Mirė prancūzų – šveicarų režisierius Jeanas-Lucas Godardas

Mirė prancūzų – šveicarų režisierius Jeanas-Lucas Godardas

Prancūzų leidinys „Libération“ praneša, kad rugsėjo 13 d. mirė prancūzų-šveicarų režisierius Jeanas-Lucas Godardas. Vienam iš prancūzų „Naujosios bangos“ (pranc. „La Nouvelle Vague“) kino judėjimo įkūrėjui, pagarsėjusiam tokiais filmais kaip „Iki paskutinio atodūsio“, (pranc. „À bout de souffle“, 1960 m.), „Kvaišelis Pjero“ (pranc. „Pierrot le fou“, 1965 m.), „Alfavilis“ (pranc. „Alphaville, une étrange aventure de Lemmy Caution“, 1965 m.) ar „Panieka“ (pranc. „Le Mépris“, 1963 m.), buvo 91-eri. Daugiau kaip šimtą filmų sukūrusios sineasto kolekcijoje galima rasti visus svarbiausius kino apdovanojimus: Oskaras už gyvenimo nuopelnus, du Cezariai už gyvenimo nuopelnus, Berlinalės du Auksiniai ir Sidabrinis lokiai, Venecijos Auksinis liūtas ir 2018 m. Kanuose gauta unikali Specialioji auksinė palmės šakelė.

Anot „Libération“, J.L. Godardas pasirinko eutanaziją – praktiką, įteisintą Šveicarijoje, kur režisierius gyveno. „Jis neprarado sveiko proto, tiesiog buvo išsekęs. Todėl priėmė sprendimą viską baigti. Tai buvo jo paties sprendimas ir jam buvo svarbu, kad tai būtų žinoma“, patikslino velionio artimieji. „Kūnas jau buvo pavargęs. Jis nebegalėjo tęsti ilgiau. Dėl įvairių patologijų jis nebegalėjo gyventi normalaus gyvenimo. Ir manau, kad žmogui, kuris buvo toks nepriklausomas, toks integruotas, tai buvo pagrindinė kliūtis – negalėti naudotis savo fizinėmis galimybėmis, kaip kad kiekvienas iš mūsų“.

Tarp Prancūzijos ir Šveicarijos

J. L. Godardas gimė 1930 m. Paryžiuje, pasiturinčioje prancūzės Odillės Monod ir šveicaro gydytojo Paulio Godardo šeimoje. Būsimo režisieriaus vaikystė ir paauglystė prabėgo tarp Prancūzijos ir Šveicarijos – 1933 m. jo tėvas rado darbą vienoje Šveicarijos klinikų, tad visa šeima (J. L. Godardas buvo antrasis vaikas iš keturių) persikėlė gyventi ant Lėmano ežero kranto. Besimokydamas Šveicarijoje J. L. Godardas aktyviai sportavo: slidinėjo, žaidė krepšinį, futbolą. Tuo pačiu metu atsiskleidė jo polinkis į meną – J. L. Godardas aistringai tapė.

Vasaras jis praleisdavo Paryžiuje, pas savo senelius iš motinos pusės – būtent čia jį 1940 m. užklupo nacistinės Vokietijos okupacija. Berniukas buvo išsiųstas į Bretanę pas savo tetą – ten jis ir pradėjo naujus mokslo metus, kol atsirado galimybė grįžti į Šveicariją. J. L. Godardo konservatorius senelis, prancūzų bankų grupės „BNP Paribas“ įkūrėjas, simpatizavo maršalui Pétainui ir skaitė kolaborantišką spaudą, bet būsimo režisieriaus tėvai darbavosi Raudonajame Kryžiuje ir buvo anglofilai.

Didžiąją karo dalį J. L. Godardas praleido Šveicarijoje. Baigęs pagrindinę mokyklą Nijone, jis išvyko į Paryžių, kur turėjo tęsti mokslus Buffono vidurinėje mokykloje. Tuo metu skyrėsi jo tėvai. 1947 m. jis nusprendė mesti mokyklą ir vidurinės nebaigė. Tuo pačiu metu jis pradėjo dažniau lankytis įvairiuose kino klubuose ir prancūzų sinematekoje. Susidomėjęs kinu jis ėmė skaityti įvairius kritikų straipsnius, tarp jų ir tokio Maurice’o Schérerio, kurį visas pasaulis dabar žino kaip Erichą Romerą.

Paauglystės metais, nors ir būdamas iš turtingos šeimos, J. L. Godardas įprato vogti. Šis įprotis ilgainiui tapo tikra manija, jis vogdavo net iš savo šeimos narių ar draugų.

1948 m. jis grįžo į Šveicariją, kur Lozanoje, po dar vieno nesėkmingo bandymo, 1949 m. vis tik baigė vidurinę mokyklą. Šiuo gyvenimo momentu J. L. Godardas domėjosi tapyba, kinu ir literatūra, pradėjo rašyti savo pirmąjį scenarijų. Tų pačių metų rudenį J. L. Godardas įstojo į Sorbonos universitetą Paryžiuje studijuoti antropologijos, bet gana greitai jo susidomėjimas šiomis studijomis dingo.

„Les cahiers du cinéma“

Tačiau išaugo jo dėmesys kinui – J. L. Godardas žiūrėdavo labai daug filmų, sinematekoje ir kino klubuose dažnai susitikdavo Suzanne Klochendler, Françis Truffaut, Jacquesą Rivette‘ą, Claude’ą Chabrolį. Paryžiaus Lotynų kvartalo kino klubas leido reviu „ La Gazette du cinéma“, kuriame tuomet devyniolikmetis Godardas publikavo savo pirmuosius kino kritiko tekstus. Vėliau šis leidinys tapo garsiuoju „Cahiers du cinéma“, gyvuojančiu iki šiol.

1950 m. gruodį J. L. Godardo tėvas jam pasiūlė kartu keliauti į Ameriką. J. L. Godardas išvyko į Niujorką, vėliau susitiko su tėvu Kingstone, Jamaikoje, kur vyresnysis Godardas įsigijo būstą, paskui pats vienas keletą mėnesių keliavo po Pietų Ameriką, aplankydamas tokias šalis kaip Panamą, Peru, Braziliją ir Boliviją.

1953 m. J. L. Godardo tėvas jam surado operatoriaus darbą šveicarų televizijoje Ciuriche. Tačiau viskas baigėsi blogai, nes J. L. Godardas vėl pradėjo vogti. Apie tai buvo pranešta policijai ir jis netgi praleido tris paras areštinėje. Be to, nenorėdamas dalyvauti Indokinijos kare, J. L. Godardas pasirinko Šveicarijos pilietybę, tačiau neatitiko karinių reikalavimų ir taip atsidūrė už įstatymo ribų. Dėl to jo tėvas pasirūpino, kad jis keletą mėnesių praleistų Lozanos psichiatrinėje ligoninėje. Po šio įvykio jie nesimatė dešimt metų.

Naujoji banga

Išėjęs iš psichiatrinės ligoninės, motinos padedamas įsidarbino Ronos slėnio Gande-Dixence užtvankos statybose – būtent apie tai yra jo pirmasis trumpametražis dokumentinis filmas „Operacija betonas“ (pranc. „Opération béton“, 1954 m.). Pardavęs savo filmą Grande-Dixence kompanijai, J. L. Godardas apsistojo Ženevoje, kur sukūrė savo antrąjį trumpametražį „Koketė“ (pranc. „Une femme coquette“, 1955 m.).

Tačiau teko palaukti iki 1960 m., kol gimė jo pirmasis ir, ko gero, garsiausias, ilgametražis filmas „Iki paskutinio atodūsio“, tapęs vienu Naujosios bangos iniciatorių ir viena ikoniškiausių šio kino judėjimo juostų. „Iki paskutinio atodūsio“ pradėjo filmų seriją, kur J. L. Godardas kontempliuoja kiną iš naujo išrasdamas pasakojimo formą: „Moteris yra moteris“ (pranc. „Une femme estu ne femme“), „Mažasis kareivis“ (pranc. „Le Petit Soldat“) (cenzūruotas, nes jame atvirai kalbama apie Alžyro karą, kas tuo metu buvo tabu – rodytas tik nuo 1963 m.), „Karabinieriai“ (pranc. „Les Carabiniers“), „Panieka“, „Kvaišelis Pjero“, „Alfavilis“ ir „Vyriška – moteriška“ (pranc. „Masculin – Feminin“). Taip pat jis dalyvavo kuriant bendrus filmus:  „Pačios gražiausios apgavystės“ (pranc. „Les Plus belles escroqueries du monde“) ir „Šeši Paryžiaus etiudai“ (pranc. „Paris vu par…“).

