Kovo 24 d. prasidėjo didžiausias Lietuvoje vykstantis kino festivalis „Kino pavasaris“, išskirtinio kino mėgėjams dovanojantis daugiau kaip dvi savaites trunkančią kino šventę. Šiemet, po dvejų metų pertraukos, „Kino pavasario“ filmai vėl grįžta į kino sales – pernai ir užpernai dėl COVID-19 pandemijos festivaliui teko kraustytis į internetines namų kino platformas. Tad gyvos peržiūros, matytų filmų aptarimai tuoj pat po seanso, žiūrovų ir savanorių pilni kino teatrai, susitikimai su festivalio svečiais – visa tai vėl galima patirti!
Tiesa, turbūt kaip ir kasmet bent jau daliai žiūrovų kyla dilema, ką išsirinkti iš plačios festivalio programos. Kai kurie kinomanai savo filmų sąrašą susidėlioja dar gerokai iki festivalio, kiti pasikliauna draugų, festivalio organizatorių ar kino kritikų rekomendacijomis. Yra ir tokių, kurie atsiduoda likimui – į kurį filmą pataikys, toks ir bus gerai.
Kad išvengtumėte nusivylimų ir kad nepraleistumėte to, ką tikrai verta pamatyti – ir, be abejo, tam, kad festivalio laiką išnaudotumėte maksimaliai efektyviai, nes filmų, kaip visada daugiau nei galimybių juos visus pažiūrėti, – sufleruojame, ko šiemetiniame „Kino pavasaryje“ jokiu būdu nederėtų praleisti, o ką geriau apeiti lanku.
REKOMENDUOJAME:
„Neptūno šerkšnas“ (angl. „Neptune Frost“) – jei yra filmas, kuris pretenduoja tapti didžiausiu festivalio atradimu – tai neabejotinai yra „Neptūno šerkšnas“. Jei ieškote kažko itin originalaus, nekasdieniško, nestandartinio – to, ko dar nematėte – „Neptūno šerkšnas“ turėtų būti jūsų pasirinkimas Nr. 1. Nepatirta, netikėta, neįprasta čia yra beveik viskas – pradedant filmo žanru (afrofuturistinis miuziklas) ir kilmės šalimi (Ruanda), baigiant originaliais kostiumais ir apimamų temų įvairove. Čia susipina ir kolonializmas, ir mokslinė fantastika, ir binarinė sistema, po kuria telpa tiek lytinė tapatybė, tiek programavimo kalba, tiek nuo senų senovės žinučių perdavimui naudoti būgnų garsai. Filmas vizualiai įtraukiantis, šokių scenos pilnos gaivališkos energijos. Tad net jei miuziklai nėra jūsų mėgstamiausias žanras, „Neptūno šerkšnui“ būtina padaryti išimtį.
„Eržilas“ (angl. „Red Rocket“) – norite nurautos komedijos? Norite filmo be cenzūros? Pasiilgote juodojo humoro? Seanas Bakeris jums visa tai siūlo šiame filme. Taip, tas pats S. Bakeris, kuris taip jautriai per vaikų prizmę žvelgė į neturtingų JAV baltaodžių gyvenimą dramoje „Floridos projektas“ (angl. „The Florida Project“). Šįkart jis vėl grįžta prie tų pačių „pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ (o iš tikrųjų – tingių ir apsileidusių) Amerikos baltaodžių, tik gal žvilgsnis šįkart ne tiek jautrus, kiek ironiškas. Tačiau nuo to – tik geriau. Tai filmas, kurį žiūrėdama publika leipo juokais Kanuose. Vien jau filmo premisos užduoda atitinkamą toną – tai pasakojimas apie buvusį pornografinių filmų aktorių, grįžtantį pas savo buvusią/ esamą žmoną ir uošvę, o kadangi jis pats yra gerokai netikęs, tai ir taip sumauta situacija netrunka dar labiau komplikuotis. S. Bakeris šįkart nesismulkina – tad pasiruoškite drąsiems, atviriems ir kartais gerokai vulgariems sprendimams.
„Ties virimo riba“ (angl. „Boiling Point“) – kulinarinių filmų rubrika „Kino pavasario“ programoje gyvuoja jau kuris laikas. Vis tik „Ties virimo riba“ nėra tipiška „kulinarinis“ filmas. Tai greičiau drama, kurios veiksmas vyksta restorano virtuvėje. „Vieno kadro“ stiliumi nufilmuotos juostos kamera sekioja paskui restorano personalą, o virtuvėje verda ne tik ir ne tiek skonio receptorius pamaloninantys šedevrai, kiek emocijos ir aistros. Taip, norėdami pridėti daugiau aštrumo filmo kūrėjai čia sukrovė iš tiesų nemažai – iš serijos „jei kas gali blogiausio atsitikti, tai būtinai ir atsitiks“, tačiau viskas sudėliota ir paserviruota pakankamai delikačiai. Filmas puikiai atskleidžia tai, kokią emocinę įtampą nuolat patiria restoranų virtuvių personalas, užsimenama ir apie to pasekmes – psichinės sveikatos problemas ir priklausomybes, greta to šliejasi ir darbdavių požiūris į savo personalą bei asmeninės atsakomybės stoka. Tad jei iki šiol manėte , kad terminas „Pragaro virtuvė“ tinka apibūdinti tik Gordono Ramsay‘io realybės šou, po šio filmo sužinosite, kad ne mažesnė pekla kasdien – kas vakarą verda kiekvieno restorano užkulisiuose – tik lankytojai apie tai nieko nežino.
„Kur dingo Ana Frank?“ (angl. „Where Is Anne Frank“) – „Kino pavasaryje“ jau rodyti du įspūdingi Izraelio režisieriaus Ari Folmano animaciniai (bet visiškai nevaikiški!) filmai „Valsas su Baširu“ (hebr. „Vals Im Bashir“) ir „Kongresas“ (angl. „The Congress“). Pernai jis į Kanus grįžo su nauju, kiek lengvesniu ir kiek jaunesnei auditorijai pritaikytu kūriniu. Šioje animacinėje fantazijoje šiuolaikiniame Amsterdame atgyja Kitė – įsivaizduojama Anos Frank draugė, kuriai ji skyrė savo garsiojo dienoraščio įrašus. Kitė nežino, koks likimas ištiko Frankų šeimą tad jos nuotykiai pilni ne tik džiaugsmingų atradimų. Filmas puikiai tinka ir tiems, kas apie Aną Frank nežino nieko ar labai miglotai, ir tiems, kam ši mergaitė iš istorijos ar literatūros pamokų puikiai pažįstama. Kitės klajonėse po animacinį Amsterdamą atgyja Anos dienoraščio puslapiai, atkuriama baugi Antrojo pasaulinio karo ir nacių okupacijos atmosfera, o šalia paraleliai plėtojama šiuolaikinių migrantų linija – nustebsite, kiek daug tarp jų galima rasti panašumų.
„Mažytė mama“ (pranc. „Petite maman“) – nors ir iki tol Céline Sciama buvo žinoma režisierė, 2019 m. jos vizualiai itin patraukli juosta apie dviejų merginų ryšį „Liepsnojančios merginos portretas“ (pranc. „Le portrait de la jeune fille en feu“ – sprigtas „Kino pavasario“ vertėjams, „jeune fille“ sugebėjusiems išversti kaip „moters“) sudrebino tiek Kanus, tiek tarptautinį kino pasaulį, nors ir teko dėmesiu (ir apdovanojimais) dalytis su stipriais konkurentais. Šįkart C. Sciama grįžta su daug paprastesniu, bet labai šiltu ir jaukiu pasakojimu, kuris visai nejučia peržengia ploną fantastikos ribą. „Mažytė mama“ nuspalvintas jaukiomis rudeniškomis spalvomis savyje talpina tiek vaikišką paprastumą, tiek skaidrią melancholiją, tiek neįkyrų priminimą apie artimiausių žmonių svarbą gyvenime.
„Anetė“ (pranc. „Annette“) – dar vienas miuziklas? Taip, bet nesiraukykite – tai Leosas Caraxas ir prizai už geriausią režisūrą tiek Kanuose, tiek Prancūzijos Cezariuose. Tai poetika, meilė, drama ir… žiupsnis fantastikos. Tai Marion Cotillard, Adamas Driveris, Simonas Helbergas ir… labai ypatingas kūdikis. Tai filmas apie meilę, aistrą, godumą, pavydą, šlovės troškimą – ir kitas žmogiškąsias stiprybes ir silpnybes. Emocijos čia banguoja kaip jūros bangos, sustingusios filmo plakate, įtraukia kaip tas beprotiškas ant pavojaus ribos balansuojantis šokis siaučiant audrai laivo denyje. O pagrindinė filmo tema „We love each other so much“ – tokia švelni ir subtili – ilgam įsirėš į atmintį.
