007: Daniel Craig

Visiškai naujai pateikti kažką, kas turi itin gilias tradicijas, ir tuo pačiu nesukurti kažko, kas tas tradicijas piktai ignoruoja, yra neįtikėtinai sunki užduotis. Apie ją jums gali nemažai papasakoti į Bondiadą po dvidešimties franšizės filmų atėję visiškai nauji kūrėjai su naujuoju Bondu – Danieliu Craigu – priešaky.

Visgi jie padarė neįmanomą, sukurdami Bondo versiją, kurią daugelis vadina tobulu tikroviškumo ir tik šiai franšizei būdingų klišių mišiniu. Paskutinėje straipsnių apie Bondiados istoriją dalyje ir kalbame apie tai, kaip jiems tai pavyko.

Kontroversiškasis Bondas

Nors Pierce‘o Brosnano metais Bondiada daugeliui tapo banalybių rinkiniu ir daug pinigų renkančiu pajuokos objektu, turinčiu nedaug ką bendro su originaliaisiais Bondais, naujas franšizės etapas vis dar kėlė nemenką susidomėjimą. P. Brosnanui 2004 metais paskelbus apie sprendimą atsisakyti žymiojo šnipo vaidmens, prasidėjo dar viena naujojo Bondo medžioklė.

Kandidatų buvo nemažai ir, kaip jau tapo įprasta Bondiadai (kuri vis tiek turėjo paklusti kai kurioms taisyklėms), rimčiausiais favoritais buvo laikomi aktorinės patirties jau turintys, tačiau pasaulinio lygio žvaigždžių statuso dar nepasiekę aktoriai. Pavyzdžiui, tarp pagrindinių kandidatų buvo Henry Cavillas ir tik paskutinę minutę jo kandidatūrą prodiuseriai atmetė dėl itin jauno amžiaus – 2005-aisiais jam tebuvo 22-eji metai (H. Cavillas, tiesa, šiuo metu įkūnija kitą vyriškumo simbolį – Supermeną – bei šiemet vaidino Bondo nuotykius primenančiame filme „Šnipas iš UNCLE“ (angl. „The Man from UNCLE“), todėl jis per daug skųstis negali). Tarp geriau žinomų kandidatų taip pat buvo Karlas Urbanas bei Clive‘as Owenas.

Galutinis prodiuserių pasirinkimas sukėlė didžiulę audrą – daugiau nei dešimtmetį rimtose dramose vaidinęs Danielis Craigas tapo naujuoju Džeimsu Bondu. Laikotarpis tarp D. Craigo paskelbimo naujuoju franšizės veidu (į spaudos konferenciją jis, be abejo, atvyko kateriu) ir pirmojo jo filmo „007 Kazino Royale“ (angl. „Casino Royale“) dar labiau išryškino franšizės amžių. D. Craigas tapo pirmuoju Bondu, gimusiu po pirmojo Bondiados filmo pasirodymo 1962-aisiais, ir pirmuoju, kurio įsitraukimas į franšizę buvo paskelbtas moderniaisiais, internetiniais laikais. Tai reiškė, kad visi, kuriems bent kiek neįtiko menkiausios D. Craigo fizinės detalės (nes internete aktoriaus vaidybiniai sugebėjimai niekam nerūpi), tai garsiai ir pasakė. Anot daugybės komentatorių, aktorius buvo per daug tvirto sudėjimo, nepakankamai aukštas, neturintis jokio charakterio ir tiesiog blondinas, dėl ko jis negali parodyti nieko rimto.

Greitai šie žmonės įsitikino, kaip baisiai jie klydo.

