Prasidėjo 75-asis Kanų kino festivalis – kinas negali likti nebylus

Prasidėjo 75-asis Kanų kino festivalis – kinas negali likti nebylus

2020 m. tarptautinis Kanų festivalis neįvyko dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos, pernai jau buvo organizuojamas, bet su gausybe suvaržymų ir neįprastu metu – ne gegužės, o liepos mėnesį. Šiemet Kanų kino festivalis grįžta ir grįžta daugiau mažiau toks, koks būdavo įprastai. Tad dvylika dienų Kanai vėl bus pilni pasaulinio garso žvaigždžių, gausybės sinefilų ir, žinoma, gero kino.

Kinas – tai bendra kalba

Šiemet Kanų kino festivalio atidarymo ceremonijoje buvo akcentuojama kino – ir kultūros apskritai – galia kalbėti apie svarbius dalykus visiems suprantamai. „Pasaulis parašytas nesuprantama kalba. Kinas vaizdais ir emocijomis mums jį išverčia. Be šios šviesos, be bendros kalbos kiekvienas klajotume naktyje. Mieli draugai, išeikime iš tos nakties ir apkabinkime pasaulį!“ – taip Grand Theatre Lumiere salėje susirinkusią publiką pasveikino ceremonijos vedėja belgų aktorė Virginie Efira.

„Ar kinas gali pakeisti pasaulį? Nežinia, tačiau esu įsitikinusi – galbūt jūs taip pat, – kad kinas gali supurtyti mūsų suvokimą, gali jį praplėsti ar kardinaliai pakeisti, netgi, o tuo pačiu pasikeičia ir visas pasaulis“, kalbėjo ji.

„Kinas galbūt nekeičia pasaulio, bet gali pasauliui parodyti pavyzdį. Net ir vidury nakties išlieka lašas vilties ir galimybė, kad išliksim ir susivienysime. Taip, kinas yra gyvas!“.

Palmės šakelė už gyvenimo nuopelnus – Forestui Whitakeriui

Kino galios keisti pasaulį ir humanizmo temos ryškiai atsispindėjo ir amerikiečių aktoriaus bei režisieriaus, 2007 m. Oskaro laureato, 1988 m. Kanų kino festivalio apdovanojimo už geriausią vyrišką vaidmenį, Foresto Whitakerio kalboje. Šiemet Kanų kino festivalis nusprendė Auksinę palmės šakelę už viso gyvenimo nuopelnus skirti būtent jam.

„Per paskutinius dvejus metus kai kurie iš mūsų dėl pandemijos neteko savo artimųjų, buvo priversti palikti savo namus dėl invazijų ir karų ar dalyvavo protestuose už lygybę ir žmogaus teises visame pasaulyje… Be to, mūsų gyvenimai labai pasikeitė per karantiną. Prireiks daug metų, kol įveiksime šių paskutinių praėjusių metų traumas, o kino kūrėjai šias gyvenimo realijas atspindės savo darbuose. Jie padeda mums suteikti pasauliui prasmės. Jie mūsų svajonių ir fantazijos magiją paverčia realybe. […] Kino kūrėjai dalijasi savo svajonėmis. Pasakojimai apie visus šiuos [humanizmo] deglo nešėjus gali paversti mūsų svajones realybe.“

Be savo veiklos kino srityje F. Whitakeris yra UNESCO geros valios ambasadorius taikos ir susitaikymo klausimu bei nevyriausybinės organizacijos Whitakerio taikos ir vystymosi iniciatyva (WPDI) įkūrėjas. Į tai atkreiptas dėmesys ir įteikiant šį apdovanojimą, kuris skirtas „aktoriui, kino kūrėjui, UNESCO ambasadoriui, trumpai tariant – pasaulio piliečiui“.

Vincentas Lindonas: „Kultūra yra visuomenės centras“

Šiemet Kanų pagrindinės konkursinės programos žiuri vadovaus prancūzų aktorius, Cezario ir Kanų laureatas Vincentas Lindonas, dar pernai matytas Auksinę palmės šakelę nuskynusioje Julios Docournau „Titanėje“ (pranc. „Titane“). Šią estafetę jis perėmė iš amerikiečių režisieriaus Spike’o Lee. V. Lindonas pasižymi gera iškalba, tad reikia tikėtis, kad nepakartos savo pirmtako klaidos ir per uždarymo ceremoniją anksčiau laiko neišplepės didžiausios intrigos – kam šiemet atiteks Auksinė palmės šakelė.

O tai nuspręsti jam padės tarptautinė žiuri: britų-amerikiečių aktorė ir režisierė Rebecca Hall, indų aktorė ir prodiuserė Deepika Padukone, švedų aktorė Noomi Rapace, italų aktorė ir režisierė Jasmine Trinka, iraniečių režisierius Asgharas Farhadi, prancūzų režisierius Ladjas Ly, norvegų režisierius Joachimas Trieras ir amerikiečių režisierius bei scenaristas Jeffas Nicholsas.

Naudodamasis proga šiemetinės žiuri pirmininkas V. Lindonas perskaitė ilgą, jautrią ir emocingą kalbą. „Be jokios abejonės, būtų logiška ar, bet kokiu atveju, žmogiška leisti man trykšti džiaugsmu esant čia prieš jus šį vakarą ir vadovauti 75-ojo nepaprasto festivalio – didžiausio pasaulyje kino festvalio – žiuri, švęsti šią šventę ir netrukdomam mėgautis man suteikta garbe. Bet ar turiu tam teisę?“, klausė V. Lindonas, nepamiršdamas dabartinių aktualijų.

„Ar neturėtume iš šios tribūnos, į kurią nukreipti viso pasaulio žvilgsniai, prisiminti kančių planetos, kuri kraujuoja, kenčia, dūsta ir dega dėl galingųjų abejingumo? Taip, be abejo. Bet ką pasakyti, jei ne naujo, tai bent naudingo? Ar turėtume naudotis savo žinomumu, kad ir koks kuklus jis bebūtų, pasisakydami garsiai už tuos, kurie patys negali kalbėti? Ar, priešingai, atsisakyti viešai reikšti poziciją tose srityse, kuriose neturime nei teisės, nei kompetencijos? Aš neturiu atsakymo.“

Žiuri pirmininkas taip pat priminė kultūros svarbą: „Kultūra nėra miela išdaiga ar tuščia visuomenės puošmena. Ji nėra nuošalyje. Ji yra centras ir tokia ir liks“. V. Lindonas priminė, kad Kanų kino festivalis atsirado kaip pasipriešinimas fašizmui, kuris „buvo iškreipęs europietišką kiną“.

„[Į festivalį atrinktų] filmų tikslas – ne tik užpildyti sales. Tokia Kanų kino festivalio funkcija ir jo šlovė. Tai ši nepajudinama meninė ir pilietinė linija, be kurios tai būtų nepadoru, reikalauja rodyti šviesius vaizdus, uždėtus ant tų siaubingų scenų, kurios pasiekia mus iš herojiškos ir kenčiančios Ukrainos ar po linksma muzika palaidoti tylias žudynes, vykstančias Jemene ar Darūfe. Tad pabaigai – vienas klausimas: ar galime griebtis ko nors kito, nei naudoti kiną – šį masinį emocinį ginklą, tam, kad pažadintume sąmonę ir supurtytume abejingumą? Aš kito kelio neįsivaizduoju“.

Ukrainos palaikymas

Karo Ukrainoje tema, matyt, lydės visą festivalį. Kaip ir daugelis kitų tarptautinių renginių, Kanų kino festivalio organizatoriai yra oficialiai pareiškę, kad ant raudonojo kilimo jokios Rusijos delegacijos nėra laukiamos, o programose vietos rusiškiems filmams taip pat neatsiras. Išimtis daroma tik tiems rusų režisieriams, kurie visą laiką priešinosi diktatoriškam režimui. Pavyzdžiui, rusų režisieriui Kirilui Serebrenikovui, kurio filmas „Čaikovskio žmona“ (rus. „Zhena Chaikovskogo“) dalyvauja pagrindinėje konkursinėje programoje.

Kanų kino festivalio generalinis delegatas Thiery Frémaux patikino, kad „Kartu surengsime didelį festivalį, daug galvosime apie kiną, tačiau niekada nepaliausime galvoti apie Ukrainą“.

Ukrainai šiemet Kanuose atstovauja Sergėjaus Loznitsos „Destrukcijos gamtos mokslas“ (angl. „The Natural History of Destruction“), kuris bus parodytas specialiajame seanse, ir Maksimo Nakonechnyjaus „Drugelio vizija“ (ukr. „Bachennya Metelyka“), debiutuosiantis „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) paralelinėje konkursinėje programoje. Paskutinę akimirką į festivalio rodomų filmų sąrašą buvo įtrauktas Ukrainoje rusų kankinto ir nužudyto lietuvių režisieriaus Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Mariupolis 2“, kuris „leidžia pažvelgti į gyvenimą, tebesitęsiantį net ir krentant bomboms, ir atskleidžia tiek tragiškus, tiek viltį teikiančius vaizdus“.

Volodymiras Zelenskis: „Kinas negali likti nebylus“

Todėl galbūt niekas per daug nenustebo, kai prie atidarymo ceremonijos nuotoliniu būdu prisijungė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jo pasirodymas ekrane sulaukė griausmingų ovacijų – publika keletą minučių plojo atsistojusi.

