„Disney“ tęsia savo pinigų gaminimo mašinos modelį – pradžioje buvo iki dabar besitęsiantys „Marvel“ filmų klodai, prie jų prisijungė „Žvaigždžių karų“ filmai, suplanuoti toli į ateitį, o prieš keletą metų prasidėjo ir klasikinių „Disney“ animacinių filmų „gyvi“ perdirbiniai. Tiesa, tai nėra visiškai šviežias dalykas – „Džiunglių knyga“ sulaukė savo filmo dar 1994-aisiais, kartu nepamirškime ir „101 Dalmatinų“ filmų serijos. „Gyvi“ filmai atsigavo po 14 metų, 2014-aisiais, su „Piktadarės istorija“ („Maleficent“), o po jos sekė „Pelenė“, „Džiunglių knyga“ bei milžiniško pasisekimo sulaukusi „Gražuolė ir pabaisa“ su Emma Watson.

Šiuo metu suplanuoti dar 5 serijos filmai – „Dumbo“, „Aladinas“, „Liūtas karalius“, „Piktadarės istorija 2“ bei „Mulan“. Pastarasis planuojamas 2020-iesiems, tad naujienų sąlyginai nedaug – kol kas žinome, jog režisierės pareigas užims Niki Caro („Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“), Jetas Li atliks imperatoriaus vaidmenį, o protagonistę Mulan vaidins Yifei Liu („Uždrausta karalystė“). Vakar pasirodė naujų žinių – Mulan porą, Čen Honghui vaidins Yosonas Anas.

Perbėgus aktorių sąrašą tampa akivaizdu, kad didžioji dalis aktorių nėra gerai žinomi Holivude. Tai nėra atsitiktinumas – „Disney“ nusprendė, jog stengsis filmui parinkti kuo daugiau aktorių iš Kinijos. Čia galime numatyti keletą priežasčių: Kinija tampa viena iš pagrindinių valstybių po JAV, daugiausiai sumokančių už Holivudo filmus – skaičiuojant „box office“ (bilietų pardavimo) pinigus, Kinija dažnai išskiriama kaip atskiras dėmuo. Taip pat tikėtina, jog „Disney“ stengiasi išvengti politinio nekorektiškumo – žinant šiuos laikus, kažkas neabejotinai prikibtų prie fakto, kad filme daugiausiai JAV azijiečių. Ar tam yra terminas? Jei ne, tai turbūt vadintųsi „american-washed“.

Tuo pačiu galime paliesti ir kitą temą: originalumą. „Disney“, nuo pat pirmojo animuoto pilnametražio filmo buvo kompanija, žiūrinti tik į priekį – 1937-aisiais išleista „Snieguolė ir septyni nykštukai“ buvo brangiausias animacinis filmas (26 mln. JAV dolerių, atsižvelgiant į infliaciją), pristatęs nemažai animacijos inovacijų, tokių kaip judesio kopijavimas iš nuotraukų, dabar tapęs norma „judesio fiksavimas“ (angl.„motion capture“) lauke, daugiaplanę kamerą, leidžiančią imituoti realios kameros fokusavimą ir pan.

Dabar pradeda atrodyti, jog „Disney“ žiūri tik į lengvai pasiekiamą rezultatą – turbūt būtų sunku įsivaizduoti, kokią funkciją atlieka šie perdirbiniai, išskyrus eilinį perkrautą CGI vaizdą ir kalną pinigų medijos gigantui. Kurdami šiuos filmus „Disney“ ne tik kad degraduoja pradėdami virti savo sultyse, bet ir sustabdo galimybes jauniems kurėjams realizuoti savo idėjas kuriant originalų turinį.

Visgi kažkaip pikdžiugiškai smagu, jog nepasisekė Han Solo filmas: galbūt tai bus raudonas signalas stagnuojančiai studijai. Tikėkimės, kad ši perdirbinių ir tęsinių kultūra ilgainiui pati save pražudys.