnesius vyko kova dėl projekto ateities. Labiausiai už filmo pasirodymą kovojo Vinas Dieselis, kuriam Paulas Walkeris buvo kaip brolis. Jis norėjo, kad žiūrovai pamatytų jo darbą paskutinį kartą, o pats filmas taptų jo karjeros viršūne.

Be Paulo Walkerio juostos užbaigti niekam nebuvo įmanoma, todėl studija nusprendė pasitelkti jo jaunesnius brolius, kurie atliko visas neužbaigtas scenas. Kad įgautų reikiamo tikroviškumo, buvo nuspręsta panaudoti CGI technologija. Taip pat buvo perrašytas scenarijus ir perfilmuota dalis scenų. Tas studijai kainavo nemažus pinigus, todėl projekto biudžetas iš 165 išaugo iki 250 milijonų.

Veiksmas vyksta iš karto po „Tokijo drifto“ įvykių ir pagrindiniame antagonisto amplua pasirodo ne kas kitas, o veiksmo filmų asas Jasonas Stathamas, kurio visi pasaulio gerbėjai laukė labai ilgą laiką. Būtent jis ir turėjo atlikti pagrindinio blogiečio vaidmenį šeštame serijos filme. Juostos veiksmas šį kartą persikelia į Los Andželą ir Dubajų, todėl, kaip ir ankstesniuose filmuose, „Greitų ir įsiutusių“ žemėlapis vis plečiasi.

„Greiti ir įsiutę 7“ (angl. „Furious 7“) viso pasaulio, įskaitant ir Lietuvos kino ekranus, pasieks jau balandžio 3 dieną. Filmui prognozuojama didelė sėkmė tiek tėvynėje, tiek pasaulyje. Sklinda kalbos, jog naujausias filmas turi realius šansus užsidirbti milijardą dolerių. Bet ar tai paskutinis filmas, parodys laikas. Neseniai buvo pranešta, jog studija „Universal“ galvoja dar apie tris galimus filmus.