Bondiados olimpas

Jeigu daugeliui Bondų reikėjo laiko tam, kad pabrėžtų ryškiausias savo eros savybes, D. Craigas pasekė P. Brosnano pėdomis ir nustebino jau pirmuoju savo filmu (P. Brosnano filmai, tiesa, vėliau greitai nuvažiavo į lankas, todėl jis nėra tobulas pavyzdys). 2006 metais pasirodęs „007 Kazino Royale“ daugybės fanų yra įvardijamas kaip geriausias visos franšizės filmas, kas yra nemenkas pasiekimas jau 20 dalių turėjusiai Bondiadai. Priežasčių, kodėl taip yra, gali būti daug: nuo paskutinių tikrai įsimintinų Bondo filmų, pasirodžiusių dar Rogerio Moore‘o metais, praėjo jau keli dešimtmečiai, todėl žiūrovai pamiršo daugelį senųjų filmų; P. Brosnano era daugelį franšizės fanų nuvylė; filmams reikėjo rimto sukrėtimo, kad į juos atkreiptų dėmesį. Todėl išorinės aplinkybės veikė „007 Kazino Royale“ naudai.

Tiesa, visai gali būti, kad filmas tokių reakcijų susilaukė ir dėl to, kad jis yra tiesiog neįtikėtinai geras filmas. Pristatydamas Džeimsą Bondą kaip tik neseniai leidimą žudyti gavusį agentą, privalantį įrodyti savo vertę vadovei M (įkūnijamai į franšizę sugrįžusios Judi Dench), filmas pagaliau parodo žmogiškąją Bondo pusę. Didelė dalis džiaugsmo, kylančio žiūrint Bondiadą, yra žinojimas, kad Bondas galiausiai laimės, o visas įdomumas kyla žiūrint, kaip jis tai padarys, ką „007 Kazino Royale“ pateikia itin sėkmingai – filmas įtikinamai parodo pažeidžiamą ir klaidas darantį Bondą, tačiau jis vis tiek yra geriausias ir tai įrodo įspūdingai.

Atsisakymas remtis banaliais blogiukais ir apsistojimas prie psichopatą primenančio Le Chiffre, kurį vaidino vėliau ne ką blogesnį antagonistą Hanibalą įkūnijęs Madsas Mikkelsenas, filmui suteikė tikroviškumo pojūtį. Apie Bondo filmų tikroviškumą, tiesa, reikia kalbėti atsargiai, nes viena geriausių šios franšizės savybių ir yra aplinka, kurioje gali įvykti fizikai nepaklūstantys triukai, ir jų čia tikrai yra, tačiau tas realumo jausmas veikiausiai kyla dėl stiprios emocinės filmo dalies. „007 Kazino Royale“ investuoja itin daug laiko, ypač kalbant apie veiksmo filmus, į santykius tarp Bondo ir jo naujosios draugės Vesper (su šiuo filmu į žvaigždžių statusą pakilusi aktorė Eva Green). Čia Bondo mergina neegzistuoja vien dėl vaizdo; ji tampa tikru žmogumi, prie kurio prisiriša Džeimsas, kas filmo kulminacijos kokybę į viršų pakelia kelis kartus.

„007 Kazino Royale“ yra visapusiškai nuostabus filmas, veikiantis ir kaip romantikos atstovas, ir kaip įspūdingas veiksmo filmas, ir kaip intriguojanti istorija (režisierius Martinas Campbellas pasirūpino, kad net pokerio žaidimas atrodytų įtemptai), ir, svarbiausia, kaip Bondiados dalis. Klausimų, kodėl filmas tapo daugiausiai uždirbusia Bondo dalimi iki tol (ir antra pagal pelningumą šiuo metu), turbūt nekyla?

Rimtojo Bondo įprasminimas

Viena blogiausių gerų meno darbų savybių yra tai, jog vėliau sukuriami panašaus tipo kūriniai visuomet bus lyginami su savo pirmtakais. Iš esmės tai nėra blogai, nes noras pademonstruoti kažką dar geresnio privalo egzistuoti, bet palyginimai neretai pridaro daugiau žalos nei naudos. Apie tai jums galėtų papasakoti filmo „007 Paguodos kvantas“ (angl. „Quantum of Solace“) kūrėjai, sukūrę santykinai vidutinišką filmą, įspraustą tarp dviejų itin sėkmingų Bondiados dalių. Bondas čia išvyksta į jam asmeniškai daug reiškiančią misiją, kurios metu žiūrovai susipažįsta ir su slapta organizacija, tampančia nevykusia „Spectre“ imitacija.

Scenarijus, nerangiai šokinėjantis tarp meilės, emocinio palūžimo ir veiksmo scenų (iš kurių vos pora yra vertos dėmesio) ir tinkamai neišnagrinėjantis nei vieno šių aspektų tampa pagrindine priežastimi, dėl ko „007 Paguodos kvantas“ daugelio žiūrovų mintyse vis dar asocijuojasi su nesmagiu chaosu. Filmo režisierius kaltę dėl prasto siužeto bandė suversti 2007-08 metais vykusiam Holivudo scenaristų streikui, kurio dėka dalį scenarijaus M. Forsteris ir D. Craigas privalėjo rašyti patys, o vėliau pradėta skųstis dėl visą reikalą sugadinusio montažo, kas nėra visiškai nepagrįstas nusiskundimas, bet tai nepaslepia fakto, jog „007 Paguodos kvantas“ buvo labiau panašus į pasinaudojimą atgijusia franšize paprastam pinigų uždirbimui nei į norą sukurti kažką naujo.

Pastaroji garbė teko 2012 metais pasirodžiusiai naujausiai franšizės daliai „007 Operacija „Skyfall“ (angl. „Skyfall“). Režisuota nuo veiksmo filmų žanro stipriai nutolusio Samo Mendeso, ši juosta dar kartą atgaivino viltis, kad Bondas gali egzistuoti moderniame pasaulyje – uždirbęs daugiau nei milijardą dolerių, filmas tapo neabejotinai pelningiausiu franšizės kūriniu, beveik dvigubai aplenkęs šiuo pasiekimu anksčiau besidžiaugusį „007 Kazino Royale“.

„007 Operacija „Skyfall“ buvo itin tamsus kūrinys, kaip niekada kruopščiai besigilinęs į asmeninį Bondo gyvenimą ir jo praeitį – per 50 metų tai buvo pirmas kartas, kai jis buvo pateiktas kaip žmogus su istorija, ne vien legendomis apipintas šnipas. Išskirtinis filmo rimtumas – čia yra neįtikėtinai daug biurokratinių detalių ir diskusijų apie moralės normas – kartais išmuša iš vėžių (S. Mendesas filmą kūrė žavėdamas Christopherio Nolano Betmeno trilogija, kas nėra stebėtina), tačiau daug kuo prisikabinti prie filmo negalima. Javieras Bardemas čia sukūrė dar vieną įsimintiną Bondo priešą, kurio bendra istorija su M yra itin intriguojanti. Adele daina „Skyfall“ žiūrovams taip pat priminė vieną svarbiausių klasikinės Bondiados atributų, kai filmų pradžioje skambančios dainos greitai tapdavo itin populiarios, ką Adele laimėtas Oskaras priminė tikrai sėkmingai. „007 Operacija „Skyfall“ galutinai įprasmino viską, už ką galiausiai bus žinoma D. Craigo era.

Neaiški D. Craigo ateitis

Sunku buvo nepastebėti visuose pagrindiniuose naujienų portaluose rėkusių antraščių, kad D. Craigas grasina persipjauti venas, jeigu jam reikės dar kartą įkūnyti Bondą. Tiesa, jeigu absoliučiai kiekviename interviu jūsų klausinėtų ne apie dabar pasirodantį filmą, o apie tai, kas bus už kelių metų, jūs kalbėtumėte ne tokius dalykus.

Šiuo metu, nepaisant kiekvieną dieną pasirodančių naujų gandų apie galimą naują Bondą, ši rolė priklauso D. Craigui, ir net jeigu jis nuspręstų nebevaidinti franšizėje, po filmo „007 Spectre“ (angl. „Spectre“) pasirodymo jis jau neabejotinai užsitikrino aukštą vietą geriausio Bondo rinkimuose.

Jeigu jau dabar sakytumėte, kad jis yra geriausias Bondas, su jumis ginčytis būtų sunku. Ir Bondiadai, kuri skaičiuoja jau šeštą dešimtį, tai yra didžiulis pasiekimas.