Kiekvienais metais viso pasaulio šalys gali siūlyti Oskarus teikiančiai JAV kino meno ir mokslo akademijai savo kandidatus į Oskaro nominantus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Nuo 2004 m. galioja taisyklė, kad kandidatais į nominantus gali būti teikiami tik tie filmai, kurių premjeros jų kilmės šalyse įvyksta ne vėliau kaip iki rugsėjo 30 d. Kadangi terminas artėja į pabaigą, po kelių dienų Prancūzijos CNC (Nacionalinis kino centras) paskelbs savo kandidatą, kurį Prancūzija deleguos į 2018 m. Oskarų apdovanojimus.
Tiesa, net ir tokia šalis kaip Prancūzija šioje kategorijoje nėra absoliuti čempionė – paskutinį kartą geriausio filmo užsienio kalba Oskarai į septintojo meno gimtinę keliavo… 1993 m., kai šį apdovanojimą laimėjo Régis‘o Wargnier‘o režisuota romantinė drama „Indokinija“ (pranc. „Indochine“, 1992 m.). Priešpaskutinį ir paskutinį laimėjimą taip pat skiria nemažas laiko tarpas – prieš „Indokiniją“ Oskaru buvo apdovanota Bertrando Blier‘o romantinė komiška drama „Traukite nosines“ (pranc. „Préparez vos mouchoirs“, 1978 m.) šiuo apdovanojimu įvertinta 1979 m. Nuo pat 2010 m., kai Oskarui buvo nominuota Jacques‘o Audiardo kriminalinė drama „Pranašas“ (pranc. „Un prophète“, 2009 m.), Prancūzija sulaukė vos vienos nominacijos, tačiau ją vargu ar galima laikyti tikru prancūzišku filmu – pernai metų apdovanojimams nominuota Deniz Gamze Ergüwen dramos „Mustangės“ (angl. „Mustang“, 2015 m.) dialogai yra turkų kalba.
Nors savo kandidatus į Oskarus šioje kategorijoje dažniausiai pateikia 83 šalys, iš jų į trumpąjį sąrašą atrenkami tik devyni filmai. Vėliau šis trumpasis sąrašas dar labiau sutrumpėja – iš devynių filmų išrenkami penki nominantai. Paskutiniu metu konkurencija itn paaštrėjo, kadangi visame pasaulyje sukuriama stiprių, skirtingą kinematografinę techniką reprezentuojančių darbų.
Pačių prancūzų internetinis portalas „Allocine“ mano, kad kol kas sudėtinga išskirti galimus šios šalies kandidatus į Oskarus – anot šio portalo, trys ketvirtadaliai prancūziškų filmų, šiemet parodytų Kanų kino festivalyje, galėtų pretenduoti tapti savo šalies atstovais. „Allocine“ pirmuoju tokiu galimu kandidatu įvardija Kanuose Didžiuoju prizu apdovanotą Robino Campillo dramą „120 dūžių per minutę“ (pranc. „120 battements par minute“). Ši juosta pasakoja apie organizacijos „Act Up“, kovojančios už asmenų, sergančių AIDS, teises, veiklą 1990-aisiais Paryžiuje. Anot „Allocine“, „120 dūžių per minutę“ yra viena tų kandidatūrų, kurią Prancūzijos atrankos komisija turėtų neabejotinai svarstyti. „Buvau kine“ šiuo atveju linki, kad komisija priimtų išmintingą sprendimą, ir šio filmo nepasirinktų.
Kiti galimi kandidatai – Jacqueso Doilono režisuota biografinė drama „Rodenas“ (pranc. „Rodin“), kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Vincentas Lindonas, pasakojanti apie garsiojo prancūzų skulptoriaus gyvenimą. Juostą Kanų publika palydėjo švilpimu ir replikomis į ekrano pusę, tačiau galbūt V. Lindono, 2015 m. Kanuose gavusio geriausio aktoriaus apdovanojimą už vaidmenį dramoje „Žmogiškumo matas“ (pranc. „La loi du Marché“), vaidybos užteks, kad šį filmą pakylėtų iki Prancūzijos kandidato į Oskarus? Tačiau tai ne vienintelis biografinis filmas, galintis patraukti atrankos komisijos dėmesį – galbūt Michelio Hazanaviciaus „Nuožmusis“ (pranc. „Le Redoutable“) su lengva pašaipa ir ironija vaizduojantis garbų prancūzų kino režisierių Jeaną-Lucą Godardą, kurį čia įkūnija Louis Garrelis. Oskarus teikianti akademija mėgsta filmus, pasakojančius apie pačią kino industriją, tad strategiškai J. L. G. ir „Nuožmusis“ būtų visai protingas pasirinkimas.
Tačiau šiais dviem filmais, nei galimos kandidatūros, nei biografijos nesibaigia: dar vienas, į Kanus nepatekęs, tačiau dėl to ne mažiaus prestižinis biografinis Edourdo Delucavec‘o režisuotas filmas „Gogenas: kelionė iš Taičio“ (pranc. „Gauguin – Voyage de Tahiti“), kuriame dailininką vaidina Vincentas Casselis. Šis filmas gali būti įdomus prancūzų atrankos komisijai, kuri ne taip ir seniai – 2013 m. – šios šalies kandidatu į Oskarus buvo išsiuntusi Michelio Bouquet biografinę dramą „Renuaras“ (pranc. „Renoir“, 2012 m.). Tačiau šis pasirinkimas baigėsi nesėkme: filmas ne tik nebuvo nominuotas Oskarui, bet apskritai JAV buvo parodytas tik ribotam žiūrovų skaičiui.
Gal kiek per daug drąsus, tačiau vis tik ne absurdiškas žingsnis – kodėl gi nepabandžius sužaisti siaubo filmo korta pasirenkant filmą apie kanibalus „Šviežiena“ (pranc. „Grave“)? Šis filmas buvo rodytas pernai Kanuose per „Kritikos savaitę“ („Semaine de la Critique“) ir paliko įspūdį viso pasaulio kino kritikams. Šis prancūziškas filmas, režisuotas Julios Ducournau, galėtų išsiskirti iš kitų viso pasaulio filmų ir taip patraukti Akademijos dėmesį.
