007: Roger Moore

Seano Connery pasitraukimas iš Bondiados nieko per daug nenustebino: veiksmo filmams jau nelabai tinkamas amžius ir ne viename interviu išreikštas susierzinamas naujaisiais franšizės filmais reiškė, kad vien pinigais aktorius daugiau nesusivilios.

Todėl po filmo „Deimantai amžiams“ (angl. „Diamonds are Forever“) prodiuseriai pradėjo ieškoti naujojo Bondo. Tiesa, tai labiau priminė tik formalumą – veiksmo serialo „Šventasis“ (angl. „The Saint“) žvaigždė Rogeris Moore‘as iki tol jau du kartus buvo gavęs pasiūlymą įkūnyti žymųjį šnipą, todėl jis buvo neabejotinas favoritas šiam vaidmeniui. S. Connery galutinai pasitraukus iš žymiosios rolės, 1973 metais R. Moore‘as gavo progą sukurti laisvesnę Bondo versiją, suteikusią ir linksmiausius franšizės momentus, ir dėl savotiška parodija tapusių filmų erzinusią gerbėjus.

Madų vaikymasis

Pirmuoju R. Moore‘o Bondiados filmu tapo „Gyvenk ir leisk mirti“ (angl. „Live and Let Die“), dabar turbūt geriausiai atsimenamas dėl pirmosiomis minutėmis skambančios Paulo McCartney ir jo grupės „Wings“ dainos. „Gyvenk ir leisk mirti“ yra tikrai solidi septynis filmus trukusios R. Moore‘o eros pradžia, pristatanti pagrindines naujojo Bondo savybes, bet gal persistengianti ir padaranti per daug. Bondas šiame filme jau yra kur kas labiau atsipalaidavęs, kalbantis mažai ir dažniausiai tik siekiantis protingai atsikirsti į kitų žmonių įžeidimus. Komediją filme suteikia ir Amerikos pietų akcentą perspaudžiantis šerifas – vienas kvailiausių ir nereikalingiausių, bet kartu ir linksmiausių franšizės veikėjų.

„Gyvenk ir leisk mirti“ kūrėjai pastebėjo ir tai, kad sėkmingiausi filmai su S. Connery skyrė didelį dėmesį tuometiniams pasaulio įvykiams, tokiems kaip septintojo dešimtmečio pabaigoje įsismarkavęs Šaltasis karas, todėl pirmajame R. Moore‘o filme taip pat buvo paaukota nemažai laiko aktualijų rodymui. „Gyvenk ir leisk mirti“ kiek perdėtai išnaudoja tuo metu įsivažiavusį „blaxploitation“ žanrą, apeliuojantį į juodaodžius žiūrovus, visu galingumu demonstruoja aštuntojo dešimtmečio Niujorką su disco muzika priešaky ir prideda su mistika susijusią siužeto liniją. Visos populiariausios tuometinių filmų savybės vienoje vietoje „Gyvenk ir leisk mirti“ paverčia tikru aštunto dešimtmečio pradžios įsikūnijimu.

Madų vaikymasis tęsėsi ir po metų pasirodžiusiame „Žmoguje su auksiniu pistoletu“ (angl. „The Man With the Golden Gun“), kai Bondiada sutelkė dėmesį į tuo metu populiarius kovų menų filmus. Kūrėjai, nepasimokę iš to, kad S. Connery era buvo kritikuojama dėl rasizmo ir seksizmo, čia šių savybių įdėjo su kaupu, nuo moterų mušimo iki stereotipinių azijiečių. Kartu su ne itin įsimintinu Chritopherio Lee įkūnijamu priešu (žinomu dėl savo trijų spenelių) ir jo žemaūgiu padėjėju bei prie Bondo dar kartą be jokios priežasties prisijungiančiu puskvailiu šerifu, filmas įlindo dar giliau į karikatūrų teritoriją ir privertė sunerimti parodiją stebinčius žiūrovus. Scena su dešimtimis veidrodžių yra įsimintina, bet gerbėjams reikėjo kažko daugiau.