Ukrainos prezidentas, sakydamas, kad  kinas negali likti „nebylus“ Rusijos išpuolio prieš Ukrainą atžvilgiu, priminė 1940 m. Charlie’io Chaplino filmą „Didysis diktatorius“ (angl. „The Great Dictator“): „Galima būtų tikėti, kad visi suprato, jog žmones galima užkariauti grožiu, suvienijant juos priešais ekranus, o ne bjaurumu, suburiant juos į oro atakų slėptuves. Galima būtų manyti, kad visi suprato, jog karo siaubas, galintis apimti visą žemyną, neturės tęsinio. Tačiau vėl, mūsų laikais, yra diktatorius. Vėl vyksta karas dėl laisvės. Ir vėl kinas negali likti nebylus“.

V. Zelenskis kalbėjo apie vykstantį karą, Bučios patirtus žiaurumus, Mariupolio apsiaustį. Taip pat jis kreipėsi tiesiogiai į Grand Theatre Lumiere salėje susirinkusius kino kūrėjus. „Šimtai žmonių žūsta kasdien. Ir po paskutinės pliauškės jie neprisikels. […] Ar kinas tylės, ar kalbės? Jei yra diktatorius, jei vyksta karas dėl laisvės, viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Taigi, ar kinas gali likti už šios vienybės ribų? […] Reikia naujo Chaplino, kuris įrodytų, kad mūsų laikais kinas nėra nebylus“, kalbėjo jis.

„Kreipiuosi į visus, kurie mane girdi: nepraraskit vilties, neapykanta išnyks ir diktatoriai mirs. Mes privalome pasiekti šią pergalę ir mums reikia kino, kuris užtikrintų, kad ši pabaiga būtų, kiekvieną kartą, laisvės pusėje“.

Atidarymo filmui teko keisti pavadinimą

Po to, kai į sceną pakviesta amerikiečių aktorė Julianne Moore paskelbė oficialią 75-ojo Kanų kino festivalio pradžią, buvo parodytas atidarymo filmas: Michelio Hazanavičiaus „Nufilmuota!“ (pranc. „Coupez!“). Tai komedija, pasakojanti apie režisierių, kuris filmuoja B kategorijos filmą apie zombius (beje, ne pirmą kartą zombių filmas pasirenkamas Kanų atidarymo filmu).

Originaliai pagal M. Hazanavičiaus sumanymą šis filmas turėjo vadintis tiesiog „Z“, tačiau dabartinių aktualijų kontekste tapo aišku, kad toks pavadinimas sukeltų nereikalingų asociacijų, ko mažiausiai reikia atidarymo filmui. Todėl M. Hazanvičius buvo paprašytas pavadinimą pakeisti.

Šiemet į Auksinę palmės šakelę pretenduoja šie filmai:

„Amžinai jauni“ (pranc. „Les amadiers“, rež. Valeria Bruni Tedeschi)

„Armagedono laikas“ (angl. „Armageddn Time“, rež. James Gray)

„Arti“ (angl. „Close“, rež. Lukas Dhont)

„Ateities nusikaltimai“ (angl. „Crimes of the Future“, rež. David Cronenberg)

„Aštuoni kalnai“ (it. „Le otto montagne“, rež. Felix Van Groeningen, Charlotte Vandermeersch)

„Brolis ir sesuo“ (pranc. „Frère et soeur“, rež. Arnaud Desplechin)

„Broliukas“ (pranc. „Un petit frère“, rež. Léonor Serraille)

„Čaikovskio žmona“ (rus. „Zhena Chaikovskogo“, rež. Kiril Serebrenikov)

„I-a“ (rež. Jerzy Skolimowski)

„Leilos broliai“ (angl. „Leila’s Brother, rež. Saeed Rousatee)

„Liūdesio trikampis“ (angl. „Triangle of Sadness“, rež. Ruben Östlund)

„Metas išeiti“ (kor. „Heojil kyolshim, rež. Park Cahn-Wook)

„Nostalgija“ (it. Nostalgia“, rež. Mario Martone)

„Pasirodymas“ (angl. „Showing Up“, rež. Kelly Reichardt)

„R. M. N.“ (rež. Cristian Mungiu)

„Salų tyla“ (pranc. „Pacifiction“, rež. Albert Serra)

„Šventasis voras“ (angl. „Holy Spider“, rež. Ali Abbasi)

„Tarpininkas“ (angl. „Broker“, rež. Hirokazu Kore-eda)

„Toris ir Lokita“ (pranc. „Tori et Lokita“, rež. Jean-Pierre Dardenne, Luc Dardenne)

„Vaikinas iš rojaus“ (arab. „Walad min Al Janna, rež. Tarik Saleh)

„Žvaigždėtas vidurdienis“ (angl. „Stars at Noon“, rež. Claire Denis)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles