Pirmą kartą Prancūzijoje rodomas 1969 m. lietuvių režisieriaus Arūno Žebriūno sukurtas filmas „Gražuolė“. Prancūzų leidinys „Telerama“ atkreipia skaitytojų dėmesį į šią neeilinę retrospektyvą ir ragina jos nepraleisti.

Kaip pristatoma „Teleramos“ straipsnyje, „Gražuolė“ atstovauja „Lietuvos poetiškajam kinui“. Juosta pasakoja apie nedidelę mergaitę Ingą, su draugais žaidžiančią keistą žaidimą – ji atsistoja rato viduryje, o visi kiti jai sako komplimentus, nors išoriniu grožiu ji ir nelabai pasižymi. Anot „Teleramos“, „Gražuolė“ – tai pasakojimas ne tik apie vaikystę, bet ir savotiškas laisvės gūsis – leidinio nuomone, iš bendro konteksto šia prasme išsiskiria šokio scena miške, kuri kontrastuoja su urbanistine aplinka.

Iš vienos pusės – vaikiškas pasaulis, iš kitos – suaugusiųjų. Tarp jų dialogai atrodo neįmanomi. Išskyrus vyresnius personažus, pavyzdžiui, senuko prisiminimus, kur jis nupasakoja savo namus, sugriautus per karą – visa tai pasiekia Ingos vaizduotę ir ji viską nori papuošti gėlėmis. Abudu jie mato niūroką realybę, apsuptą apgriautų pastatų, tuščių plynių ir statybų triukšmo – diskretiškos komunistinio režimo alegorijos. „Gražuolė“ subtiliai atskleidžia gyventojų viltį, kad SSRS žlugs ir gražios dienos sugrįš: šuo, kuris ant upės kranto nenuilstamai laukia savo paskendusio šeimininko arba pagrindinė veikėja, stebinti medžio šaką, kuri iš pažiūros atrodo nudžiūvusi, tačiau viltis, kad ji sužaliuos, išlieka.