Visa tai jie gavo 1977 m. filme „Šnipas, kuris mane mylėjo“ (angl. „The Spy Who Loved Me“), privertusią daugelį kalbėti apie trečio filmo prakeiksmą, kadangi S. Connery era taip pat pilnai įsivažiavo tik su „Auksapirščiu“ (angl. „Goldfinger“). „Šnipas, kuris mane mylėjo“ su pastaruoju gali laisvai konkuruoti dėl vietos geriausių Bondiados filmų trejete. Čia yra tobulai įgyvendinami visi pagrindiniai franšizės elementai: keliavimas per įvairias šalis ir klimato zonas suteikia filmui epiškumo; pavojingi ir efektingi veiksmo elementai įtraukia tada, kai labiausiai reikia; Bondo mergina tapusi sovietų agentė (akt. Barbara Bach) yra kur kas įdomesnė nei įprastai; pagrindinis Bondo priešas yra po vandeniu gyvenantis ir Trečiąjį pasaulinį siekiantis sukelti maniakas; pastarojo padėjėjas – legendiniu tapęs Richardo Kielo herojus Nasrai, savo metaliniais dantimis gąsdinantis iki šiol. Viskas, ką rodė šis filmas, yra įsimintina.

Tačiau svarbiausia, ką padarė „Šnipas, kuris mane mylėjo“, yra tinkamas R. Moore‘o išnaudojimas. Jo Bondas, priešingai nei buvo manyta anksčiau, neprivalėjo būti tik ginklą turintis komikas. „Šnipas, kuris mane mylėjo“ jį paverčia optimistu, lengvai sužavinčiu abiejų lyčių atstovus ir neleidžiančiu jiems per daug pykti, o dėl šių savybių R. Moore‘as yra atsimenamas iki šiol. Gaila, kad toks Bondas buvo labiau išimtis nei taisyklė.

Absurdo suklestėjimas

Pirmuosiuose R. Moore‘o eros filmuose jau buvo bandoma įtraukti kuo daugiau tuo metu kine populiarių idėjų, tačiau niekas neprilygo 1979 metais pasirodžiusiam „Munreikeriui“ (angl. „Moonraker“), be didesnės konkurencijos kvailiausiam franšizės filmui. Jis, tiesiogiai ar ne, buvo eilinis tais metais pasirodęs filmas, bandęs kopijuoti „Žvaigždžių karus“, ir taip, tai buvo absurdiška. Be jokio rimtesnio siužeto ar tradicinių Bondo veikėjų apsieinantis filmas buvo sukurtas tik tam, kad Bondą išsiųstų į kosmosą, leistų jam paskraidyti nulinėje gravitacijoje ir pašaudyti lazeriais. Jis galiausiai tapo brangiausiu ir daugiausiai uždirbusiu Bondiados filmu iki tol, tačiau tai nepaaiškino nesveiko kūrėjų noro dar kartą grąžinti vos vienam filmui skirtus veikėjus. Dabar į siužetą buvo įmestas praėjusio filmo blogiukas Nasrai, šįkart sumenkintas iki komedijos elemento, kas nebuvo taip smagu, kaip turėjo būti. Vis dar yra nemažai žmonių, kurie mėgsta „Munreikerį“ vien dėl jo absurdo ir grynai pramoginio pobūdžio, tačiau tai nepakeičia fakto, kad į jokį anksčiau ar vėliau pasirodžiusį Bondo filmą jis nebuvo panašus, kas šioje franšizėje nėra geras dalykas.

Kaip jau tapo įprasta, po dviejų metų pasirodęs „Tik tavo akimis“ (angl. „For Your Eyes Only“) dar kartą drastiškai pakeitė Bondiados nuotaiką, šįkart – į rimtesnę pusę. Net R. Moore‘as pripažino, kad franšizė nutolo nuo tradicijų, ir filmuotis dar kartą sutiko tik gavęs pažadą, kad bus imtasi kur kas rimtesnių istorijų. Taip ir buvo – „Tik tavo akimis“ į istoriją sugrąžino Blofeldą (dėl teisinių sumetimų nepasakantį savo vardo), priminė „Jos Didenybės slaptosios tarnybos“ įvykius ir gilinosi į asmeninį Bondo gyvenimą. Tai kartu reiškė, kad rimtesniame filme neveikė tokie elementai kaip Bondo pagalbininko Q išradimai ar neįsimintina mergina, tačiau tai yra tikras Šaltojo karo laikų trileris, pilnu pajėgumu supriešinantis Vakarus ir Rytus, ko franšizės gerbėjai jau buvo pasiilgę. Senstantis R. Moore‘as čia taip pat gavo progą suvaidinti kažką rimtesnio, įsitikinus, kad vien kvailiojantis Bondas nėra toks įdomus.

Bondų dvikova

Chaotiškas Bondo pateikimas erzino daugelį gerbėjų, dėl ko daugelis jų nudžiugo supratę, kad 1983 metais gaus du Bondiados filmus. Vienas jų buvo oficialus – neabejotinai geriausią pavadinimą franšizėje turinti „Aštuonkojė“ (angl. „Octopussy“) leido R. Moore‘ui dar šiek tiek pakvailioti, siunčiant jį į įvairias pasaulio vietas ir siekiant žiūrovus užkariauti gryna prabanga. Filmo per daug kritikuoti negalima, kadangi jo kūrėjai jau buvo supratę savo siužetų absurdiškumą ir klounu ar Tarzanu paverstas Bondas negali būti priimamas visai rimtai, o nesijuokti irgi sunku. Nors juosta dažniausiai yra atsimenama tik dėl savo pavadinimo, ji kartu yra ir dar vienas visai padorus Šaltojo karo metų filmas, kartu su intriguojančia brangakmenių medžiokle ir Rusijos blogio demonstravimu. Yra tokių, kurie ieško sąsajų tarp šio filmo ir tuo metu klestėjusio Indianos Džounso kulto, kas yra realu, bet „Aštuonkojė“ yra tiesiog smagus filmas, kurį pamiršite jau po valandos.

Antrasis 1983-ųjų Bondo filmas yra laikomas neoficialiu, kitaip sakant, nepriklausančiu „Eon“ kompanijai, prodiusuojančiai visus Bondiados filmus. Varginti jus dėl teisinių detalių nesinori, tiesiog žinokite du dalykus: a) „Daugiau niekada nesakyk niekada“ (angl. „Never Say Never Again“) buvo „Kamuolinio žaibo“ (angl. „Thunderball“) perdirbinys dėl šio filmo scenarijų supusių teisinių nesklandumų; b) jame Bondą vėl įkūnijo Seanas Connery. Ir jeigu norite sužinoti, kaip tai atrodė, prisiminkite, kad jau prieš dvylika metų S. Connery niekino Bondiadą ir jai buvo aiškiai per senas, o jo jėgos stebuklingai nesugrįžo. Filmas, kurtas „Imperija kontratakuoja“ (angl. „Empire Strikes Back“) režisieriaus Irvino Kershnerio, atrodo kaip pigi kopija, nuo lėto veiksmo iki šaipymosi iš tradicinių Bondiados veikėjų M ar Moneypenny. „Daugiau niekada nesakyk niekada“ tapo kalną pinigų uždirbusiu formalumu, o tai, jog įdomiausia su filmu susijusi istorija tėra tai, kaip jis gavo savo pavadinimą – jį pasiūlė S. Connery žmona, besišaipydama iš vyro pažado daugiau negrįžti į franšizę, – apie juostą pasako itin daug.

Daug kas 1983-iuosius laiko R. Moore‘o Bondiados pabaiga, net jeigu 58 metų sulaukęs ir ilgiausiai iš visų aktorių Bondą galiausiai vaidinęs R. Moore‘as po dviejų metų išspaudė dar vieną filmą. „Žvilgsnis į žmogžudystę“ (angl. „A View to a Kill“) sugebėjo pakartoti žymiausias R. Moore‘o eros formules, tokias kaip kiekvienos scenos pabaigoje Bondo pasakoma linksma frazė (kas jau seniai atrodė kaip formalumas, ne komedijos elementas), tačiau jį bent jau galima pagirti už tai, jog veiksmo srityje kūrėjai nesikliovė vien pražilusiu aktoriumi ar kone dvigubai už jį jaunesne mergina.

Pagrindinį Bondo blogiuką įkūnijęs Christopheris Walkenas yra bene geriausia filmo dalis, kai scenaristai ir aktorius tiesiog smaginosi kurdami tikro psichopato portretą. Jis galbūt nebuvo toks efektingas dėl dar kartą nesuprantamai susukto siužeto, kuris nei vienam veikėjui nesuteikia jokios motyvacijos, tačiau kūrėjai bent jau žinojo, kad R. Moore‘o dienos šioje franšizėje suskaičiuotos. Kaip ten bebūtų, „Žvilgsnis į žmogžudystę“ yra vienas prasčiausių Bondiados filmų, kuriam nepadeda ir nuostabi „Duran Duran“ daina, ir prodiuseriai, išspaudę viską iš dar vieno savo karjeros olimpą seniai pragyvenusio aktoriaus, turėjo rasti žmogų, sugebantį pakeisti Bondiados įvaizdį.

Kitoje dalyje – Timothy Daltonas ir Pierce‘as Brosnanas, žinomi kaip didžiausias juos kritikuojančių žmonių armijas turintys Bondai.