Woody Allenas: „Dar nesu sukūręs tikrai gero filmo“

Woody Allenas: „Dar nesu sukūręs tikrai gero filmo“

Sudėtinga kalbėti apie Woody Alleną apeinant gausybę kontroversijų, kurių centre jis yra atsidūręs. 1992 m. režisieriui buvo pateikti kaltinimai seksualiai priekabiavus prie savo mažametės įdukros Dylan (tiesa, teisme nebuvo įrodyta) ir iki dabar netyla vieši pasišaipymai dėl to, kad W. Alleno dabartinė žmona Sun-Yi Previn yra jo buvusios sugyventinės Mios Farrow įdukra, kuriai W. Allenas bent kelerius metus taip pat atstojo tėvą. Dabar, ypač suaktyvėjus #MeToo judėjimui, į tokius „praeities nuklydimus“, kaip jie būdavo įvardijami anksčiau, žiūrima itin griežtai. Tad panašu, kad W. Allenas nusprendė save šiek tiek apginti (ką jis ir daro neseniai išleistuose memuaruose) ir dabar į kairę ir į dešinę dalija interviu, kuriuose pateikia savą istorijos versiją.

Naujausias jo pareiškimas – interviu, duotas leidiniui „Daily Mail“, kuriame režisierius pasakoja tiek apie savo karjerą, tiek apie jį supančią polemiką. „Tai žinoma, aš žinau, kad esu gandų ir skandalų centre, tačiau negaliu sau leisti, kad jie man trukdytų. Aš gyvenu savo gyvenimą. Dirbu. Groju džiazą. Žiūriu sporto varžybas. Susitinku su draugais. Aš nieko specialiai [apie save] neieškau ir neskaitau“. Po pauzės priduria: „Tai buvo nepagrįsti kaltinimai, bet didžiulė drama geltonojoje spaudoje“.

Nepaisant šios kontroversijos ir vis daugiau ir daugiau įžymybių, kurie jam atsuka nugarą – ką jis pats vadina „nauja Holivudo mada“, – leidiniui „Point“ duotame interviu W. Allenas patvirtino ketinantis režisuoti naujus filmus. Ir kodėl gi nesukūrus tokio „didžio filmo“, kaip kad Fellini ar Bergmano? Tai, ko, jis jaučia, jam pačiam nepavyko padaryti. „Aš manau, kad kol kas nesukūriau tikrai gero filmo – tokio, kaip Federico Fellini ar Ingmaro Bergmano, nieko panašaus į „Septintą antspaudą“ (šved. „Det sjunde inseglet“, 1957 m.) ar „Dviračių vagis“ (it. „Ladri di biciclette“, 1948 m.). Bandysiu ir toliau, kadangi, net ir tais atvejais, kai man pavykdavo pasiekti objektyviai sėkmingų rezultatų mano karjeroje, aš niekada nebuvau patenkintas savo darbu iš meninės pusės“.

Jis tęsia: „Filmai nekuriami tam, kad laimėtų apdovanojimą. Mozartas neparašė nė vienos simfonijos galvodamas apie trofėjus. Jei man pasiseks ir virusas nurims, galbūt prieš numirdamas aš dar spėsiu sukurti gerą filmą. Bet nebūtinai taip ir bus“. Amžinas nepsitenkinimas? Suvaidintas kuklumas? Nesvarbu, patinka jam tai ar ne, tačiau W. Alleno kilometrinėje filmografijoje galime atrasti ne vieną filmą, jau spėjusį tapti klasika: „Anė Hol“ (angl. „Annie Hall“, 1977 m.), „Manhetenas“ (angl. „Manhattan“, 1979 m.), ar gerokai naujesnis „Vidurnaktis Paryžiuje“ (angl. „Midnight in Paris“, 2011 m.)…

O gal jo lūkesčius patvirtins naujausias kūrinys – „Rifkino festivalis“ (angl. „Rifkin’s Festival“)? Jau nufilmuota ir premjeros datos kol kas dar laukianti komedija pasakos apie amerikiečių porą, atvykusią į San Sebastiano kino festivalį. Šiame naujajame filme, kuriame nebus išvengta neištikimybės temos, vaidina Elena Anaya, Christophas Waltzas, Louis Garrelis ir Sergi Lópezas.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles