Rubenas Östlundas: „Reikia atgaivinti kultūrą Europos kino salėse“

Rubenas Östlundas: „Reikia atgaivinti kultūrą Europos kino salėse“

Švedų režisierius Rubenas Östlundas, 2017 m. su savo kandžia socialine satyra „Kvadratas“ (angl. „The Square“) laimėjęs Kanų kino festivalio Auksinę palmės šakelę, neseniai pirmininkavo Prancūzijoje vykstančio Arkų kino festivalio žiuri. Simboliškas sugrįžimas – nedideliame Alpių kalnuose esančiame slidinėjimo kurorte Arke R. Östlundas kūrė savo ankstesnį filmą 2014 m. „Force Majeure“. Ta proga jį kalbino „Cineuropa“.

Kanuose, iš karto po to, kai laimėjote Auksinę palmės šakelę, sakėte, kad nenorėtumėte kurti filmų Jungtinėse Amerikos Valstijose, net ir tuo atveju, jei sulauktumėte įspūdingo pasiūlymo. Dėl kokių priežasčių? Kinematografinių? Kultūrinių, susijusių su jūsų europietiškomis šaknimis?

Iš tikrųjų yra du būdai apibrėžti tai, kas yra kinas. Yra gausybė patrauklių dalykų amerikietiškame kine, ir net jei šiais laikais tai nėra itin dažna, kaip, pavyzdžiui, kokiais 70-aisiais – 80-aisiais, vis dar yra keletas režisierių, kurių stilius yra labai įdomus. Tačiau Europoje kinas visada buvo priemonė kelti klausimus tokiam visuomenės tipui, kokio mes norime, ir būdas bandyti suprasti, kas yra žmogus. Taigi Europos kinas turi daug daugiau politinių sąsajų su menu – būtent tai man priimtiniau. Maža to, amerikietiškoje kinematografijos kultūroje už filmo slypinti jėga yra prodiuseriai, kai Europoje tai yra filmo autorius. Tarp kitko, turiu savo nuosavą prodiuserių kompaniją, kuriai vadovauju kartu su savo draugu Eriku Hemmendorffu, taigi net jei dirbu su tarptautine aktorių komanda, tai vis tiek visada bus švediškas ir europietiškas kinas.

O kaip dėl smurto ekrane, nes iki šiol nenorėjote, kad kuris nors personažas jūsų filme būtų nužudytas?

Kalbant apie tai, savo naujausiame filme kaip tik ketinu nužudyti pagyvenusių švedų porą, bet jie yra ginklų prekeiviai ir jie žus nuo pačių pasigamintos granatos. Man labai gaila, bet privalėjau juos nužudyti [juokiasi].

„Kvadrate“ truputį pradėjote dirbti su anglų kalba, o jūsų naujausias filmas bus visas angliškas. Dėl ko toks pokytis?

Iš esmės taip yra daugiausia dėl aktorių. Pradėjau dirbti su švedų aktoriais, vėliau kūriau skandinaviškus filmus su danų ir norvegų aktoriais, o dabar nusprendžiau pasikviesti europiečių ir amerikiečių aktorių. Mano tikslas – suburti kažką tokio kaip Madrido „Real“, kur yra 11 žaidėjų skirtingomis tautybėmis. Rinkdamasis aktorius savo naujausiam filmui keliavau į Berlyną, Paryžių, Stokholmą, Kopenhagą, Londoną, Niujorką ir Los Andželą – tokiu būdu surinkau tikrai gražią komandą. Bet ne dėl to, kad jau žinojome, kas atliks konkrečius vaidmenis – nes aš visiems daviau pabandyti. Taigi bandant suvienyti tokią spalvų ir kilmės įvairovę, anglų kalba tampa privaloma. Tiesą sakant, anksčiau aš šiek tiek nervinausi dėl minties naudoti anglų kalbą, kadangi baiminausi dėl tam tikrų niuansų praradimo, tačiau „Kvadrate“ dirbdamas su Elisabeth Moss ir Dominicu Westu įsitikinau, kad tai įmanoma.

Ką manote apie filmų platinimo peizažo pasikeitimą išaugus internetinių transliacijų platformų populiarumui?

Apskritai kalbant, negalėčiau pasakyti, kad tai mane sukrėtė. Ką tik pažiūrėjau „Romą“, kurią Švedijos kino salėse rodė vos savaitę, ir susidaro įspūdis, kad Alfonso Cuaróno vaikystė dabar priklauso „Netflix“ [juokiasi]. Man tikrai patiko šis filmas, net jei ir buvo akivaizdu, kad jis filmuotas rodyti dideliame ekrane. Tai, ko aš tikiuosi, kalbant konkrečiai apie internetinių transliacijų platformas, kad režisieriai nepaskęstų filmų jūroje, o patys filmai nebūtų kuriami vien tik konkrečioms platformoms. Mane truputį trikdo jų algoritmai – jų apskaičiavimai ir tonos informacijos apie tai, kaip vartotojai naudojasi ta platforma. Matysime, kaip bus toliau, dabar nežinau… Tačiau reikia grąžinti kultūrą į Europos kino sales, ir skirti dėmesį ne tik didiesiems miestams – pavyzdžiui, visi sineastai, kurie naudojasi Švedijos kino instituto parama, privalo filmuoti dešimtyje mažų provincijos miestelių, tam, kad jų gyventojams padėtų sukurti daugiau renginių. Jei žmonės bus susiję su kino kūrėjais, manau, kad jiems tai bus daug įdomiau, nei nueiti į didelį kino centrą, nusipirkti kukurūzų spragėsių ir išeiti. Jei taip darytume Švedijoje, kur sukuriami 43 filmai, tai būtų tik 430 seansai. Reikia labai sunkiai dirbti tam, kad atkurtume kinematografinę kultūrą, kadangi dabartinė ir jaunoji karta ėjimą į kiną supranta kaip patirtį. Kadangi vienintelė priežastis, dėl ko kinas yra svarbus, yra tai, kad filmus žiūrime kartu. Jei pasirinktume stebėti kokią nors tipišką dabartinę švedų šeimą, tai pamatytume, kad kiekvienas žiūri savo atskirą platformą ir mes nebesusitinkame kartu pažiūrėti televizoriaus, nebent tai būtų Eurovizijos dainų konkursas. Tačiau kai ką nors žiūrime kartu, vėliau vis tiek aptariame.

Kokios stadijos yra jūsų projektas „Liūdesio trikampis“ (angl. „Triangle of Sadness“)?

Baigėme aktorių atranką. Kol kas negaliu paviešinti pavardžių, tačiau galiu atskleisti, kad šiuo metu yra daugiau amerikiečių aktorių nei europiečių. Filmavimas prasidės pavasarį ir truks 80 dienų. Kiekvieną kartą kurdamas naują filmą savo prodiuseriui ir partneriui Erikui Hemmendorffui pasižadu, kad filmas bus kuklesnis, tačiau kiekvieną kartą filmavimai užsitęsia bent dešimt papildomų dienų. Kadangi „Liūdesio trikampis“ iš pradžių pasakoja apie mados pasaulį ir pagrindiniai personažai yra manekenai (moteris ir vyras – du modeliai, matantys, kad jų karjeros artėja prie pabaigos ir keliantys klausimus apie tai, kas bus toliau), veiksmas vyks Milano Madų savaitėje. Toliau intriga persikelia į prabangų kruizinį laivą, taigi greičiausiai filmuosime Viduržemio jūroje, o viskas baigsis smėlėtoje saloje, kurios šiuo metu ieškome kur nors Karibuose ar Tailande.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles