Šiuo metu Berlyne vyksta viešojo transporto darbuotojų streikas. Nekyla ranka rašyti, kad miestas dėl to tapo paralyžiuotas, tačiau, ko gero, kaip visada tokiais atvejais – labiausiai nukenčia ne tie, į ką yra nukreiptas tas streikuotojų nepasitenkinimas, o visai niekuo dėti pašaliniai – kad ir festivalio dalyviai.

Priešingai nei Kanai, Berlynas yra didelis miestas – kaip netgi šiek tiek didžiuojantis pastebima Berlinalės direktorės Tricios Tuttle festivalio programos įžangoje – tai vienintelis A kategorijos kino festivalis, vykstantis šalies sostinėje. O tai turi savų trūkumų ir savų privalumų.

Aišku, daugiausiai festivalio veiksmo verda aplink Postdamerio aikštę, šalia kurios galima suskaičiuoti bent keturis kino teatrus (tiesa, į „Sony“ centrą šiemet Berlinalė neužsuka). Kiti kino teatrai įvairiomis kryptimis išsibarstę po visą Berlyną.

Įdomu ir tai, kad bėgant metams festivalio kino teatrų žemėlapis keičiasi. Jame nebeliko jau minėto „Sony“ centro, Friedrichstatd Palast, bet naujai atsirado, pvz. „Stage Bluemax Theatre“. Bet ryškiausiai pulsuojanti festivalio širdis išlieka Berlinale Palast.

Tad ką galima išvysti tuose Berlinalės kino teatruose ir jų ekranuose? Kviečiame susipažinti.

Vasario 18 d., antradienis

„Pranašė“ (isp. „El mensaje“) (konkursinė programa) – pasibaigus seansui man už nugaros pasigirdo lietuviškas atsidūsėjimas: „Va čia tai TIKRAS kinas“. Iš tikrųjų – neįmanoma nesižavėti šio filmo grožiu ir juodai balta estetika, net jei jame ir nėra ryškesnio siužeto. Po Argentiną kemperiu važinėja šeima: tėtis, mama ir paauglė dukra Anika, turinti nepaprastą galią skaityti gyvūnų mintis. Būtent iš to jie ir gyvena: mergaitė tampa mediume ir vertėja konsultuodama gyvūnus. Tiesa, tai, ką Anika perduoda, kaip numylėtųjų pūkuočių (ar plunksnuočių) mintis, ne visada yra labai malonu jų šeimininkams. O tarp Anikos teikiamų seansų – tiesiog šeimos ir gyvenimo nuolatinės kelionės režimu kasdienybė. Tenka pasikartoti, bet tai – tikrai labai gražus filmas, daug dėmesio skiriantis vizualinei estetikai, detalėms, nors, atrodytų, nieko per daug ypatingo čia nėra – tiesiog minimalizmas. Auksinis lokys? Kol kas yra ir stipresnių kandidatų, bet apdovanojimas už didžiausią meninį indėlį būtų tikrai pelnytas. (7/10)

„Mėlynas mėnulis“ (angl. „Blue Moon“) (konkursinė programa) – nors jo filmografijoje netrūksta įvairaus žanro filmų, vis tik išgirdus Richardo Linklaterio pavardę ji labiausiai asocijuojasi su meistriškais dialogų filmais. Tai galima sakyti, kad po šiokios tokios pertraukos jis grįžta prie tokio tipo filmų su nauju kūriniu „Mėlynas mėnulis“, kuriame – 1943 m. kovo 31-osios vakaras teatro bare, po miuziklo „Oklahoma!“ (angl. „Oclahoma!“) premjeros – čia neapsikentęs spektaklio užsuka žinomas dainų tekstų rašytojas Lorencas Hartas (akt. Etan Hawke). Visas filmo veiksmas – net ne veiksmas, o tik begaliniai pokalbiai – čia ir tevyksta. Žinoma, visuose tuose dialoguose, dalyvauja Hartas – dažnai tai net ne dialogai, o ilgi monologai, į kuriuos pašnekovai įsiterpia tik atsitiktinai ar iš mandagumo. Gal ir nėra pats dėkingiausias užsiėmimas kritikuoti tokio kalibro režisierių, ypač pagarsėjusį būtent tokio tipo filmais, tačiau „Mėlynas mėnulis“ atrodo labai statiškas ir labiau primena teatro spektaklį nei filmą. Auksinis lokys? Vargu, bet kokį nors prizą šis filmas, panašu, vis tik gali pelnyti. (6/10)

