Berlynas šiemet – kaip niekad šaltas ir snieguotas. Tačiau Berlinalės filmai kviečia pabėgti toli – į šiltas vasaros atostogų vietas, neištirtas planetas, į fantazijų pasaulį, ar tiesiog – tolyn nuo savęs. Užtenka patogiai įsitaisyti kino teatro kėdėje (ypač patogiai tą galima padaryti „CinemaxX“ kino teatre) ir leistis nešamam ar nešamai kino magijos sūkurio.

Tenka pasikartoti, bet šiemetinė programa iš tikrųjų džiugina gerokai aukštesne kokybe. Paprastai visų festivalių pradžia būna vangoka, bet jau po pirmų 3-4 dienų galima pajusti, ar ir toliau viskas geriausiu atveju bus ne aukščiau vidutinybės, ar vis tik pagrįsta tikėtis šio to daugiau. Šįkart, panašu, klostosi antrasis variantas, dėl ko labai džiugu. O festivalis dar tik įsibėgėjo.

Beje, po pirmų keturių šiemetinės Berlinalės dienų įdomu pastebėti šiokią tokią tendenciją – kartais taip nutinka, kad į vieną festivalį sukrenta bent keletas panašios tematikos filmų. Šįkart tai – klonavimas ir eksperimentai su žmogaus kūnu. Ar tai bioetikos problemas keliantys filmai? Nebūtinai. Bet tuo kinas ir žavus.

Tad kviečiame susipažinti, kokios kelionės, eksperimentai, pabėgimai ir paieškos skleidžiasi žiemiškos Berlinalės ekranuose.

Vasario 16 d., sekmadienis

„Mėlyni takai“ (port. „O Último Azul“) (konkursinė programa) – „Šioje šalyje nėra vietos senukams!“ – gražia forma taria Brazilijos vyriausybė. Senukai – t. y. visi, kuriems 75-eri ir daugiau – nebegali dirbti, įprastiniams jų veiksmams reikalingas jaunesnio rūpintojo leidimas, jie privalo palikti savo namus ir persikelti gyventi į koloniją. Tokia tvarka ir daugybė kitų orumą žeminančių detalių visiškai nepatinka 77-erių metų Terezai, kuri dar jaučiasi ir pajėgi dirbti, ir keliauti. Tereza turi svajonę – ji niekada nėra skridusi lėktuvu, tad prieš persikeldama į koloniją, nori tai įgyvendinti. Absurdiškų vyresnio amžiaus žmonėms taikomų biurokratinių kliūčių apsunkinta kelionė pavirsta į poetišką nuotykį, kuris pastūmėja Terezą žengti dar drąsesnį žingsnį. Tai gražus, šiek tiek liūdnas, bet šviesus ir pozityvus pasakojimas, apie žmogaus laisvę, orumą ir svajones, kurioms nėra galiojimo termino ir negali būti apribojamos amžiaus limito. Tiesa, akvaizdu, kad šis brazilų filmas savo idėja atkartoja 2022 m. japonišką „Planas 75“ („Plan 75“). Auksinis lokys? Labai gali būti – filmas paliečia socialiai jautrią temą ir itin gražiai bei poetiškai ją pateikia. Taip pat nenustebintų prizas Denisei Weinberg už geriausią vaidybą. (8/10)

„Ledo bokštas“ (pranc. „La Tour de glace“) (konkursinė programa)– „Jos pabučiavimas buvo šaltesnis už ledą, kiaurai pervėrė berniuką, pasiekė pačią širdį, jo pusiau suledėjusią širdį. Tuo metu jam pasirodė, kad jis mirs, bet greitai pasidarė gera, visai nebejautė šalčio.“ – savotiška Hanso Cristiano Anderseno pasakos „Sniego karalienė“ interpretacija. Aštuntasis dešimtmetis, penkiolikmetė našlaitė Žana svajoja palikti vaikų namus ir keliauti po pasaulį. Veną vakarą pabėgusi ji randa prieglobstį ten, kur, kaip vėliau paaiškėja, filmuojama „Sniego karalienė“. Žaną tiesiog pakeri Sniego karalienę vaidinanti nepaprastai graži, bet šalta ir kaprizinga aktorė Kristina (akt. Marion Cotillard). Tarp aktorės ir paauglės užsimezga keistas ryšys – tik ar į Sniego karalienės glėbį įpuolusi Žana laiku pastebės, kad jos širdis pradeda ledėti? Filmas labai tamsus, per daug abstraktus ir iki galo nesudėliojantis svarbiausių akcentų. Auksinis lokys? Būtų gerai, kad ne. (3/10)

„Begalinė meilė“ (angl. „Honey Bunch“) (Berlinalės specialioj programa)– po patirtos automobilio avarijos, kurios neatsimena, Diana sunkiai vaikšto. Todėl jos mylintis sutuoktinis Houmeris nuveža ją į alternatyvios medicinos reabilitacijos centrą, įsikūrusį nuošaliai gamtos apsupty. Tačiau nors progresas akivaizdus, Dianą persekioja keistos haliucinacijos ir ji nebežino, kuo tikėti ir kuo pasitikėti. Tiesa, kurią Diana atskleidžia, visiškai šokiruoja – ar galima atleisti tai, kas padaryta, jei tai padaryta iš meilės? Neatskleidžiant pagrindinės paslapties gana sunku aptarinėti šį filmą – nors jau pati premisa (senas angliškas namas girios glūdumoje, veikiantis kaip sveikatos priežiūros įstaiga) suponuoja, kad čia užslėpta kažin kokia velniava, siužetas nuveda nuvinguriuoja tamsios fantazijos takeliu, kuriuo važiuojama išjungus stabdžius. Labiausiai šį filmą norisi lyginti su Anderso Thomas Janseno tamsia mistine komedija „Vyrai ir viščiukai“ (dan. „Mænd & høns“, 2015 m.) – mačiusieji žino, apie ką tai. Vis tik „Begalinė meilė“ į pabaigą virsta geroku chaosu, o pagrindinę veikėją Dianą įkūnijančios aktorės Grace Glowicki išraiškos tokios nenatūralios, kad net skauda į jas žiūrėti. (6/10)

„Jei turėčiau kojas, spirčiau tau“ (angl. „If I’d Have Legs I’d Kick You“) (konkursinė programa) – arba: moteris ties nervinio išsekimo riba. Arba: psichiatrai irgi žmonės. Arba: kai gyvenimas dribteli, tai nepagaili. Lindos (akt. Rose Byrne) gyvenimas – tiesiogine prasme – lūžta, dūžta ir, kartu su įgriuvusiomis lubomis griūva ant galvos. Namai – pusiau sugriuvę ir užtvindyti, vyras – išvykęs į komandiruotę, Lindai vienai tenka rūpintis paslaptinga liga sergančia dukra ir tvarkytis su jos kaprizais. Linda išsipasakoja savo psichiatrui ir, pasibaigus seansui, eina į savo kabinetą, kur… konsultuoja savo pacientus. Filmas yra itin intensyvus, nepaleidžiantis, neleidžiantis atsikvėpti – kaip viena ištisinė beveik dvi valandas trunkanti panikos ataka. Praktiškai visą laiką ekrane rodoma Linda – daugiausiai iš labai arti, taip kuriant visišką betarpiškumą ir galimybę pajusti, kas dedasi jos galvoje (įdomus sprendimas – nerodyti vaiko). Be daugybės į vieną krūvą supuolusių gyvenimiškų aplinkybių, su kuriomis nebūtų lengva tvarkytis bet kam, šis filmas užsimena apie per didelius visuomenės reikalavimus, keliamus moterims – ypač vienišoms motinoms: kiekvienas turi teisę tikrinti, moralizuoti, pamokslauti, bet retas gali iš tikrųjų suprasti: tad su motinyste ir visais jos lūkesčiais moterys paliekamos tvarkytis vienui vienos. Auksinis lokys? Labai norėtųsi to palinkėti. Rose Byrne taip pat būtų verta prizo už vaidybą. (8/10)

Vasario 17 d., pirmadienis

„Ką žino Marielė“ (vok. „Was Marielle weiß“) (konkursinė programa) – ar visada būtina žinoti ir sakyti visą tiesą? Kokia visiško atvirumo kaina? Tokie klausimai natūraliai kyla, kai paauglė Marielė netikėtai įgyja telepatinę galią matyti ir girdėti viską, ką daro ir sako jos tėvai. Tobijas ima šaipytis ir nuožmiai viską neigti, o Julija sunerimsta. Ilgainiui abu priversti patikėti, kad tai – ne atsitiktinumas, ne fantazijos, ne išsigalvojimas, ir stabilios šeimos ryšiai, grįsti meile ir pasitikėjimu, ima trūkinėti. Žinodami, kad nė menkiausias judesys ar žodis neprasprūs, Tobijas ir Julija dabar yra priversti dirbtinai kontroliuoti savo elgesį. Tobijas netgi naudoja naująją Marielės supergalią šnipinėti Juliją. Tai veda į vis didesnę takoskyrą. Tuo pačiu metu rimtas ir juokingas šis filmas kelia pasitikėjimo, absoliučios tiesos klausimus, kaip ir tai, kiek tikri ir atviri esame patys sau – ar elgtumės kitaip, jei žinotume, kad mūsų veiksmai, žodžiai ir poelgiai yra fiksuojami? Auksinis lokys? Iki jo turbūt pritrūks. (7/10)

„Pasakos iš stebuklingo sodo“ (ček. „Pohadky Po Babicce“) (programa „Kartos“ / „Generation“) – čekų animacijos tradicija siekia jau daugiau kaip 100 metų, laikotarpis nuo 1945 iki 1989 m. vadinamas Aukso amžiumi, tad smagu, kad ji yra tęsiama – būtent lėlinės animacijos forma. Šiame filme, kuriame galima pajusti nostalgiją, į vieną sudėtos keturios istorijos: trys vaikai: Derekas, Siuzana ir Tomas atvažiuoja pas senelį praleisti vasaros – pirmosios po močiutės mirties. Velionė močiutė buvo išradinga istorijų pasakotoja, tad Siuzana, kad mažasis broliukas Tomas neliūdėtų, ima močiutės skrybėlę ir… ima kurti pasakojimus, kurių kiekvienam užtenka vos trijų ingredientų. Taip iš šios „stebuklingos skrybėlės“ ištraukiama istorija apie du vaikus ir jų priglaustą benamę katę, berniuką ir paslaptingą sodą, su jame gyvenančia pabaisa, bei apie senolį, kuris netikėtai pradėjo skraidyti – šis pasakojimas labiausiai skirtas seneliui, kad nepamirštų, jog, kad ir kaip bebūtų, gyvenimas nesustoja. Visos stebuklingos istorijos ir viena juos apimanti ir apjungianti yra labai šiltos ir pozityvios. Lėlinė animacija tampa įdomia alternatyva dominuojantiems didžiųjų Holivudo animacijos studijų filmams – dėmesys detalėms, kruopštumas, atidumas, estetika yra didelė dalis šio filmo grožio. Vis tik galbūt pagrindinis trūkumas – kad iš esmės tai yra trys trumpametražiai įvilkti į „pasakojamų istorijų“ rūbą. (7/10)

„Motinos kūdikis“ (angl. „Mother‘s Baby“) (konkursinė programa) – „Mother’s baby, father’s maybe“ (liet. „Mamos vaikas, tėčio – galbūt“) – toks motto bent iš dalies tiktų šiam filmui, nors čia, priešingai, daugiausiai įtarimų ima kilti ne tėčiui, o mamai. Keturiasdešimtmetė dirigentė Julija ir jos partneris Georgas nori susilaukti vaiko – po nesėkmingų bandymų jiedu kreipiasi į privačią kliniką, kuri siūlo eksperimentinį, tačiau, tikėtina, sėkmingą gydymą. Julijai pavyksta sėkmingai pastoti, tačiau gimdymas susiklosto ne taip gerai – vos gimęs jų sūnus dėl deguonies nepakankamumo išnešamas gaivinti, Juliją ir Georgą paliekant visiškoje nežinioje. Kai galiausiai jiedu gali pamatyti savo naujagimį, Juliją apima keistas jausmas – ar gali būti, kad tai – ne jos vaikas? Šie įtarimai kuo toliau, tuo labiau stiprėja. Paslaptinga, blogos nuojautos atmosfera neapleidžia nuo pat filmo pradžios – jai kurti pasitelkiama ir muzika, ir tam tikri filmavimo kampai. Nori nenori filmas primena Romano Polanskio 1968 m. Iros Levino siaubo romano „Rozmari kūdikis“ (angl. „Rosemary‘s Baby“) ekranizaciją – tik šįkart siaubas prasideda ne nėštumo metu, bet kūdikiui jau gimus. Auksinis lokys? Neturėtų būti. Nors prizas už vaidybą Marie Leuenberger nebūtų netikėtas. (6/10)

„Gyvenvietė“ (arab. „Al mosta’mera“) (programa „Perspektyvos“ / „Perspectives“) – po nelaimingo atsitikimo fabrike žuvus darbininkui, jo šeimai mainais, kad nebūtų reiškiamos pretenzijos, pasiūloma velionio darbo vieta – ją užima jo vyresnysis sūnus dvidešimt trejų metų Hosamas. Tačiau jaunėlis, dvylikametis Maro, užsikepa lydėti brolį – esą, su tėvu buvo susitaręs mesti mokyklą ir pradėti dirbti. Neapsikentęs Maro zirzimo ir neįgalios motinos prašymų, Hosamas nusileidžia. Fabriko darbuotojai priima brolius, pagarbiai kalba apie jų tėvą, tačiau vis tik laikosi distancijos ir į artimas draugystes nesileidžia. Netrukus paaiškėja, kad baiminamasi keršto – fabrike tebedirba asmuo, atsakingas už darbų saugą, iš dalies atsakingas už Hosamo ir Maro tėvo žūtį. Karšto būdo Hosamui tenka laviruoti tarp fabriko vadovybės, santykių su kolegomis, brolio apsaugos, fabriko direktoriaus „asmeninės paslaugėlės prašymų“, savo ne tokios ir skaidrios praeities, motinos maldavimo nevelti į tai Maro, bei paslaptingos nepažįstamosios, kurios anoniminių skambučių vis sulaukia. Filmas paprastas, tačiau visai neblogai sudėlioja svarbius taškus. Vis tik jaunėlio Maro buvimo būtinumas šioje istorijoje – daugiau nei abejotinas. Fabrike jis tik slampinėja, kaip kačiukas glaustosi prie Hosamo arba savo vaikiškomis eibėmis erzina kitus fabriko darbuotojus – jau nekalbant apie darbų saugą, vaikų darbą ar teisę į mokslą – visa tai vakariečių akims yra sunkiai suprantama. (5/10)