Trečiadienį, 2018 m. birželio 6 d. mirė viena įtakingiausių rusakalbių šalių režisierių Kira Muratova. Jai buvo 83-eji.
K. Muratova mirė Odesoje, kur ji gyveno ir dirbo daugybę metų. Apie K. Muratovos mirtį Ukrainos naujienų portalui „Buro“ pranešė jos sutuoktinis Jevgenijus Golubenko. Socialiniuose tinkluose režisierės draugai rašė, kad K. Muratova jau kurį laiką sirgo. Savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje prodiuseris Jura Minzianovas apie K. Muratovos netektį rašė: „Išėjus Kirai baigėsi visa epocha. Atsimenu, kaip jos studentai verkė žiūrėdami „Ilgas palydas“ (rus. „Dolgie provody“, 1971 m.)“.
Režisierė ir scenaristė K. Muratova už savo drąsius darbus pelnė pripažinimą tiek gimtinėje, tiek užsienyje. Žinomiausias jos filmas – „Asteninis sindromas“ (rus. „Astenicheskiy sindrom“,1989 m.) – kritikų pripažinimą pelniusi tamsi sovietinės realybės satyra apie mokytoją, kurį kamuoja chroniškas nuovargis, dėl kurio jis gali užmigti bet kur ir bet kada. Filmas 1990 m. Berlyno kino festivalyje apdovanotas Sidabriniu lokiu – specialiuoju žiuri prizu.
Kira Korotkova gimė 1934 m. Sorokos mieste, tuometinėje Rumunijoje (dabar – Moldavija). Jos mama buvo žydė, tėvas rusas, abu aktyvūs komunistai ir komunistų partijos nariai. Kiros tėvas Antrajame pasauliniame kare dalyvavo antifašistiniame kovotojų judėjime, dėl ko rumunų pajėgų buvo suimtas ir vėliau sušaudytas. Po karo Kira kartu su savo motina gyveno Bukarešte. Kiros mama buvo gydytoja ginekologė, socialistinėje Rumunijoje padariusi ir politikės karjerą, tačiau Kira pasirinko kitą kelią.
1959 m. Kira baigė Maskvos Gerasimovo kinematografijos instituto režisūros studijas, po jų gavo paskyrimą į Odesos kino studiją. Pirmąjį profesionalų filmą Kira sukūrė 1962 m. ir Odesos kino studijoje dirbo iki 1978 m., kol dėl profesinio konflikto puvo priversta persikraustyti į tuometinį Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas). Čia sukūrė vieną filmą, tačiau po to vėl grįžo į Odesą. Jos filmai susilaukė sovietinės valdžios atstovų kritikos dėl naudojamos idiosinkratinės kino kalbos, kuri neatitiko sovietinio realizmo normų. Jos kinematografinė forma buvo lyginama su sovietiniu avangardu, ypač su Sergejaus Eizenšteino kūryba. Keletą kartų bent keleriems metams Kirai nebuvo leidžiama režisuoti filmų.
Septintojo dešimtmečio pradžioje Kira ištekėjo už Odesos studijos direktoriaus Aleksandro Muratovo ir kartu su juo sukūrė keletą filmų. Pora susilaukė dukters Marianos, tačiau netrukus išsiskyrė. Aleksandras išsikraustė į Kijevą, Kira su dukra liko Odesoje. Vėliau Mariana tragiškai žuvo. K. Muratova dar kartą ištekėjo – šįkart už dailininko ir scenografijos dizainerio Jevgenijaus Golubenko, tačiau pasiliko savo ankstesnio sutuoktinio pavardę.
Dešimtasis dešimtmetis režisierei buvo itin produktyvus. Žlugus Sovietų Sąjungai K. Muratova kasmet nufilmuodavo po du ar net tris ilgametražius filmus, daržnai mėgo dirbti su tais pačiais aktoriais ir kūrybine grupe. Nors sukurti Ukrainoje, visi K. Muratovos filmai yra rusų kalba. Jos filmai buvo rodomi tarptautiniuose Berlyno, Kanų, Romos, Venecijos ir kituose festivaliuose. Jos darbai laikomi postmoderniais, juose susipina eklektika, parodija, nechronologiškas montažas, išmėtytas pasakojimas, jie pasižymi intensyvia vizualika ir garso stimuliavimu.
Paskutinis jos filmas – „Amžinas sugrįžimas“ (rus. „Vechnoe vozvrashchenie“) – meilės trikampis apie senus mokyklos draugus, kurie netikėtai susitikę atranda, kad myli tą pačią moterį – buvo parodytas tarptautiniame Romos kino festivalyje 2012 m. Iš viso K. Muratovos filmografijoje – 22 režisuoti filmai, iš jų 16 – ilgametražiai vaidybiniai.
K. Muratovos tarptautinių apdovanojimų sąraše be jau minėto Berlinalės Sidabrinio lokio – Amerikos kino įkūrėjų laisvės apdovanojimas (angl. American Cinema Foundation‘s Freedom Award) 2000 m., garbės Auksinis leopardas Lokarno kino festivalyje 1994 m. bei Auksinės lelijos Vokietijoje rengiamame fetivalyje „goEast“: 2001 m. už jos filmą „Antros klasės piliečiai“ (rus. „Vtorostepennye lyudi“) ir 2005 m. už juostą „Derintojas“ (rus. „Nastroyshchik“).
„Kalbant apie plačiąją Rusijos publiką, Kira Muratova greičiausiai buvo ne tokia populiari, bet kino kritikai ir žmonės, mėgstantys ir suprantantys kiną, laiko ją išskirtine režisiere ir autorinio kino kūrėja. Ji buvo retas nuoširdumo, meninės nepriklausomybės ir atsidavimo savo profesijai, kuriai paskyrė visą savo gyvenimą, pavyzdys. Per savo gyvenimą ji sukūrė nedaug filmų ir jai teko nugalėti ne vieną valstybės valdžios ir cenzūros sukurtą kliūtį. Tačiau jei matėte jos filmus, jūs niekada jų nepamiršite“, amerikiečių leidiniui „The Hollywood Reporter“ apie K. Muratovą atsiliepė Rusijos kino platinimo ir pardavimų agentė Raisa Fomina.
