Spalio 5 d. mirė belgų režisierė Chantal Akerman –viena ryškiausių pasaulyje autorinio kino figūrų. Nors mirties priežastis oficialiai neskelbiama, kai kurių šaltinių teigimu maniakinę depresiją kentusi 65 m. kino kūrėja pati pasitraukė iš gyvenimo.
Jos sukurta drama „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“ (pranc. „Jeanne Dielman, 23, Quai du commerce, 1080 Bruxelles“) visame pasaulyje sukėlė estetinį šoką. Juostoje C. Akerman detaliai rodo kasdienį moters gyvenimą – atstumiančią įprastinę rutiną, tuo pačiu darant nuorodą į savo motiną, per Antrąjį pasaulinį karą pabuvojusią koncentracijos stovykloje. Ši juosta iki šiol įkvepia amžininkus. Savo laiku traktuotas kaip eksperimentinis, dabar šis filmas dažnai minimas kaip aukšto lygio autorinio kino pavyzdys. Britų kino institutas įtraukė šią juostą į geriausių visų laikų filmų penkiasdešimtuką.
Feministinio kino pioniere laikoma Chantal Akerman iš viso sukūrė daugiau kaip keturiasdešimt filmų. Per savo karjerą ji dirbo keliomis paralelinėmis kryptimis. Nors dažniausiai C. Akerman kūrė eksperimentinį kiną, jos kūryboje taip pat galima rasti tiek vaidybinių, tiek dokumentinių filmų (nepamirštant trilogijos „Iš Rytų“ (pranc. „D‘Est“, 1993 m.), „Pietūs“ (pranc. „Sud“, 1999 m.), „Iš kitos pusės“ (pranc. „De l‘Autre côté“, 2002 m.) – tokiu būdu ji kūrė savitą kino kalbą. C. Akerman nepaisė nei siužetų, nei žanrų taisyklių ir prestižiniuose renginiuose, tokiuose kaip Venecijos bienalė, buvo laikoma plastikos menininke.
1968 m., būdama aštuoniolikos, ji sukūrė savo pirmąjį trumpametražį savamokslį filmą „Ištaškyk mano miestą“ (pranc. „Saute ma ville“) – pačią C. Akerman kurti įkvėpė legendinis Naujosios bangos (pranc. „La Nouvelle Vague“) režisieriaus Jeano – Luco Gedardo filmas „Pamišėlis Pjero“ (pranc. „Perrot le fou“, 1965 m.). Būdama dvidešimt vienerių ji išvyko gyventi į Niujorką, o paskui be perstojo migravo tarp Briuselio, Paryžiaus ir JAV. Keliaujanti sineastė savo juostas filmavo Lenkijoje, Meksikoje, Malaizijoje, Izraelyje. Ji tyrinėjo vietas ir formas, ekranizavo Marcelio Prousto ir Josepho Konrado kūrybą (atitinkamai „Belaisvė“ / „La Captive“, 2000 m. ir „Almajerio kvailystė“ / „La folie d‘Almayer“, 2009 m.), išbandė savo jėgas muzikinės komedijos žanre, filmavo savo motiną, žiūrovams garsiai skaitė savo laiškus ir dienoraščius. Jos paskutinis filmas „Ne namų filmas“ (angl. „No Home Movie“, 2015 m.) dedikuotas motinai – esminei C. Akerman kūrybos figūrai. Jai skirtame Marianne‘os Lambert režisuotame dokumentiniame filme „Aš niekur nepriklausau – Chantal Akerman kinas“ (pranc. „I Don‘t Belong Anywhere – le cinéma de Chantal Akerman“) C. Akerman taip pat grįžo prie motinos svarbos, apie tai, kad ši persmelkia jos kūrybą. Šiame dokumentiniame filme amerikiečių režisierius Gusas Van Santas taip pat prisimena patyręs estetinį šoką, kurį sukėlė C. Akerman „Žana Dilman“, kurio tiesiog architektūriškas priartėjimas prie personažo įkvėpė ir tebeįkvepia, ypač tas pasakytina apie G. Van Santo filmą „Paskutinės dienos“ (angl. „Last Days“, 2005 m.), kas tik patvirtina C. Akerman kūrybos įtaką šiuolaikiniam kinui – be G. Van Santo jos kūryba darė įtaką austrui Michaeliui Hanekei, amerikiečiui Toddui Haynes‘ui ir kitiems.
