Mirė prancūzų kino legenda Michelis Piccoli

Mirė prancūzų kino legenda Michelis Piccoli

2020 m. gegužės 12 d. mirė prancūzų aktorius ir režisierius Michelis Piccoli. Kaip Prancūzijos spaudos agentūrai (AFP) pranešė velionio artimieji, 94-erių metų prancūzų kino legendą ištiko insultas. M. Piccoli buvo žinomas iš savo vaidmenų klasikiniuose prancūzų filmuose „Panieka“ (pranc. „Le Mépris“, 1963 m.), „Didysis rijimas“ (pranc. „La Grande bouffe“, 1973 m.) ir „Dienos gražuolė“ (pranc. „Belle de Jour“, 1967 m.).

Abu M. Piccoli tėvai buvo muzikai: tėvas – smuikininkas, motina – pianistė, tačiau vargiai galima pasakyti, kad būsimasis aktorius augo apsuptas muzikos garsų – dar vaikystėje tėvai sūnų išsiuntė į pensionatą. Tačiau per vieną kalėdinį vaidinimą kažkas persijungė šio intravertiško paauglio galvoje ir kiek vėliau, jau būdamas 18 metų jis nusprendė tapti aktoriumi. Dėl to pradėjo lankyti vaidybos kursus pas Andrée Bauerį-Thérondą, vėliau – pas René Simoną. Pirmą kartą ekrane M. Piccoli pasirodė 1945 m. Christiano-Jaque’o filme „Kerai“ (pranc. „Sortilèges“), o pirmo tikro vaidmens sulaukė po ketverių metų Louiso Daquino juostoje „Dienos ženklas“ (pranc. „Le Point du jour“, 1949 m.).

Godardas, Buñuelis ir kiti

Pastebėtas Jeano-Pierre’o Melville’io kriminaliniame trileryje „Informatoriai“ (pranc. „Les Doulos“, 1962 m.) ir Pierre’o Chenalio filmuose M. Piccoli išgarsėjo savo vaidmeniu Jeano-Luco Godardo romantinėje dramoje „Panieka“, kurioje kartu su ikoniškąja Brigitte Bardot įkūnijo legendinę porą. Aktoriaus populiarumas neblėso ir po to, kai 1965 m. atliko pagrindinį vaidmenį Marcelio Bluwalio režisuotoje Molierre’o pjesės „Don Žuanas“ (pranc. „Dom Juan ou Le festin de pierre“) televizinėje ekranizacijoje.

Dėl savo žilstančių smilkinių ir ramaus užtikrintumo keturiasdešimtmetis aktorius dažnai vaidindavo viliotojus, dažnai jo filmų partnere tapdavo Catherine Deneuve – kartu jie vaidino tokiose juostose kaip „Būgno tratėjimas“ (pranc. „La Chamade“, 1968 m.), „Benžaminas“ (pranc. „Benjamin ou les mémoires d‘un puceau“ – didžiulio populiarumo sulaukęs 1967 m. filmas) ir Luiso Buñuelio „Dienos gražuolė“. Būtent su šiuo režisieriumi M. Piccoli siejo ilgas bendradarbiavimas, prasidėjęs dar 1956 m. nuotykių drama „Mirtis šiame sode“ (pranc. „La Mort en ce jardin“), po kurio aktorius dar vaidino kriminalinėje dramoje „Kambarinės dienoraštis“ (pranc. „Le Journal d‘une femme de chambre“, 1964 m.), Oskarą geriausio užsienio filmo kategorijoje pelniusioje komedijoje „Kuklus buržuazijos žavesys“ (pranc. „Le charme discret de la bourgeoisie“, 1972 m.) ir dar vienoje komedijoje „Laisvės fantomas“ (pranc. „Le Fantôme de la liberté“, 1974 m.).

Susitikimas su Claude’u Sautet ir skandalingi vaidmenys

Suvaidinęs paties Claude’o Sautet alter ego filmuose „Gyvenimo dalykai“ (pranc. „Les Choses de la vie“, 1970 m.) ir „Vincentas, Fransua, Polis ir kiti“ (pranc. „Vincent, François, Paul… et les autres“, 1974 m.) M. Piccoli užsitikrino publikos prielankumą. Tačiau vienas vaidmuo labai smarkiai pakenkė jo statusui – 1973 m. Marco Ferreri – dar vieno M. Piccoli fetišinio režisieriaus – filme „Didysis rijimas“ aktorius suvaidino homoseksualų personažą – filmą lydėjo didžiulis skandalas. Padėties nepataisė ir kitas pasirodymas – Luiso Garcíos Berlangos fantastinėje komiškoje dramoje „Natūralaus dydžio“ (pranc. „Grandeur nature“, 1974 m.) M. Piccoli vaidino vyrą, įsimylėjusį pripučiamą lėlę.

Vis tik nepalanki publikos reakcija nesužlugdė aktoriaus ir jis toliau mėgavosi vaidindamas sukčius („Septynios mirtys pagal receptą“ (pranc. „7 morts sur ordonnance“, 1975 m.), „Pragariškas trio“ (pranc. „Le Trio infernal“, 1974 m.) – M. Piccoli sugebėdavo meistriškai perteikti personažų dvidveidiškumą, ką itin gerai paliudija jo pasirodymas filmuose „Šuolis į tuštumą“ (pranc. „Le Saut dans le vide“) ir „Keista afera“ (pranc. „Une étrange affaire“) – šie vaidmenys neliko nepastebėti ir kiekvienas jų atitinkamai jam pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą 1980 m. Kanų ir 1982 m. Berlyno kino festivaliuose.

Autorinio kino tarnyboje

Būdamas pareigingas pilietis ir drąsus prodiuseris (M. Piccoli prodiusavo Luciano Tovoli dramą „Mirusios kariuomenės generolas“ (it. „Il generale dell’armata morta“, 1983 m.)) aktorius panaudojo savo žinomumą padėdamas jauniems kino kūrėjams Jacquesui Doillonui („Nenuorama dukra“/ pranc. „La Fille prodigue“, 1981 m.) ir Leosui Caraxui („Blogas kraujas“/ pranc. „Le Mauvais sang“, 1986 m.). „Reikia visada mokytis savo amato – nežinia, kada atsidursime po teisinga žvaigžde, taigi reikia keliauti“, 1986 m. legendiniam prancūzų kino leidiniui „Cahiers du cinéma“ pareiškė aktorius, turėjęs galimybę mėgautis Renoiro, Resnais, Chabrolio, Demy, Varda, Leloucho ir Tavernier draugija.

Net ir įkopęs į septintąją dešimtį jis vis dar sulaukdavo žymių vaidmenų: vaidino nenaudėlį Milu („Milu gegužę“ / pranc. „Milou en mai“, 1990 m.), bekompromisį dailininką („Gražioji vaidininkė“/ pranc. „La Belle Noiseuse“, 1991 m. ), keistuolį psichiatrą („Nusikaltimo geneologija“ / pranc. „Généalogies d‘un crime“, 1997 m.), ar, galiausiai, krizės ištiktą aktorių („Grįžtu namo“ / pranc. „Je rentre à la maison“, 2001 m.).

Habemus Piccoli

Tačiau nuotykių ieškotojas Piccoli galiausiai leidosi į naują iššūkį – pats filmavęsis pas garsiausius režisierius, pradedant Hitchcocku ir Buñueliu, baigiant Manoeliu de Oliveira – aktorius panoro pats išbandyti režisūrą. Po dviejų trumpametražių 1997 m. jis pristatė savo debiutinę pilno metro juostą – komediją „Taigi štaigi“ (pranc. „Alors voila“), po kurios 2001 m. grįžo su drama „Juodas paplūdimys“ (pranc. „La Plage noire“) – refleksija apie tremtį ir laisvę. Ir nors pirmieji jo režisūriniai bandymai nesulaukė didelio pasisekimo, vis tik M. Piccoli režisūrinis išskirtinumas buvo pripažintas – 2005 m. jo filmas „Tai visai ne tas gyvenimas, apie kokį svajojau“ (pranc. „C’est pas tout à fait l avie dont j’avais rêvé“) buvo parodytas Kanų kino festivalyje.

Praėjus šešeriems metams M. Piccoli vėl sutraukė minias prie raudonojo Kanų kilimo – šįkart jam teko ginti italų režisieriaus Nanni Moretti komišką dramą „Habemus Papam“. Nors žiuri galiausiai geriausio aktoriaus prizą tąkart skyrė M. Piccoli tėvynainiui Jeanui Dujardinui (už šio fenomenalųjį pasirodymą Michelio Hazanaviciaus filme „Artistas“ (angl. „The Artist“)), tačiau depresijos apimto ir dvejonių kamuojamo popiežiaus vaidmuo paskatino apie M. Piccoli kalbėti viso pasaulio kritikus. Nuo pat savo karjeros pradžios įpratęs kursuoti tarp Prancūzijos ir Italijos, kai vienur dirbo su René Clémentu ir Jacquesu Demy, o kitur – su Marco Ferreri ar Vittorio de Sica, jis tuoj pat paliko Vatikaną ir išvyko filmuotis pas Alainą Resnais – dar vieną didžią Septintojo meno figūrą, su kuriuo jau bendradarbiavo 1965 m. filme „Karas baigėsi“ (pranc. „La Guerre est finie“). Šįkart tai buvo komiška drama „To dar nematėt!“ (pranc. „Vous n’avez encore rien vu“).

2012 m. M. Piccoli dar kartą nusifilmavo pas L. Caraxą – fantastinėje dramoje „Šventieji motorai“ (angl. „Holy Motors“). Paskutinis jo pasirodymas ekrane – belgų režisieriaus Thomaso de Tiero dramoje „Mėlynių skonis“ (panc. „Le Goût des Myrtilles“, 2014 m.)

 

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles