Ar tai, kad šių metų Kanų kino festivalio pagrindinėje programoje buvo tik trys moterų režisuoti filmai, – paties festivalio ar kino industrijos kaltė? O gal, kaip galbūt pasiūlytų interneto troliai – taip yra todėl, kad moterys nesukuria gerų filmų? Ir kokį sprendimą pasiūlyti atsakant į žiuri narės amerikiečių aktorės Jessicos Chastain pareiškimą, kad 19 filmų, kuriuos pažiūrėjo per 10 festivalio dienų ją „sukrėtė“ dėl to, kaip juose vaizduojami moteriški personažai?

J. Chastain, kaip ir jos kolegės vokiečių režisierės Maren Ade, garbingos tarptautinio Kanų kino festivalio žiuri narės pareigos jau baigėsi, tačiau festivalis ir viena didžiausių jo problemų vis dar neišeina M. Ade iš galvos. 2016 m. hito „Tonis Erdmanas“ (vok. „Toni Erdmann“) režisierė, duodama interviu naujienų portalui „Vulture“, kalbėjo: „Manau, liūdna yra tai, kad moterų [sukurtų filmų] skaičius festivalyje atspindi realybę“. Taigi, ką reikėtų daryti, kad konkursinė programa taptų labiau subalansuota lyčių atžvilgiu? M. Ade čia buvo griežta: „Būtini esminiai pokyčiai – reikia daugiau moterų kuriamų filmų, ir taškas“.

Tačiau ji atkreipė dėmesį į tai, kad, jei pažvelgtume į moterų ir vyrų sukuriamų filmų skaičių, tai moterys režisierės jų sukuria daug mažiau. Nerasite nė vienos moters režisierės, kepančios filmus tokiu tempu, kaip amerikietis Woody‘is Allenas ar japonų kino meistras Takasi Miike, neseniai festivalyje pristatęs 100-ąjį(!) filmą. Metus praleidusi keliaudama po pasaulines premjeras, o vėliau – per apdovanojimų ceremonijas su „Toniu Erdmanu“, M. Ade sako pastebėjusi, kad „iš tikrųjų reikia įvesti valstybinių lėšų kvotą visame pasaulyje“ tam, kad būtų palaikomos moterys režisierės, o tokiose valstybėse kaip JAV, kur nėra valstybinės lėšos kino industrijai nėra skiriamos, studijos turėtų prisiimti savanorišką kvotą“. Ir tai visiems išeitų tik į naudą. „Neseniai perskaičiau kai ką, kas man pasirodė labai tikėtina – jei moteris pabaigia filmą, tai tikimybė, kad tai bus geras filmas, statistiškai yra labai aukšta, kadangi jei tik gauname pinigų, stengiamės sukurti ką nors gero“, kalbėjo M. Ade.

Tačiau, režisierės nuomone, neturėtų taip būti. Būtų geriau, jei moterys galėtų kurti ir blogus filmus: „Mums visiems reikia galimybės kurti blogus filmus tam, kad, galų gale, kas nors iš mūsų sukurtų dešimt gerų filmų, sakykim, per 50 metų vykstantį festivalį. Iš tiesų manau, kad tai – ne festivalio problema“, kalbėjo M. Ade.

Anot M. Ade, tikrasis lygybės požymis pasireikš tada, kai moterims bus galima kurti ir blogus filmus, taip, kaip tai leidžiama vyrams, ir už nesėkmes joms taip pat bus atleidžiama tokiu pačiu mastu, dėl to nesudarant nepatogumų kitoms moterims režisierėms. Anot jos, kalbėti apie progresą būtų galima tada, kai moterys režisierės bus vertinamos asmeniškai už savo darbus ir vertinant jų kūrinį nebereikės nurodyti lyties, kaip kvalifikuojančio faktoriaus.

Ir šiek tiek piktai pridūrė: „Noriu kartą ir visiems laikams pabaigti diskusijas apie tik moterims skirtus žiuri ir apdovanojimus. Tai mane tikrai nervina. Iš tiesų žeidžia tai, kad nuolat turime kalbėti apie tai, jog nebuvo pakankamai moterų sukurtų filmų ar kad tas ar tas filmas buvo nesėkmingas dėl seksizmo ar dėl to, kad jam nebuvo suteikta gera proga.“.