Mylimiausi aktoriai

J. L. Godardo filmai yra neatsiejami nuo danų kilmės aktorės Anos Karinos – kurį laiką (1961 – 1967 m.) ji buvo pagrindinė jo filmų žvaigždė ir mūza. J. L. Godardas ir A. Karina netgi buvo susituokę – tiesa, 1961 m. sudaryta santuoka, kaip ta prancūziška meilė, truko trejus metus – 1964 m. pora išsiskyrė, po to, kai A. Karina beveik prieš pat gimdymą patyrė persileidimą ir po nesėkmingo gydymo liko nevaisinga. Ir nors kurį laiką po skyrybų jiedu dar tęsė profesinį bendradarbiavimą, vėliau ilgus metus iš viso nepalaikė jokio kontakto. Iš viso A. Karina nusifilmavo septyniuose J. L. Godardo ilgametražiuose ir viename trumpo metro filme.

Antroji J. L. Godardo žmona Anne Wiazemsky, su kuria susituokęs išgyveno dvejus metus (1967 – 1969 m.) taip pat suvadino viename jo filme – „Kinė“. Trečioji santuoka su šveicarų režisiere, prodiusere, scenariste, aktore ir rašytoja Anne-Marie Miéville nuo 1971 m. truko iki pat J. L. Godardo gyvenimo pabaigos.

Kita J. L. Godardo fetišinis aktorius, taip pat suvaidinęs septyniuose jo filmuose, buvo Jeanas-Pierre’as Leodas, išgarsėjęs savo vaidmeniu juostoje, nuo kurios, kaip kartais teigiama, ir prasidėjo Naujoji banga – F. Truffaut „Keturi šimtai smūgių“ (pranc. „Les Quatre Cents Coupes“).

Ne mažiau ryškus J. P. Godardo bendradarbiavimas su Jeanu-Pauliu Belmondo. Šis aktorius pasirodo keturiuose J. L. Godardo filmuose, tačiau bent du iš jų galima drąsiai vadinti kultiniais: „Iki paskutinio atdūsio“ ir „Kvaišelis Pjero“. J. P. Belmondo taip pat vaidino „Vyriška – moteriška“ bei „Šarlotė ir jos mylimasis“ (pranc. „Charlotte et son jules“).

Kovingumas

Per 1968 m. gegužės įvykius Prancūzijoje J. L. Godardas buvo aktyvus protestuotojas, o jo kuriamas kinas tapo būdu kovoti su sistema („Kinė“ (pranc. „La Chinoise“), „Savaitgalis“ (pranc. „Week end“). Jis pasisakė už idealistinį kiną, kuris leistų darbininkams įgyti kino gamybos ir platinimo priemones.

Tuo metu jis vėl keliavo po užsienį – Niujorką, Kanadą, Kubą, Italiją, Prahą, kur filmavo juostas, kurių niekada taip ir nepabaigė arba atsisakė suteikti platinimo teises (pvz., „Vienas amerikietiškas filmas“ (angl. „One American Movie“), „Komunikacija (-os)“ (angl. „Communication(s)“, „Britiški garsai“ (angl. „British Sounds“), „Lotė Italijoje“ (angl. „Lotte in Italy“). Aštuntajame dešimtmetyje pradėjo video eksperimentus: „Numeris du“ (pranc. „Numero deux“), „Čia ir ten“ (pranc. „Ici et ailleurs“), „Žanas Lukas šešis kart du – komunikacijoje ir virš jos“ (pranc. „Jean-Luc six fois deux – sur et sous la communication“).

Skandalas ir žvaigždės

Devintajame dešimtmetyje jis grįžo prie plačiajai publikai skirto kino, kuris pritraukė ir gerai žinomus aktorius. Jo filmai tris kartus buvo atrinkti į Kanų kino festivalio pagrindinę konkursinę programą: 1980 m. „Gelbėkite, kas galite, gyvenimą“ (pranc. „Sauve qui peut la vie“) su Isabelle Huppert ir Jacquesu Dutroncu, 1982 m. „Aistra“ (pranc. „Passion“) ir 1985 m. „Detektyvas“ (pranc. „Detective“) su Johnny Hallyday’umi. 1983 m. jo filmas „Vardas – Karmen“ (pranc. „Prénom Carmen“) laimėjo pagrindinį šio festivalio prizą – Auksinį liūtą. Tačiau tuo pačiu jo filmai nenustojo kelti skandalų – jo juosta „Sveika, Marija“ (pranc. „Je vous salue Marie“) tiek Prancūzijoje, tiek kitose šalyse buvo cenzūruota.

Eksperimentai

Dešimtajame dešimtmetyje J. L. Godardas vėl grįžo prie eksperimentinio kino: „JLG/JLG“, „Mocartas amžiams“ (angl. „For Ever Mozart“), „Kino istorija(-os) (filmuota ir asmeninė kino Istorijos vizija)“ (pranc. „Histoire(s) du cinéma (une vision filmée et personnelle de l’Histoire du cinéma)“) ir 2001 m. Kanų konkursinėje programoje pristatytas „Meilės pagyrimas“ (pranc. „Éloge d’amour“).

Į Kanus J. L. Godardas grįžo po trejų metų su filmu „Mūsų muzika“ (pranc. „Notre musiqe“), triptiku, sudarytu iš „Pragaro“, „Skaistyklos“ ir „Rojaus“ – justa buvo rodoma nekonkursinėje programoje. Tai buvo jau aštuntasis, bet dar toli gražu ne paskutinis J. L. Godardo kartas Kanuose.

XXI a. pradžioje jis pasirodė dviejuose filmuose, kuriuose vaidino pats save – „Henri Langlois vaiduoklis“ (pranc. „Le Fantôme d‘Henri Langlois“) ir „Pokalbių nuotrupos“ (pranc. „Morceax de convesations“). 2010 m. vėl priminė apie save Kanams – „Socializmas“ (pranc. „Film Socialisme“) buvo parodytas paralelinėje konkursinėje „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regards“) programoje.

3D išbandymas ir vėlyvas pagerbimas Kanuose

Įkopęs į savo devintą dešimtį J. L. Godardas tapo vis rečiau matomas kino žemėlapyje, dar retesnis svečias jis buvo Kanuose. Jis sukūrė „3-Désastres“ – vieną iš trijų mįslingojo „3x3D“ (2012 m.) segmentų, kuris tyrinėja 3D percepciją. Juosta pristatyta per 2013 m. Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ (pranc. „Semaine de la Critique“) programos uždarymą.

2014 m., praėjus trylikai metų nuo „Meilės pagyrimo“, J. L. Godardas grįžo į Kanų pagrindinę konkursinę programą su juosta „Sudie, kalba“ (pranc. „Adieu au Langage“) – tai buvo jo šeštasis filmas, varžęsis dėl Auksinės palmės šakelės, tačiau ir tąkart nepavyko – „Sudie, kalba“ ex-aequo pasidalijo žiuri prizą su kanadiečio Xaviero Dolano „Mamyte“ (angl. „Mommy“).

Galiausiai 2018 m. Kanų konkursinėje jis pristatė „Vaizdų knygą“ (pranc. „Le livre d‘image“) ir, naudodamasis „Facetime“ technologija, surengė nuotolinę spaudos konferenciją, kai pats tuo metu buvo Šveicarijoje. „Vaizdų knyga“ apdovanota Specialiąja auksine palmės šakele – pirmuoju ir kol kas vieninteliu tokiu prizu festivalio istorijoje.

 

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles