Balandžio 2 d., būdamas 106 m. amžiaus, mirė portugalų kino legenda režisierius Manoelis de Oliveira. Nuo 2001 m. jis buvo vyriausias aktyviai kūręs režisierius, paskutiniai jo trumpametražiai filmai sukurti 2014 m. Nuo savo debiuto 1931 m. dar nebyliojo kino epochoje, per savo ilgą kūrybinę karjerą jis sukūrė daugiau kaip 50 ilgametražių vaidybinių ir dokumentinių filmų.
Manoelis de Oliveira gimė 1908 m. Porto mieste, Portugalijoje. 1927 m. su draugais pradėjo kurti filmą apie I-ąjį pasaulinį karą. 1931 m. jis sukūrė savo pirmąjį filmą „Douro, Faina Fluvial“ – dokumentinę urbanistinę simfoniją apie savo gimtąjį miestą. Be to, šiuo laikotarpiu jis dar dalyvavo ir automobilių lenktynėse (1937 m. Grand Prix sezone laimėjo Estorilio trasos (Portugalija) etapą). 1942 m. pastatė savo pirmąjį vaidybinį filmą „Aniki – Bóbó“, bet po to 30 metų kūrė trumpametražius ir dokumentinius filmus. Be kitų aplinkybių, lėmusių tokį kūrybinį kelią, buvo politinė Portugalijos situacija, šeimos poreikiai ir pinigai, tačiau per tuos 30 metų, per kuriuos nesukūrė nė vieno vaidybinio filmo, M. de Oliveira nebuvo pripažįstamas kaip pasaulinio lygio režisierius. Ir tik 1971 m. jis grįžo su savo antruoju vaidybiniu filmu „Praeitis ir dabartis“ („O Passado e o Presente“), socialine satyra, kuri jam pelnė pripažinimą tarptautiniu mastu ir užtikrino tolesnę karjerą. Savo produktyvumo viršūnę M. de Oliveira pasiekė 1970 – 1990 m. sukurdamas po ilgametražį filmą beveik kasmet. 2008 m. oficialiai patvirtintas kaip vyriausiais aktyviai kuriantis filmų režisierius pasaulyje, be to jis buvo vienintelis režisierius, kurio karjera prasidėjo nebyliojo kino epochoje, o baigėsi skaitmeniniame amžiuje. Per savo ilgą karjerą dirbo su tokiais aktoriais kaip Catherine Deneuve, Marcello Mastrionni, Johnas Malkovichius, Marcel Picolli, Claudia Cardinale, Jeane Moreau, Chiara Mastroianni, senelio filmuose vaidino ir Manelio de Oliveiros anūkas aktorius Ricardo Trêpa. Tarp gausybės apdovanojimų M. de Oliveira yra pelnęs Kanų, Berlyno, Čikagos, Tokijo, Venecijos, San Paulo, Miuncheno, Monrealio, Lokarno, Sitges (Katalonijos), Mar del Plata, Haifos ir kitų kino festivalių apdovanojimus, už gyvenimo nuopelnus apdovanotas Kanų kino festivalio garbės auksine palmės šakele, Venecijos festivalio auksiniu liūtu, Auksiniu gaubliu, bei Prancūzijos garbės legiono ordinu.
„Kinas – kaip gyvenimas – labai dinamiškas dalykas, jis negali sustoti. Bet kokiu atveju, aš nesu iš stagnacinių režisierių tarpo“, yra pareiškęs M. de Oliviveira, kuris visada pasižymėjo ypatingu sportiškumu ir energingumu, kuriuo lenkė net ir 50 metų už save jaunesnius kolegas. „Nustoti dirbti, reiškia numirti. Jei atimtumėt iš manęs kiną, numirčiau.“ kalbėjo jis per savo 100 metų jubiliejų. Šios nuostatos režisierius laikėsi iki pat savo ilgo ir kūrybingo gyvenimo pabaigos.
