Kanų kino festivalis, įprastai vykstantis gegužės mėnesį, tarsi spalvingas žiedas, tarsi įspūdingas fejerverkas išsiskleidžia pasaulio kino padangėje. Ir net jei kartais norisi paniurnėti, kad esame matę ir geriau, vis tiek kiekvieną kartą stabtelim ir grožimės regimu vaizdu. Ir beveik kiekvieną kartą, kaip pasibaigus Olimpinėms žaidynėms norisi padėkoti ir pasakyti, kad tai buvo geriausias festivalis – net jei tai ir ne tiesa.

Žinoma, trūkumų būta, tačiau galų gale kino šventės tai nesugadino. Techniniai nesklandumai, kurių nepavyko išspręsti iki pat paskutinės dienos, vargino ir ribojo galimybę pamatyti kuo daugiau filmų. Belieka tikėtis, kad iki kitų metų šią problemą festivalio rengėjams pavyks sutvarkyti.

Šiemet, kaip ir pernai Kanuose neliko pamiršta Ukraina – per paralelinės „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programos uždarymo ceremoniją parodytas trumpametražis filmas, Kanų publikai ir pasauliui kalbantis apie deportuojamus ukrainiečių vaikus. Šį trumpametražį, kuriame pasirodo ir prancūzų aktorė Charlotte Gainsbourg, galima pažiūrėti čia.

Tiesa, su Ukraina susijęs ir šiemetinis incidentas ant raudonojo kilimo. Ant jo pasirodžiusi moteris Ukrainos vėliavos spalvų suknele apsipylė kraują imituojančiu skysčiu. Įdomiausia tai, kad šį performansą atliko ta pati Kanų lankytoja, kuri panašiu drastišku būdu bandė atkreipti dėmesį ir pernai.

Per uždarymo ceremoniją Auksinės palmės šakelės įteikti pakviesta amerikiečių aktorė Jane Fonda kalbėjo apie didelę pažangą kurią – ne tik Kanų kino festivalis, bet ir visas pasaulis padarė lyčių lygybės srityje. Žinoma, tobulumui ribų nėra, bet vien tai, kad 1963 m. (tais metais J. Fonda pirmą kartą lankėsi Kanuose) konkursinėje programoje nebuvo nė vieno moterų režisuoto filmo, o šiemet jų yra trečdalis (7/21) liudija apie nemenką žingsnį į priekį.

Kviečiame susipažinti su likusių filmų apžvalgomis.

Gegužės 24 d., trečiadienis

„Baltas melas“ (arab. „Kadib abyad“) (CR) – „Močiute, aš – režisierė, aš kuriu filmą“, „Ne, tu – žurnalistė, kokia čia profesija – režisierė? Tu – žurnalistė“, toks pokalbis bent kelis kartus pasikartoja šiame dokumentiniame filme, kurio režisierė Asmae El Moudir kartais ir pameluodavo savo močiutei – kitaip ši nebūtų sutikusi filmuotis. A. El Moudir, pasitelkdama techniką, šiek tiek panašią į tą, kurią naudoja Rithy Panhas (t. y. dioramas), pasakoja savo šeimos ir savo tautos istoriją nuo 1981 m. vykusio duonos maišto iki šiuolaikinio Maroko. Pasakojimas tuo pačiu metu ir skaudus, ir magišas, ir gilus, ir vaikiškai nekaltas. Vienas gražiausių festivalio atradimų. (7/10)

„Gurmaniška aistra“ (pranc. „La passion de Dodin Bouffant) (CO) – dar vienas istorinis filmas šiemetiniame Kanų festivalyje ir jo konkursinėje programoje. Vis tik tuo pačiu ir gerokai išsiskiriantis iš kitų to paties žanro konkurentų. Visų pirma – čia vaizduojama ne tokia jau gili senovė – XIX a. pabaigos Prancūzija. Visų antra – šis filmas nelenda į rūmų menes – tad prabangių kostiumų ar įspūdingų interjerų čia neišvystame. Trečia – tai gastronominis filmas. Iš esmės čia nieko daugiau ir nevyksta – visą laiką kas nors gaminama, valgoma ar kalbama apie maistą (visiška priešingybė kitam konkursinės programos filmui „Klubas Zero“ (angl. „Club Zero“). Tai skanus ir estetiškas filmas, neabejotinai sukeliantis apetitą, o šalia tų gurmaniškų skanėstų, čirškančių Dodeno Bufano (akt. Benoît Magimel) virtuvėje, pravinguriuoja Dodeno ir jo virėjos Euženi (akt. Juliette Binoche) romantinė linija. Tokia prancūziška „Babetės puota“ (dan. „Babettes gæstebud“), kurią žiūrėti alkaniems gali būti didelis išbandymas. Vis tik filmas labiau primena dailų natiurmortą, nei gyvą – maistui ir artimam žmogui – liepsnojančią aistrą. (6/10)

„Į šviesią ateitį“ (it. „Il sol dell’avvenire“) (CO) – italų režisierius Nanni Moretti – tikras Kanų veteranas. Bet jo atveju gal jau laikas būtų eiti pailsėti į pavėsį. Šįkart jis pristato filmą filme – apie režisierių, kuriantį filmą apie 1956 m. Romoje apsilankiusį cirką iš Vengrijos ir netrukus toje šalyje kilusį antisovietinį maištą. Filmo filme režisierių vaidina pats N. Moretti – t. y. iš esmės vaidina pats save, ir niekas jam nepasako, kad vaidinti jis nemoka visiškai. N. Moretti šįkart kaip niekas kitas (na dar, žinoma, Wesas Andersonas) pateisina aksiomą apie tai, kad režisieriai visą gyvenimą kuria vieną ir tą patį filmą. Neįdomu, neįkvepia, juokinga vos viena kita scena – o ir ta juokingumas dažniausiai toks pritemptas, toks išlaužtas, kad tiesiog „sprangu“ žiūrėti. O kur dar pasikartojantys juokeliai, kad italų komunistai nebuvo tokie blogi, kaip tie tikrieji didieji komunistai Sovietų Sąjungoje (atsižvelgiant į dabartinį kontekstą toks juokavimas atrodo itin neskoningai). (4/10)

Gegužės 25 d., ketvirtadienis

„Nėra ko prarasti“ (pranc. „Rien à perdre“) (CR) – filmas – vaizdinė priemonė, akivaizdžiai parodanti, kaip nederėtų elgtis, jei tenka susidurti su vaikų teisių tarnybomis. Ne, nereikia socialinei darbuotojai galva vožti į nosį; nereikia demonstruoti nuogų krūtų, jei jūsų neįleidžia pas teisėją; ir svarbiausia – nereikia pagrobti vaiko ir išvežti jo į užsienį. Į tokią „iš manęs už nieką atėmė vaiką“ karuselę įsisuka pagrindinė šio filmo veikėja Silvi (akt. Virginie Efira) – vieniša dviejų berniukų – paauglio Žano Žako ir dešimtmečio Sofiano – mama. Filmas, žinoma, simpatizuoja vienišai moteriai, kuri iš visų jėgų bando kabintis į gyvenimą, tačiau vertinant iš vaiko gerovės perspektyvos, tų pastangų, deja, neužtenka. Kai kurios situacijos – nerealistiškos ir perspaustos, tačiau V. Efira pasirodymas – neabejotinai stiprus, ir gali galbūt net pretenduoti į Cezario nominaciją. (5/10)

„Olandija“ (kor. „Hwalan“) (CR) – ne paslaptis, kad dažnas korėjiečių režisierius nesibodi atvirų ir itin žiaurių smurto scenų. Ne išimtis ir šis debiutinis Kim Chang-hoono darbas, pasakojantis apie uždarą smurto ratą. Nuo patėvio smurto kenčiantis paauglys Jeon-giu svajoja apie Olandiją – šalį, kurioje visi lygūs, kurioje nėra jokios prievartos. Vaikinas taupo pinigus, kad su mama galėtų ten pabėgti ir, aplinkybių verčiamas, įsitraukia į vietinę kriminalinę grupuotę, kuriai vadovauja savų paslapčių turintis ir savo moralinio kodekso besilaikantis Či-geonas. Galima pagirti režisierių už pastangas kurti stiprius personažus, filmo eigoje atskleidžiančius savąją tamsą, tačiau vis tik bendrai vertinant, filmas neišlaiko intrigos ir įtampos iki pat pabaigos. (5/10)

„Tobulos dienos“ (angl. „Perfect Days“) (CO) – tobulos dienos, net jei esi Tokijo tualetų valytojas. Filmas monotoniškai rodo vidutinio amžiaus vyro Hirajamos rutiną – jis keliasi, prausiasi, skutasi, važiuoja į darbą, kur nutinka smulkių dalykų, paįvairinančių tą kasdienybę: tai paliktas raštelis, tai pokalbis su kolega ar praeiviu. Atrodo, kad net ir dirbdamas tokį neįkvepiantį darbą Hirajama yra visiškai patenkintas savo gyvenimu ir sugena džiaugtis kiekviena jo diena. Šis Wimo Wenderso filmas lėtas ir truputį nuobodokas, bet šviesus, pozityvus ir visu grožiu atsiskleidžiantis pačioje pabaigoje. (6/10)

„Praėjusią vasarą“ (pranc. „L’été derniere“) (CO) – danų filmo „Širdžių karalienė“ (dan. „Dronningen“, 2019 m.) prancūziškas perdirbinys, tiesą sakant, nežinia ką veikianis konkursinėje programoje (ir Kanuose apskritai). Tai istorija apie vyresnio amžiaus moterį Anę (akt. Léa Drucker), užmezgusią romaną su savo septyniolikmečiu posūniu Teo. Sekso scenos čia –  siaubingai ištęstos ir tokios nepatogios, kad tik su ilgesiu tenka prisiminti, kaip subtiliai tai nutylima „Dodeno Bufano aistroje“. Personažų elgesys – ypač Anės – nelogiškas, neprotingas ir nepateisinamas, scenarijuje kai kur atsiranda smulkių spragų. Kitaip tariant, čia turim istoriją apie nepilnamečių asmenų tvirkinimą ir bandymą tokius santykius romantizuoti. (3/10)

„Voratinklis“ (kor. „Geomijib“) (OC) – dar vienas „filmas apie filmą“, šįkart – iš Pietų Korėjos, režisuotas Kim Jee-Woono, su, ko gero, žinomiausiu korėjiečių aktoriumi Song Kang-ho, kuris čia vaidina režisierių, besikankinantį su filmo pabaiga. Čia režisierius Kimas susapnuoja idealią pabaigą savo naujam filmui – ir nors filmavimai jau baigti, jis iš naujo sukviečia visą komandą. Tačiau susirinkę aktoriai nesupranta pakeistos filmo pabaigos, o dublis po dublio kartojamos scenos vis neatitinka režisieriaus galvoje matomos vizijos. Tamsus, „adamsiškas“, sinefiliškas ir subtiliai padekoruotas humoru šis filmas toli nuneša senuką N. Moretti ir, be abejo, daug geriau pataiko į Kanų taip mėgstamą „filmas apie filmą“ kategoriją. (6/10)

Gegužės 26 d., penktadienis

„Abatas Pjeras – kovų gyvenimas“ (pranc. „L’Abbé Pierre – une vie de combats“) (OC)– biografinis filmas apie prancūzų kunigą, humanitarą, įvairių pramos organizacijų įkūrėją abbé Pierre’ą (tikr. Henri Gruès) – jo gyvenimą, žygius ir kovas, trukusius beveik visą XX-ąjį amžių. Pradedant jo rezistencine veikla nacių okupuotoje Prancūzijoje, abbé Pierre’as visą gyvenimą kovojo už tai, kad žmonės – bet kuris žmogus – gautų galimybę pavalgyti ir saugiai pernakvoti. Vaizdas, sukrėtęs jį, pamačius žmones šąlančius apsnigtose Paryžiaus gatvėse, privertė imtis aktyvių veiksmų – jo dėka įkurtos humanitarinės organizacijos „Emmaüs“ ir „Abbé Pierre’o būsto nepasiturintiems fondas“ (pranc. „Fondation Abbé-Pierre pour le logement des défavorisés“), pamaitinti ir apgyvendinti tūkstančiai žmonių. Gali būti visai nebloga edukacinė medžiaga apie šią iškilią XX a. asmenybę, nes šiame filme netrūksta savotiškos dinamikos, kuri įtraukia ir neleidžia nuobodžiauti. (6/10)

„Senas ąžuolas“ (angl. „The Old Oak“) (CO) – britas Kenas Loachas, kaip ir šiemetinės žiuri pirmininkas švedas Rubenas Östlundas, yra to negausaus „dviejų Auksinių palmės šakelės laimėtojų“ klubo narys. Tiesa, antroji jo laimėta Auksinė palmė (2016 m. su filmu „Aš, Danielis Bleikas“ (angl. „I, Daniel Blake“)) sukėlė daug polemikos ir netgi pykčių. Su šiemetiniu filmu „Senas ąžuolas“ K. Loachas ir toliau varo socialinio jautrumo apie Didžiojoje Britanijoje gyvenančius pažemintuosius ir nuskriaustuosius vagą. Šįkart jis serviruoja pasakojimą apie nedideliame šiaurės rytų Anglijos miestelyje esančio baro „Senas ąžuolas“ savininką Ti Džei Balantiną ir jo donkichotišką kovą su ksenofobiška bendruomene, stojančia piestu prieš atsikrausčiusius pabėgėlius iš Sirijos. Filmas labai teisingai „politiškai korektiškas“, bet čia, turbūt ir yra didžiausias jo trūkumas – konfliktinės situacijos atrodo dirbtinai, nerealistiškas skirstymas į „geriukus sąmoninguosius“ ir „blogiukus ksenofobus“ – naiviai, o pati pabaiga iš viso nusaldinta. Gal ir ne pats blogiausias konkursinės programos filmas, bet kažkokio krislo „druskos“ jame visgi gerokai trūksta. (6/10)