„Drakonas ir strazdanotoji gražuolė“ (jap. „Ryû to sobakasu no hime“) – ir dar vienas filmas, kuriame muzikos netrūksta. Tiesa, čia jau ne miuziklas, bet vizualiai labai įspūdinga japoniška anime, kalbanti aktualia tema – apie virtualybę ir tapatybę. Virtualiame pasaulyje galime tapti bet kuo – kad ir filmo pagrindinė veikėja, kukli paauglė Suzu virtualiajame pasaulyje tampa įspūdinga ir populiaria dainininke Belle. Bet kas iš tiesų slepiasi po tais visais įspūdingais avatarais – kokios sielos žaizdos ir gyvenimo traumos, apie kurias, šiukštu virtualioji tobulybė neturi sužinoti? Kita vertus – kaip išmokti gyventi tą dvigubą gyvenimą, kaip nepasiklysti tarp to, kas tikra ir kas ne, kaip iš virtualybės spindesio grįžti į pilką kasdienybę? Vaizdo ir garso prasme įspūdingas filmas, paliekantis nemažai temų diskusijai.
„Herojus“ (pers. „Gahreman“) – gero tarptautinio kino – ir ypač iranietiško kino – mėgėjams dukart Oskaro laureato Asgharo Farhadi pavardės atskirai pristatyti nereikia. Šis režisierius meistriškai ir subtiliai savo personažams kuria sudėtingas moralines dilemas, kur bet kuris pasirinkimas yra neteisingas ir ne geresnis už kitą. Naujausioji jo drama „Didvyris“ tęsia geriausias šio kino kūrėjo tradicijas. Istorija plėtojasi palaipsniui, lupdamasi sluoksnis po sluoksnio ir apie pagrindinį personažą atskleisdama vis naujų dalykų. Gal tai – tiek emocine, tiek kokybine prasme – ir nėra pats stipriausias A. Farhadi darbas, tačiau tai – neabejotinai vienas svarbiausių 2021 m. filmų.
„Memoria“ – lėtas kaip nežinia kas, ištęstas iki begalybės, mažai veiksmo, daug vandens čiurlenimo ir kitų gamtos garsų… Kitu atveju taip galėtų skambėti antirekomendacija. Vis tik Auksinės palmės šakelės laureato Apichatongo Weerasethakulo režisuotas naujas kūrinys su Tilda Swinton palieka nors ir lėto, bet kokybiško filmo įspūdį. Tai tarsi meditacija, leidžianti tiek atsipalaiduoti, tiek pasimėgauti gamtos vaizdais ir neskubriu tempu. Kartu su pagrindine veikėja atsidursite Kolumbijos džiunglėse ir miestuose, mėgausitės akimirka ar tiesiog klausysite prisiminimų, kuriais Džesika ant upės kranto dalijasi su atsitiktinai sutiktais žmonėmis.
NEREKOMENDUOJAME:
„Pirmoji karvė“ („First Cow“) – lėtas kaip nežinia kas, ištęstas iki begalybės, mažai veiksmo, daug vandens čiurlenimo, cikadų čirpimo ir kitų gamtos garsų… Ne, nesuklydome – toks aprašymas tinka tiek „Memoriai“, tiek „Pirmajai karvei“. Skirtumas tas, kad pirmasis yra poetiškai meditatyvus, o antrasis – žudančiai nuobodus ir migdantis. Jei norite daugiau kaip dvi valandas stebėti ekraną, kuriame be brovimosi per miško tankumynus ir sėdėjimo prie laužo daugiau nelabai kas ir vyksta, tuomet tai – tobulas pasirinkimas. Visiems kitiems sakome, kad patogiau išsimiegosite namuose, o tas dvi valandas verčiau skirkite kitam filmui.
„Moterys tikrai verkia“ (bulg. „Mulieres vere clamantes“) – kartais festivalių programose atsiranda tokių filmų, kurie čia patenka tarsi avansu. Kad ir kokios tai būtų priežastys – politinis korektiškumas, pozityvios diskriminacijos skatinimas ar bandymas kalbėti aktualia tematika (nekreipiant dėmesio į tai, kokiu būdu tai daroma). Bet tuo pačiu praktiškai nuo pat pradžių labai stipriai galima justi, kad toks filmas „netempia“ festivalinio lygio. Taip yra ir su Veselos Kozakovos bei Minos Milevos „Moterys tikrai verkia“ – kokybine prasme šiai juostai dar toli iki „Kino pavasario“ lygio, ką jau kalbėti apie Kanų paralelinę konkursinę „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programą, kurioje buvo pristatyta pernai. Iš pirmo žvilgsnio šis filmas gal ir neatrodo taip blogai – režisuotas dviejų moterų režisierių, protagonistės – jaunos merginos, kalbama apie socialiai jautrią problemą (socialinę atskirtį dėl ligos ir dvejopus standartus). Atrodytų – progresyvaus europietiško feministinio kino pavyzdys. Vis tik taip nėra, nes viskas galiausiai susilieja į ištisinį isterijų ir cypimo chaosą. Vienintelis šio filmo pliusas – katės. Bet vien dėl jų šis filmas tikrai nevertas nei jūsų pinigų, nei jūsų laiko.
