Tęsiame (ir baigiame) anksčiau pradėtą straipsnį apie leidinio „The New York Times“ atliktą šešių režisierių apklausą, kai jie buvo paprašyti įvardyti geriausius XXI amžiaus filmus. Šįkart pateikiame režisierių Denis’o Villeneuve‘o, Bretto Ratnerio ir Alexo Gibney‘io nuomones.

Denis Villeneuve

Filmų „Atvykimas“ (angl. „Arrival“, 2016 m.), „Moteris, kuri dainuoja“ (pranc. „Incendies“) režisierius

Kuris filmas yra pats geriausias… „Bus kraujo“ (angl. „There Will Be Blood“) ar „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (angl. „No Country for Old Man“) (abu – 2007 m. filmai)? Keistas klausimas. Mane veda šių filmų įtaka – tokia, kokią jie man turėjo tada, ir tokia, kokia išliko dabar. Laikas yra geriausias teisėjas.

Yra keletas specifinių kadrų, kurie pataikė tiesiai man į galvą – jie tarsi kulkos išsprogdino mano smegenis ant sienos. Pavyzdžiui, scena, kur Danielis Day-Lewisas nafta krikštija kūdikį, tuo paversdamas „Bus kraujo“ naująja klasika. Taip pat jaučiausi žiūrėdamas brolių Coenų opusą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Tamsių dėmių, kurias ant grindų palieka Javiero Bardemo vaidinamo košmariško žudiko pasmaugto policininko batai, vaizdas man vaidenasi iki dabar.

Lėtai nufilmuota scena, kai mašina partrenkia elnią filme „Pranašas“ (pranc. „Un Prophet“, 2010 m.) išlieka vienu stipriausių kinematografinių kadrų per paskutinį dešimtmetį. Bet ar tai geriau nei sekti paskui Scarlett Johansson į tamsos baseiną filme „Po oda“ (angl. „Under the Skin“, 2014)?

Obuoliai ir apelsinai. Sąrašai yra skirti maisto parduotuvėms.

„Iltinio danties“ (graik. „Kynodontas“, 2010 m.) beprotybė buvo gaiviausias dalykas, kokį man seniai teko regėti. Yorgos‘as Lanthimos‘as gali būti vienas įdomiausių šiuo metu dirbančių režisierių. Aš vis dar juokiuosi iš pakvaišusių suaugusių, bėgančių, kad pagautų lėktuvus, krentančius į jų sodą, kadangi jų tėvas įtikino, kad vaisiai kris iš dangaus.

Aš gyvai atsimenu Larso vo Triero „Dogvilį“ (angl. „Dogville“, 2004 m.). Idėja padaryti dekoracijas be sienų, tam kad būtų parodytas visuomenės bailumas, buvo geniali.

Dieve, man patinka kinas. Ir aš norėčiau pridėti daugiau filmų, kurie man patinka… kaip kad „Žmonių vaikai“ (angl. „Children of Men“, 2006 m.), „Pradžia“ (angl. „Inception“, 2010 m.) ar „Prakeikta meilė“ (isp. „Amores Perros“, 2001 m.).

Kai XX amžiaus pabaigoje pradėjau kurti filmus, ankstesnės kartos kino kūrėjai sakė, kad kinas mirė. Ką gi… tegyvuoja kinas!

Brett Ratner

Filmų „Piko valanda“ (angl. „Rush Hour“, 1998 m.), „Iksmenai. Žūtbūtinis mūšis“ (angl. „X-Men: The Last Stand, 2006 m.)

1. „The Kid Stays in the Picture“ (2002 m.) – vienas geriausių kada nors sukurtų dokumentinių filmų. Tuo metu Bretto Morgeno ir Nanette‘ės Burstein panaudota sustingusių fotografijų ir jų „atgaivinimo“ technologija buvo labai novatoriška. Šis filmas paskatino mane svajoti, ir tai yra išlikimo pasakojimas apie vieną garsiausių gyvų prodiuserių.

2. „Pianistas“ (angl. „The Pianist“, 2002 m.) – jis įeis į istoriją kaip vienas geriausių kada nors sukurtų Holivudo vaidybinių filmų apie holokaustą.

3. „Pagirios Las Vegase“ (angl. „The Hangover“, 2009 m.) – Mano meilės Toddui Phillipsui, kaip kino kūrėjui, atspindys. Jis yra ne tik nepakartojamas komedijos žanre, bet jis dar ir turi gebėjimą visiškai suprasti auditoriją.

4. „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ (angl. „Borat“, 2006 m.) – viena geriausių komedijų apskritai, ne tik nuo tada, kai aš buvau vaikas ir žiūrėjau Eddie‘io Murphy‘io kuriamus unikalius personažus – net tada nebuvo nieko panašaus. Pagal savo formatą tai taip pat novatoriškas filmas.

5. „Socialinis tinklalapis“ (angl. „The Social Network“, 2010 m.) – visais atžvilgiais meistriškai sukurtas filmas.

6. „Taip pat ir tavo mamą“ (isp. „Y tu mamá también“, 2002 m.) – priminė man filmus, kuriais buvo užpildyta mano jaunystė: tokius kaip „Rizikingas verslas“ (angl. „Risky Businsess“, 1983 m.), „Pašėlęs gyvenimas Ridžmonto vidurinėje“ (angl. „Fast Times at Ridgemont High“, 1982 m.) ar „Paskutinis Amerikos skaistuolis“ (angl. „The Last American Virgin“, 1982 m.). Jie pagavo tai, ką aš jaučiau apie gyvenimą po koledžo, seksualumą, draugystę, meilę, savo tėvus ir apie visas tas problemas, su kuriomis jaunas žmogus turi susidurti. Filmas tai padarė [naujajai] kartai.

7. „Sekso gyvulys“ (angl. „Sexy Beast“, 2001 m.) – gangsterių filmai yra mano mėgstamiausias žanras, šis yra vienas iš geriausių šiuolaikinių gangsterių filmų, o Beno Kingsley personažas  – vienas geriausių blogiukų. Jonathanas Glazeris kuria kiną diskretiškai ir pataiko tiesiai į dešimtuką. Jis sukūrė labai stilingą ir turiningą filmą.

8. „Gimimas“ (angl. „Birth“, 2004 m.) – dar vienas puikus Jonathano Glazerio filmas, ypač [dėl] ne tik vaidybos ir tono, bet ir dėl Harriso Savide‘o kinematografijos.

9. „Romanas Polanskis: ieškomas ir trokštamas“ (angl. „Roman Polanski: Wanted and Desired“, 2008 m.) – Marinos Zenovich filmas yra vienas iš geriausių pavyzdžių, kodėl [dokumentiniai filmai] yra tokie įtakingi. Ji pasakoja labai kompleksišką istoriją, kuri moralinį vertinimą palieka pačiam žiūrovui.

10. „Nužudyti Bilą. 1 dalis“ (angl. „Kill Bill: Vol. 1“, 2003 m.) – nėra kito tokio kino kūrėjo kaip Quentinas Tarantino, ir niekada tokio nebus.

Alex Gibney

Filmų „Taksi į tamsiąją pusę“ (angl. „Taxi to the Dark Side“, 2007 m.), „Kad būtų aišku: scientologija ir tikėjimo kalėjimas“ (angl. „Going Clear: Scientology and the Primon of Belief“)

Man nepatinka geriausiųjų dešimtukai. Kaip „Stebuklingus Šihiros nuotykius Dvasių pasaulyje“ (jap. „Sen to Chihiro no kamikakushi“, 2001 m.) galima reitinguoti aukščiau už „Rytietiškus pažadus“ (angl. „Eastern promises“, 2007 m.)?

Ir man net nepatinka „geriausių filmų“ etiketė. Prisimenu, mano tėvas praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, norėdamas būti „puikiu žmogumi“ (angl. „great man“), bet man daug svarbiau ir daug įdomiau buvo tai, kad jis tapo „geru žmogumi“ (angl. „good man“) – įžvalgiu, smalsiu ir mokančiu geriau išklausyti, nei pakalbėti.

Mano sąrašą sudaro „geri filmai“, kurie netikėtais būdais patraukė mano širdį.

Daugybė dokumentinių filmų. Iki šiol, XXI-ame amžiuje, dokumentika yra gilesnė bei labiau atitinkanti formą nei vaidybiniai filmai. Kartą Toronto filmų festivalyje, kai pamačiau „Valstybės vartų sargus“ (angl. „The Gatekeepers“, 2012 m.) ir „Mūsų istorijas“ (angl. „Stories We Tell“, 2012 m.), pamaniau, jog atsidūriau kino Eliziejaus laukus.

Čia pateikiu kitų įsimintinų filmų sąrašą, beveik atsitiktinai išrinktą iš ilgesnio – 30 filmų – sąrašo.

1. „Dievų miestas“ (prot. „Cidade de Deus“, 2002 m.) – Vau! Višta ir peilis!

2. „Maiklo Kleitono sukurtoji tiesa” (angl. „Michael Clayton“, 2007 m.) – geras žvilgsnis į korupciją. Mano mėgstamiausia scena – kai [George Clooney] užsiima klientu, kuris yra per daug arogantiškas, kad žinotų, į kokią bėdą yra įklimpęs. Norite suprasti 2008 m. finansinę krizę? Pažiūrėkite šią sceną.

3. „Pano labirintas“ (isp. „El laberinto del fauno“, 2006 m.) – praleidau labai daug laiko galvodamas apie kankinimus. Šis filmas giliai persismelkia per juos ir vaizduotė yra tai, ko reikia tam išgyventi.

4. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ – visiškai post „Rugsėjo 11-osios“ filmas, neturintis nieko bendra su „Al Qaeda“ ar Irako karo politika. Šis filmas yra apie brutalią teroro jėgą, su kuria neįmanoma derėtis, ir kurią galėtų suprati tik išminties turintis policininkas – filosofas.

5. „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (angl. „The Grand Budapest Hotel“, 2014 m.) – absoliučiai genialus. Ir koks užtaisas!

6. „Aš nesu tavo negras“ (angl. „I Am Not Your Negro“, 2017 m.) – šedevras.

7. Inovatyvių dokumentinių filmų trilogija:
„Nostalgija šviesai“ (isp. „Nostalgia de la luz“, 2010) – tie praeitį siekiantys atsakymai pasirodo dabartyje.
Kas sakė, kad atpasakojimas negali būti poetiškas? „Valsas su Baširu“ (hebr. „Vals Im Bashir“, 2008 m.) sukūrė naują žanrą – animacinę dokumentiką – tam, kad papasakotų kankinančius prisiminimus.
„Irakas fragmentuose“ (angl. „Iraq in Fragments“, 2006 m.) – kuria poeziją iš kasdienio irakiečių gyvenimo.

8. „Žmogus grizlis“ (angl. „Grizzly Man“, 2005 m.) – mano montuotojai jums papasakos apie mano nevykusias, bet nepaliaujamas pastangas imituoti Wernerio Herzogo balsą kalbant apie [Timothy‘į] Treadwellą lokio [kuris galiausiai jį nudobia] akyse pamačiusį „žmonijos švytėjimą“.

9. „Šuns širdis“ (angl. „Heart of a Dog“, 2015 m.) – filmas, ilgainiui susikuriantis savas taisykles.

10. „Didžioji skola“ (angl. „The Big Short“, 2015 m.) – sunku abstrakčią ekonomikos koncepciją padaryti suprantamą ir linksmą. Šis filmas – tai kinematografinis Frankas Zappa ar Captain Beefheart – laisvas keliauti ten, kur jis pats nori. Ir Christiano Bale‘o pasirodymas – o la la!