Šiemet sukanka 20 metų, kai buvo baigta filmuoti „Žiedų valdovo“ (angl. „The Lord of the Rings“) trilogija. 2001 m. kino teatrus pasiekė pirmoji trilogijos dalis „Žiedo brolija“ (angl. „The Fellowship of the Ring“), po to pamečiui pasirodė antroji ir trečioji dalis, kuri 2003 m. susižėrė 11 Oskarų, tarp jų – ir apdovanojimą geriausio filmo kategorijoje. „Žiedų valdovas“ buvo filmuojamas kaip vientisas filmas ir tik postprodukcijos stadijoje buvo padalytas į tris dalis, kurių kiekvienos trukmė siekia daugiau kaip 3 valandas. Vis tik nors labiausiai apdovanojimais įvertinta yra trečioji dalis – „Karaliaus sugrįžimas“ (angl. „The Return of the Rings“), anot J. R. R. Tolkieno knygos ekranizacijos režisieriaus Peterio Jacksono, sunkiausia buvo pasakojimą perteikti antrajame filme „Dvi tvirtovės“ (angl. „The Two Towers“).
„Žiedų valdovo“ filmavimo pabaigos 20 metų jubiliejaus proga prancūzų leidinys „Première“ prisimena 2002 m. P. Jacksono duotą interviu.
Gali būti kino istorijoje unikalios trilogijos kūrėjas, bet vis tiek neišvengsi savų problemėlių : pavyzdžiui, kai reikia nupirkti grafo Dūku lazerinį kardą savo sūnui, kuris yra didelis „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) fanas, arba trylika mėnesių juvelyriškai šlifuoti „Karaliaus sugrįžimą“, paskutinį „Žiedų valdovo“ trilogijos filmą. Tačiau praeitą [t. y. 2001 m.] birželį Velingtone „Dviejų tvirtovių“ papildomų scenų filmavimo aikštelėje Peteris Jacksonas atrodė ramesnis už elfą ir linksmesnis už hobitą…
„Première“: Vienu metu filmuoti tris tokio masto filmus yra neeilinė patirtis. Kaip jums tai pavyko?
Peteris Jacksonas: „Šiandien man pagaliau aiški priežastis, kodėl niekas prieš mane to nesiėmė daryti: ta pati, dėl kurios aš nepradėčiau iš naujo! Prieš dvejus metus buvau liūdnas, tačiau jaučiau palengvėjimą, kai pabaigėm pagrindinį filmavimą. Mes vis dar dirbome prie scenarijaus ir tuo pačiu metu penkios skirtingos ekipos prižiūrėjo simultaniškai vykstančius filmavimus. Taip buvo ir filmuojant Helmo daubos mūšį! Vienintelis dalykas, ko tada norėjome, – viską pabaigti ir sugebėti neišprotėti: dekoracijos, titaniški mūšiai, 20 valandų trunkančios nufilmuotos, bet dar nemontuotos vieno epizodo medžiagos peržiūros, begalinis montažas… Pozityvu tai, kad kiekvienas filmas yra savotiška mokykla. Po viso šito, man atrodo, kad nėra nieko, ko būtų neįmanoma režisuoti…
P: O kam filmuoti papildomus epizodus? Nesate savimi patenkintas?
P. J.: Paprasčiausiai leidau sau patenkinti savo absoliutų kaprizą, mano mėgstamiausias – ištaisyti montavimo metu atsiradusias klaidas. Pernai mes nufilmavome kelias tokio tipo scenas jau pabaigę montuoti „Žiedo broliją“, tačiau patyrėme nežmonišką spaudimą: ar žmonės eis žiūrėti tokio filmo? Ar prodiuserių kompanija „New Line“ išgyvens? Dabar šios problemos nebeaktualios. Šiemet, sugrįžus aktoriams, filmavimo aikštelė atrodo kaip klasės draugų susitikimas. Mes mėgaujamės, kadangi kiekviena filmuojama scena gali tik pagerinti filmą. Blogiausiu atveju, ši papildoma medžiaga atsidurs DVD. Taigi…
P: Papasakokite, kaip vyksta šių papildomų scenų filmavimas.
P. J.: Iš esmės tai yra scenarijaus perrašymas siekiant paaiškinti intrigą ar pabrėžti detales. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus filmavome sceną, kurioje Gendalfas, Teodenas ir Aragornas kalbasi prieš Helmo daubos mūšį. Čia mes tiesiog norėjome pridėti vieną dialogo eilutę pačiame diskusijos įkarštyje. Originali scena buvo rodoma aikštelėje, monitoriaus ekrane. Mes nufilmavom naują su Steadicam, taip, kad tiktų, ir tuoj pat kompiuteriu įterpėme į galutinį montažą. Tai tikra dėlionė: mes pridedam papildomą eilutę, naują informaciją… kartais netgi filmuojame visiškai naują sceną. Man patinka taip meniškai šlifuoti filmą visomis prasmėmis. Bet aš puikiai žinau, kad tai – išskirtinė prabanga.
P: Kuri dalis jums pačiam labiausiai patinka?
P. J.: Nuo pat pradžių, be abejonės, tai buvo „Karaliaus sugrįžimas“, kadangi kiekviena scena yra pilna maksimalios draminės įtampos. Jau mačiau pirminį montažą ir tiesiog nekantrauju prie jo prikišti nagus! Tačiau sunkiausia rašyti ir režisuoti, be abejonės, buvo kuriant „Dvi tvirtoves“: knyga koncentravosi į veiksmą, o man reikėjo pagilinti personažus ir jų psichologiją. Aš ypač gilinausi į neurotišką ryšį, kuris jungia Golumą su Frodu. Reikėjo parodyti, kaip šioje dalyje Frodas keičiasi ir bręsta. Aš taip pat išplėtojau Aragorno ir Arvenos meilės istoriją. Kitas iššūkis – Medžiabarzdis ir Golumas, kurie buvo animuoti, bet kalbantys personažai, suvaidinti tikrų aktorių, priešingai nei tokie monstrai kaip troliai ar Balrogas. Tuo pačiu ir juokingesnis, ir tamsesnis nei pirmoji dalis, „Dvi tvirtovės“ yra mano vesternas man pačiam. Kažkas tarp Johno Fordo ir Akiros Kurosawos…
