Faktai apie kanibalizmą: ką reikėtų žinoti prieš žiūrint filmą „Kanibalai“

Faktai apie kanibalizmą: ką reikėtų žinoti prieš žiūrint filmą „Kanibalai“

Būti suvalgytam savo rūšies atstovo daugeliui žmonių kažkodėl atrodo kraupiau, nei patekti į laukinio žvėries nasrus. Žmogienos valgymas nuo seno gyvavo civilizacijos paribiuose, o nuorodų į kanibalizmą galima aptikti Senajame Testamente, daugelio tautų mituose ir nuo mažens vaikams sekamose pasakose. Prisiminkite Jonuką ir Grytutę, kuriuos alkana ragana norėjo pačirškinti orkaitėje.

Panašu, kad baimė būti suvalgytam yra giliai įsismelkusi į kiekvieno pasąmonę, o kuriantys įbauginti turinčias istorijas tuo visada naudojosi. Sužadinti pirmykštes savo baimes šiuo metu galime ir kino teatruose rodomame filme „Kanibalai“ („The Green Inferno“). Prieš žiūrint filmą siūlome susipažinti su kraupiai įdomiais faktais apie kanibalizmą.

Pasak antropologų, kanibalizmo atvejų tarp žmonių pasitaiko jau mažiausiai 800 tūkstančių metų. Kai kurie teigia, kad priešistoriniai mūsų giminaičiai tam turėjo pakankamai svarią priežastį: iš vidutinio žmogaus galima gauti apie 30 kilogramų valgymui tinkamos mėsos.

Tikri kanibalai gali papasakoti ir apie žmogienos skonį. Vokietis Arminas Meiwesas, nuteistas už žmogžudystę ir savo aukos suvalgymą, yra sakęs, kad savo skonio savybėmis žmogaus mėsa artima kiaulienai, tik kiek kietesnė ir kartesnė. Tokios pat nuomonės laikosi ir Papua Naujosios Gvinėjos kanibalai.

Papua Naujosios Gvinėjos Fori gentis žinoma dėl to, kad praktikavo ritualinį kanibalizmą. 1950-aisiais kai kuriems genties nariams buvo diagnozuota smegenų liga, vadinama kuru. Mokslininkai nustatė, kad kuru užsikrečiama suvalgius žmogaus smegenis. Dėl antroje ligos stadijoje pasireiškiančių juoko priepuolių kuru dar vadinama juoko liga. Kuru yra nepagydoma ir mirtina, susirgus ja sutrinka kalba ir palaipsniui ištinka kūno paralyžius.

Yra daug kanibalizmo atmainų. Kelias jų sutiksime ir filme „Kanibalai“. Vienas gentis žmones valgyti skatindavo tikėjimas, kad suvalgius kūną išsaugomas mirusiojo sielos ryšys su gyvųjų pasauliu. Kita ritualinio kanibalizmo atmaina, kuomet valgant priešą tikimasi įgauti jo jėgas ir galias. Šią kanibalizmo formą paprastai praktikuodavo kariai, dažniausiai jie valgydavo tik tam tikras kūno dalis. Kaip bebūtų, tačiau daugelis tyrėjų pripažįsta, kad kanibalizmo užuomazgos daugelyje bendruomenių kilo dėl maisto trūkumo.

Net ir šiais laikais daugelyje pasaulio valstybių kanibalizmo įstatymai nedraudžia. Didžioji dalis nusikaltėlių kanibalų Vakarų visuomenėje yra kaltinami žmogžudystėmis ar palaikų išniekinimu, tačiau ne pačiu žmogaus mėsos valgymu.

ANONSAS:

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles