Neseniai pasibaigusiame Kanų kino festivalio paralelinėje konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ (pranc. „Un certain régarde“) pristatytame Matto Rosso filme „Kapitonas Fantastiškasis“ (angl. „Captain Fantastic“) vaidinantis amerikiečių aktorius Viggo Mortensenas čia atlieka tėvo, savo vaikus auginančio toli nuo visuomenės Šiaurės – vakarinėje JAV dalyje esančiuose miškuose, vaidmenį. Aktorius festivalio metu sutiko atsakyti į žurnalistų klausimus.

Ką pasakote šiuo personažu? Ar šiek tiek su juo tapatinatės?

Neauginau savo vaikų miškuose kaip jis, nors mes ir iškylaudavome! Bet būdamas tėvas, savo sūnų visada skatinau galvoti sava galva. Pačiam surasti reikiamos informacijos knygose, filmuose. Bandžiau jį nukreipti, net jei ne visada dėl visko sutardavome. Bet kokiu atveju, galėjome pasikalbėti. Idėja likti atviram nuomonių pasikeitimui, nesvarbu kokiu klausimu.

Filme yra scena, kur vaikai susiduria su kitais vaikais, tiesiog prilipusiais prie išmaniųjų telefonų, o jie, žinoma, tokių neturi. Tikras kultūrinis šokas.

Pasaulis paskutiniais metais smarkiai pasikeitė. Dar mažiau nei prieš dešimt metų nereikėjo bandyti išvengti žmonių ant šaligatvio, įbedusių nosis į savo telefonus. Tas pats ir kelyje, kur didžiausias pavojus visuomenei buvo girti vairuotojai. Šiuo metu tai dažniausiai yra žmonės, kurie siunčia žinutes. Tai dviguba jungtis – tai gali tuo pačiu metu kaip niekada anksčiau sujungti jus su pasauliu arba izoliuoti. Tai nebūtinai gerai kiekvieną akimirką, kaip kad laiminga santuoka nėra laiminga visą laiką, arba demokratija ne visada yra demokratiška. Visuomenėje visada yra kas nors, kas neveikia. Klausimas, ar mes norime tai pataisyti ir kaip tai padaryti. Ir dažniausiai tai yra daug paprasčiau, kai prie to prisideda daug žmonių. Gyvenimas – tai atrasti pusiausvyrą kasdienėje rutinoje. Prisitaikyti, sutikti pakeisti požiūrį, klausytis. O politikai naudojasi tuo, kad žmonės nesiklauso, tai juos netgi padrąsina. Nes kuo labiau žmonių grupės yra izoliuotos ir bijo viena kitos, tuo labiau politikai tuo gali pasinaudoti trumpam laikotarpiui. „Taigi, bjaurybės, pasirinkit mane, aš viską pakeisiu.“ Nesąmonės.

Sakytumėt, kad tai filmas apie mūsų epochą?

Tai filmas apie savo epochą, bet kokiu atveju. Manau, kad po dešimties metų sakysime, kad kaip „Nerūpestingas keliautojas“ (angl. „Easy Rider“, 1969 m.) ar „Taksi vairuotojas“ (angl. „Taxi Driver“, 1976 m.) šis filmas atspindėjo laikmečio dvasią. Mattas Rossas nesistengė kurti politinį ar ideologinį filmą, bet kalbėti apie dalykus, kurie jam rūpi, kaip kad tėvas, politinės kalbos ar susikalbėjimo trūkumas… Man tai labai patiko ir per patį pirmą mūsų susitikimą mes prakalbėjome tris ar keturias valandas. Jis visa tai puikiai suprato nuo pat pradžių.

Jūsų personažas prisiekia tik Noamu Chomsky‘iu. Koks jūsų požiūris į jį?

Tai vienas reikšmingiausių mūsų laikų mąstytojų.

Jis taip pat žinomas dėl savo keistų pareiškimų Rugsėjo 11-osios atžvilgiu ir ryšių su truputį prieštaringomis asmenybėmis.

Jis evoliucionavo. Prisimenu panašaus tipo diskusiją apie Freudą, ypač Prancūzijoje, kai pristatėme filmą „Pavojingas metodas“ (angl. „A Dangerous Method“, 2011 m.). Tai buvo ką tik po Michelio Onfray‘aus knygos apie Freudą išleidimo. Ir aš nesutikau su tuo, ką jis rašė. Freudas ir Chomsy‘is buvo pionieriai, kurių mintys evoliucionavo. Reikia imti jų darbų visumą ir jų visą gyvenimą, ne pasirinktus gabaliukus. Chomsky‘is yra pasisakęs daugybe temų. Tačiau su daugeliu jų sutinku visu 100 proc., kaip kad dėl jo nepasitikėjimo imperializmu.

Ar tai jus traukia režisuoti?

Norėčiau režisuoti. Tarp kitko, esu parašęs tris scenarijus. Vienas iš jų sudomino tam tikrus žmones… Matysim. Nenoriu sakyti nieko daugiau, kadangi visa tai dar nekonkretu.

Jau galvojote apie aktorius?

Taip, mintyse turiu du žmones.

Ką veikiate Kanuose, ar žiūrite filmus?

Labai norėčiau, tačiau vietoj to, dalinu interviu, ai ai!