„Vieną naktį“ (pranc. „Une nuit“) (CR) – dar vienas nemažas nusivylimas. Atrodo, kad Alexas Lutzas būtų paėmęs nuostabiąją Richardo Linklaterio trilogiją „Prieš…“ (angl. „Before…“) ir čia pateikęs savo prancūzišką interpretaciją. Neskubėkite džiaugtis: pirmas šešias savo pažinties minutes pagrindiniai personažai Aimerikas (akt. Alex Lutz) ir Natali (akt. Karin Viard) kvailai kivirčijasi metro, kitas šešias – pasimyli fotobūdelėje, o paskui visą naktį klajoja po Paryžių. Gal čia ir labai prancūziška, bet realiame gyvenime retai kada puolame mylėtis su nepažįstamu žmogumi tuoj po to, kai ką tik su juo/ ja ginčijomės. Ir paprastai, jei jau kas pavagia jūsų megztinį, tai nevogsite po ranka pasitaikiusio sijono (apskritai, kas lyg niekur nieko taip sau numeta sijoną???). Tokių ir panašių nesąmonių pilnas visas filmas, neįtikinantis nuo pat pirmųjų minučių. Neįtikina nei jau minėtas staigus perėjimas „nuo neapykantos iki meilės“, nei personažų amžiaus skirtumas. (3/10)

Gegužės 27 d., šeštadienis

„Ant išdžiūvusios žolės“ (turk. „Kuru Otlar Üstüne“) (CO) – turkas Nuri Bilge Ceylanas yra dar vienas režisierius, kurio kiekvienas naujas filmas atrodo tarsi ankstesnių jo kūrinių reinterpretacija. Šįkart vėl gauname tai, ko iš jo ir galima tikėtis – ilgą, daugiau kaip tris valandas trunkantį filmą ir gausybę ilgų pokalbių jame. N. B. Ceylanas vėl rodo sniegu padengtą Turkijos provinciją, joje gyvenančius žmones ir ilgus jų pašnekesius prie arbatos. Šįkart tai istorija apie vietinėje mokykloje dirbančius mokytojus. Vienas jų – Sametas – įsipainioja į nepatogią situaciją su viena iš savo mokinių. Be to, Sametas ir Kenanas susipažįsta su jauna mokytoja Nuray (akt. Merve Dizdar) iš kitos mokyklos – vienas Sameto poelgis lemtingai pakeičia įvykių eigą. Paprastai N. B. Ceylano filmai taip ir veikia – lėto degimo vyksmas (net ne veiksmas), ilgi, atrodytų begaliniai pokalbiai, o tada (dažniausiai filmo pabaigoje) kažkokia smulki detalė taip vožteli, kad mažai nepasirodo. Šįkart to vožtelėjimo ir pritrūko, nors filmas, neabejotinai, palieka gana solidų įspūdį. (7/10)

„Stichijos“ (angl. „Elemental“) (OC) – festivalio uždarymui šiemet pasirinktas „Pixar“ studijos kūrinys „Stichijos“. Na, būkim atviri – užtenka vien to magiško žodžio „Pixar“, kad žinotume, jog labai blogai nebus. Tai taip ir nutinka. Tai spalvingas, išmoningas, akį spalvomis ir vaizdais traukiantis pasakojimas apie Stichiškes ir jų gyventojus, jei konkrečiau – apie jauną merginą Ugnę, kuri vieną dieną perims savo tėčio visą gyvenimą kurtą ir puoselėtą krautuvėlę. Bėda – tam trukdo ugningas charakteris: Ugnė gali bet kada įsiplieksti dėl menkiausio mažmožio. Ir štai vieną dieną Ugnė sutinka vandeninį – tokį bliaunantį inspektorių Balį, kuris ir priverda bėdos. Iš vienos pusės filme plėtojama romantinė linija lengvai nuspėjama, dėl ko visas kūrinys praranda dalį žavesio. Taip pat šiek tiek gaila, kad nuošalyje lieka visas tas stebuklingas Stichiškių pasaulis ir kitos rasės: oras ir žemė. Žinoma, „Pixar“ nebūtų „Pixar“, jei nepateisintų savo vardo: filme išmoningai naudojamas tiek žodžių žaismas, tiek fizinės kiekvienos iš stichijų savybės, metaforiškai kalbama apie realaus pasaulio rases ir, kas be ko, primenama, kad daugiausia laimės suteikia ne kieno nors kito, o savo svajonių siekimas. Tad bendrai vertinant – nors ir ne stipriausias šios studijos darbas, bet gražu, spalvinga, ir neįkyriai pamokoma – t. y. nenuobodu ir tikrai neprailgsta. (7/10)