„Skanumėlis!“ (angl. „Delicious“) (programa „Panorama) – dar vienas bandymas (po Tomo Tykwerio filmo „Šviesa“ (vok. „Das Licht)) pavarijuoti „Parazito“ (kor. „Gisaengchung“) tema. Tai pasakojimas apie Prancūzijoje atostogaujančią turtingą vokiečių šeimą, kuri tampa grupelės jaunų, tačiau negailestingų aferistų taikiniu. Vieną jų – jauną ispanę Teodorą – ši šeima, jausdami kaltę dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, įdarbina tarnaite. Nuo tada jų gyvenimas tarsi nepastebimai ima keistis: Teodora greitai randa, kaip priartėti prie visų šeimos narių, ir kuo toliau, tuo drąsiau bei įžūliau ima elgtis naujuose namuose (žodžiu – įleisk kiaulę į bažnyčią…). Vis tik ją priglobusi šeima nežino, kas iš tikrųjų yra Teodora ir ko ji bei jos draugai siekia (ir ne, jie nėra tik paprasti aferistai, siekiantys užvaldyti svetimą turtą). Po seanso pasipiktinę vokiečių žiūrovai su neslepiamu pasišlykštėjimu ir nusivylimu šaukė: „Čia ne berlinališkas filmas!“. Sunku nesutikti – kruvinas pabaigos posūkis vargu ar buvo reikalingas. Bet net ir be jo filmas stokoja ir logikos (pvz. vienintelė skeptiškai Teodoros atžvilgiu protarpiais laikosi jauniausia dukra Alba, bet jos linija nėra nuosekli), ir geresnio personažų išplėtojimo. Vis tik filmas – kad ir kaip paradoksaliai skambėtų – turi šiokios tokios estetikos, nemažai dėmesio skiriama spalvoms, detalėms, panaudota gaubiamoji kompozicija. Vis tik moralas (suaugusiems filmo personažams): jei yra koks nors legalus ir civilizuotas problemos sprendimo būdas, tai būtent taip, o ne kaip nors kitaip ir reikia daryti. Ir dar: kaip sakoma, vaiko lūpomis kalba tiesa, tad bent kartais verta jos paklausyti. (4/10)

„Plunksnuota būtybė“ (angl. „The Thing with Features“) (Berlinalės specialioji programa) – arba „Septynių minučių po vidurnakčio“ (angl. „A Monster Calls“, 2016 m.) suaugėliška versija. Netikėtai mirus žmonai vyras (akt. Benedict Cumberbatch) lieka su dviem nedideliais sūnumis. Ant jo vieno pečių užgriuvusi kasdienybė ir atsakomybė bei neišgedėtas gedulas jį gniuždo, jam nekyla rankos grįžti prie darbų – grafinių novelių kūrimo. Tačiau iš jo piešinių ir eskizų atgyja plunksnuota būtybė – didžiulis varnas, ir imasi persekioti jį ir jo šeimą. Filmas bando parodyti sunkumus, su kuriais susiduria vienišas tėtis (deja, su tuo milijonai moterų visame pasaulyje susiduria kasdien – ir tai laikoma norma), bando kalbėti apie būtinybę išgedėti skausmą, po artimo žmogaus netekties ir tai paversti ne savo silpnybe, o galios šaltiniu. Vis tik daro tai nepakankamai įtikinamai. O dar tas nuolatinis panašumas su J. A Bayonos režisuotu „Septynios minutės po vidurnakčio“ šiam Dylano Southerno filmui pranašumo taip pat nesutekia. (6/10)

Vasario 19 d., trečiadienis

„Svajonės“ (norg. „Drømmer“) (konkursinė programa) – taip, šiemetinės Berlinalės konkursinėje programoje yra du filmai identiškais pavadinimais: jau aptarta Michelio Franco drama su Jessica Chastain, ir šis – rašytojo, tapusiu režisieriumi, Dago Johano Haugerudo finalinė trilogijos apie romantiką ir intymumą dalis (pirmosios dvi buvo „Seksas“ (norg. „Sex“, 2024 m.) ir „Meilė“ (norg. „Kjærlighet“, 2024 m.)). Čia pasakojama apie septyniolikmetę Johanę, kuri netikėtai susižavi nauja prancūzų ir norvegų kalbų mokytoja. Paauglė savo patirtį ir jausmus nusprendžia sudėti į knygą ir apie tai diskutuoja su savo mama ir poete močiute. Bet kur baigiasi tiesa ir prasideda paaugliškos fantazijos? Filme daugiau užkadrinio žodinio pasakojimo nei vaizdais perteikiamo veiksmo – tai vargina, nes kinas, visų pirma yra vaizdo menas, tad nesinorėtų, kad būtų einama tokia linkme. Antra filmo pusė išvirsta į ilgus dialogus tarp skirtingos kartos moterų – Johanės, jos mamos ir močiutės. Auksinis lokys? Vargu, bet koks nors mažesnis prizas gali įkristi. (5/10)

„Jona“ (arab. „Yunan“) (konkursinė programa) – pusamžis Muniras išgyvena depresiją. Jam patariama pakeisti aplinką – taip jis ir padaro, išvykdamas į atokią Šiaurės jūroje esančią Langeneso salą, tačiau niūrios mintys seka jam įkandin. Šiame dievo pamirštame užkampyje Muniras užmezga kieistą ryšį su pagyvenusia svečių namų savininke Valeska (akt. Hanna Schygulla) ir jos sūnumi Karlu, kuris kažkaip savotiškai dera su nykia salos gamta. Paraleliai Muniro mamos, kuri dabar jau nebeatpažįsta sūnaus, balsu vis kartojama pasaka apie bevardį piemenį ir jo gražuolę žmoną. Filmas su savo nutylėjimais, neatsakymais į, atrodytų visiškai paprastus klausimus, žvilgsniais kažkur į vieną tašką, taip primena blogąją lietuviško kino tradiciją, kad net purto. Siekiama bet kokia kaina išlaužti kažin kokį meną („mianą“), kažin kokias poetines potekstes, nors nesusitvarkoma su pagrindine linija – pvz., taip ir neaišku, dėl ko Muniras kenčia psichologines problemas. Filmo pavadinimas referuoja į biblinį pranašą Joną, kurį per potvynį prarijo didžiulė žuvis ir jis išliko gyvas jos pilve. Auksinis lokys? Vargu. (5/10)

„Kosmoso kadetė“ (angl. „Space Cadet“) (programa „Karta Kplius“ („Generation KPlus“) – kanadiečių muzikanto, didžėjaus Erico Sano, geriau žinomo Kid Koala sceniniu splapyvardžiu, 2011 m. pasirodžiusios grafinės novelės tokiu pačiu pavadinimu ekranizacija, kurią režisavo pats autorius. Animacinis filmas apie kosmoso akademijos aukėtinę Selestę ir jos draugą robotą. Selestės mama Stela taip pat buvo astronautė, bet išskridusi į kosmosą nebegrįžo, tad Seleste visą laiką rūpinosi robotas. Bet Selestė jau užaugo ir pati išvyksta į kosminę misiją, o Žemėje likusį robotą apima nostalgija – jis vėl ir vėl peržiūri senus įrašus, kuriuose užfiksuoti įvairūs Selestės gyvenimo momentai. Filmas savo tematika šiek tiek primena 2023 m. kitą animacinį filmą „Roboto sapnai“ (angl. „Robot Dreams“), be to, taip pat apsieina be dialogų, tačiau vizualika – visiškai kitokia. Tai yra dar vienas kitokios, neholivudinės, nenudailintos iki tobulybės, bet vis tiek labai mielos ir jautrios animacijos pavyzdys. (6/10)

„Užuovėja“ (pranc. „La Cache“) (konkursinė programa) – labai jaukus, netgi šiek tiek nostalgiškas filmas, referuojantis į gerokai pamirštą klasiką, pasakojamas iš dešimtmečio berniuko perspektyvos. 1968 m. gegužę Paryžiaus gatvėse vyksta nuožmūs studentų protestai, tad Christofo tėvai nusprendžia, kad jam bus saugiau pas senelius. Taip šiuose namuose, kur be senelių dar gyvena du Christofo dėdės ir ekscentriška prosenelė, susikuria savotiškas jaukus mikrokosmosas. Christofo giminaičiai – ryškūs, charizmatiški, politiškai proaktyvūs, tad beriniukas visai natūraliai atsiduria istorinių įvykių epicentre, nors to pats dar turbūt nelabai suvokia. Auksinis lokys? Greičiausiai ne, vien jaukumo ir nostalgijos neužteks. (7/10)

„Po šios mirties“ (angl. „After this Death“) (Berlinalės specialioji programa) – bevaikščiodama po rudenišką mišką Izabelė susitinka paslaptingą muzikantą Eliotą (akt. Lee Pace). Dar kartą susitikus per Elioto grupės koncertą, tarp jų įsižiebia nevaldoma aistra, nepaisant to, kad Izabelė yra ištekėjusi ir smarkiai nėščia. Po kelių ryškių įvykių jų santykis pasikeičia ir Eliotas paslaptingai dingsta, o Izabelė priversta grįžti į savo tvarkingą, bet nuobodų gyvenimą, kuris… netikėtai pakrypsta siaubo filmo scenarijaus link. Būtent tas antros filmo posūkis į visišką mistiką yra smarkiai abejotinas, kaip ir apskritai visas tas paslaptingumas – nors filmo kūrėjai, pristatydami filmą, didžiavosi, kad kiekvienas personažas taip ir lieka iki galo neaiškus ir turi savų paslapčių, vis tik atrodo, kad tos paslaptys lieka įdomios tik jiems patiems. Filmas stokoja logikos, stokoja elementaraus realistiškumo ir pagrindinės veikėjos veiksmai atrodo mažų mažiausiai keisti ir neapgalvoti, o kai kurių detalių būtinumas – tikrai daugiau nei kvestionuotina. Vienintelis, kas šiame filme nenusipelno priekaištų, yra Lee Pace’as, sukūręs charizmatiško muzikanto Elioto – kažko tarp Jėzaus Kristaus ir Johno Lennono – vaidmenį. (5/10)