Lapkričio 26 d. Romoje mirė italų režisierius Bernardo Bertolucci, vienas pirmųjų politinių pionierių, pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Konformistas“ (it. „Il Conformista“, 1970 m.) ir „Paskutinis tango Paryžiuje“ (it. „Ultimo tango a Parigi“, 1972 m.). Režisierius pralaimėjo kovą su plaučių vėžiu. Jam buvo 77-eri. Jau daugiau kaip dešimt metų jis buvo prikaustytas prie vežimėlio, po 2003 m. nepavykusios disko išvaržos operacijos, po kurios jis nebegalėjo vaikščioti.
Genialus paskutinis intelektualaus kino imperatorius
Per savo kino kūrėjo karjerą, kurios ištakos siekia septintojo dešimtmečio pradžią, B. Bertolucci tapo esmine išskirtinės Italijos naujosios bangos figūra (kartu su Michelangelo Antonioni, Federico Fellini ir Pier-Paolo Pasolini), tačiau – kad ir kaip bebūtų keista – jam pavyko sėkmingai persikelti už Atlanto, kur sėkmingai realizavo didelės apimties Holivudo projektą „Paskutinis imperatorius“, kuris vėliau buvo apdovanotas net devyniais Oskarais, įskaitant ir geriausio filmo bei geriausios režisūros kategorijas.
B. Bertolucci gimė 1941 m. kovo 16 d. Parmoje. Jo mama Ninetta buvo mokytoja, o tėvas Attilio – poetas, meno istorikas, antologas ir kino kritikas, tad Bernardo augo labai literatūriškoje ir meniškoje aplinkoje. 1954 m. šeima persikėlė į Romą. Iš pradžių B. Bertolucchi norėjo tapti poetu – kaip ir tėvas; 21-erių metų laimėjo literatūrinį apdovanojimą. Buvo įstojęs į Romos universitetą studijuoti moderniosios literatūros, tačiau studijas metė. Jo tėvo draugas buvo rašytojas ir poetas Pier-Paolo Pasolini, kuris dvidešimtmetį Bernardo pasamdė dirbti savo asistentu savo debiutiniame filme „Elgeta“ (it. „Accattone“, 1961 m.). Tai buvo didelis prasilaužimas – P. Pasolini vėliau rekomendavo B. Bertoluccį kaip scenaristą filmui „Niūri giltinė“ (it. „La Commare Secca“, 1962 m.), kuris tapo jaunojo sineasto režisūriniu debiutu.
B. Bertolucci tęsė savo karjerą kaip scenaristas, ypač verta prisiminti jo indėlį į Sergio Leonės epinį spageti vesterną „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (it. „C’era una volta il West“, 1968 m.). Tačiau netrukus jo režisūrinė karjera paėmė viršų: 1964 m. pasirodė jo filmas „Prieš revoliuciją“ (it. „Prima della rivoluzone“), pasakojantis apie marksisto studento romaną su savo teta, bei didžiulę įtaką padaręs „Konformistas“ (it. „Il Conformisto“, 1970 m.) – abu šie filmai atskleidė B. Bertoluccio polinkį į radikaliosios kairės politiką. „Aš gyvenau tam tikrame komunizmo sapne“, vėliau tą laikotarpį apibūdino jis.
„Konformistas“ taip pat žymi B. Bertoluccio bendradarbiavimo su operatoriumi Vittorio Storaro pradžią. Vėliau šis tandemas kartu sukūrė visą seriją vizualiai patrauklių šedevrų, įskaitant tokius filmus, kaip „Voro strategija“ (it. „Strategia del ragno“, 1970 m.), „Paskutinis tango Paryžiuje“ ir „1900“ (1976 m.). „Paskutinis tango Paryžiuje“, kuriame vaidino Maria Schneider ir Marlonas Brando, skandalingai išgarsino B. Bertoluccį visame pasaulyje, kas vėliau leido jam samdyti aukšto lygio aktorius, tokius kaip Robertas de Niro, Gérardas Depardieu ir Burtas Lancasteris savo 300 minučių ilgio epui „1900“.
„Paskutinis imperatorius“ atnešė B. Bertolucciui didžiausią apdovanojimų kiekį. Be to, filmo kūrėjai gavo iki tol beprecedentį leidimą filmuoti Pekino Uždraustajame mieste – B. Bertolucci tapo pirmuoju vakariečiu režisieriumi, kuriam buvo suteikta ši išskirtinė teisė. Vėliau B. Bertolucci sukūrė tokius filmus kaip „Perskeltas dangus“ (angl. „Sheltering Sky“, 1990 m.), „Mažasis Buda“ (angl. „Little Budda“, 1993 m.), „Pavogtas grožis“ (angl. „Stealing Beauty“, 1996 m.), „Apgultis“ (it. „L‘Assedio“, 1998 m.) ir „Svajotojai“ (angl. „The Dreamers“, 2003 m.) – šiame filme B. Bertolucci grįžo prie svaigaus radikalios politikos bei erotikos, išgarsinusios jį prieš keletą dešimtmečių, mišinio.
Tačiau dabar, #MeToo judėjimo šviesoje, tenka dar kartą prisiminti skandalingąjį „Paskutinį tango Paryžiuje“ (dėl kurio režisierius kai kuriose šalyse buvo paskelbtas persona non grata, o filmas – uždraustas rodyti, gimtojoje Italijoje iš B. Bertolucci 5 metus buvo atimtos politinės teisės) ir ypač – tą liūdnai pagarsėjusią „sviesto“ sceną. 2016 m. visa tai buvo prisiminta iš naujo, kai į viešumą iškilo trejų metų senumo vaizdo įrašas, kuriame B. Bertolucci prisipažino, kad su M. Brando neatskleidė visų detalių apie filmuojamą sceną M. Schneider. Dėl to aktorė iki pat savo gyvenimo galo (M. Schneider mirė 2011 m.) nesikalbėjo su režisieriumi, M. Brando tylą nutraukė po „Paskutinio tango Paryžiuje“ praėjus 15 metų. B. Bertolucci prisiėmė atsakomybę už tai, ką teko patirti tuomet (1972 m.) vos dvidešimtmetei aktorei, tačiau per daug dėl to nesigraužė: „Jaučiuosi kaltas, bet nesigailiu“, yra prisipažinęs jis.
Paskutinis B. Bertoluccio baigtas filmas – „Aš ir tu“ (it. „Io e te“, 2012 m.) – Niccolò Ammaniti romano ekranizacija.
B. Bertolucci netrukus po juostos „Prieš revoliuciją“ pasirodymo 1964 m. vedė joje vaidinusią aktorę Adrianą Asti, su kuria po keleto metų išsiskyrė. Antroji santuoka – su kostiumų ir dekoracijų dailininke Maria Paolo Maino taip pat ilgai netruko. 1978 m. vedė birtų režisierę, scenaristę, prodiuserę Clare Peploe, su kuria pragyveno iki mirties. Nė su viena žmona B. Bertolucci vaikų nesusilaukė.
B. Bertolucci yra vienintelis italas, kurio sukurta juosta laimėjo Oskarą geriausio filmo kategorijoje. Už viso gyvenimo nuopelnus 2011 m. Kanuose jis apdovanotas Auksine palmės šakele, 2007 m. Venecijoje – Auksiniu liūtu, 1997 m. Lokarne – Auksiniu leopardu. B. Bertolucci du kartus – 1983 ir 2013 m. pirmininkavo Venecijos, 2012 m. – Kanų kino festivalio žiuri.
