Praėję metai kino salėse kartais ne tik džiugino.  Jau spėjome pasidžiaugti tuo, kas šiemet nustebino gerąja prasme. Vis tik kartais (o gal ir ne tik kartais) po seansų labiau norėjosi spjaudytis ir gailėtis prarasto laiko dėl nevykusio pasirinkimo. Per daug nesiplėsime, kadangi šie prisiminimai nėra patys maloniausi, tačiau susumuoti didžiausius nusivylimus vis tiek verta. Tai ir tie filmai, iš kurių tikėjomės daug, o gavome šnipštą, ir tie, apie kuriuos iš anksto nieko neįtarėme, bet bežiūrint sunervino, suerzino, nuvylė; arba tie, kurių poveikis buvo identiškas anksčiau išvardytam, nors iš pavadinimo, plakato ar anonso jau buvo aišku, kad neverta laukti nieko gero – kitaip tariant, tiesiog blogi filmai. Taigi – didžiausi 2018 m. nusivylimai.

Vainius Eiva

2018 metais buvo aibė filmų, kurie, buvo galima tikėtis, bus geri. Ir labai norėjosi, kad jie būtų geri. Labai labai norėjosi. Bet ne viskas šiame pasaulyje yra teisinga. Todėl norisi parinkti vieną filmą, kuris nuvylė bene labiausiai.

Nuvylusių filmų yra daug. Vieni mažiau, kiti daugiau, tačiau didžiausias nusivylimas šiais metais man būtų „Ugnies žiedas: Sukilimas“ (angl. „Pacific Rim: Uprising“). Pirmoji filmo dalis, kurią kūrė Guillermo del Toro, buvo bene žanro šedevras. Nuostabus veiksmas, smagi istorija, monstrai prieš robotus, Kaiju prieš Jėgerius. Tai buvo pasakiška istorija, su geru humoru ir puikiais aktoriais. Tuo tarpu tęsinys yra nesulyginamai prastesnis mėšlo gabalas, kuris galėtų susideginti dar prieš patekdamas į kino teatrus.

Prasta aktorių vaidyba, silpnesni vaizdo efektai ir absurdiška istorija net kėlė skausmą žiūrint šį filmą. Žiūrėdamas galėjai jausti, kaip tavyje tūnojęs mažas monstrų kovų ištroškęs vaikas tiesiog numiršta ir pradeda irti. Tai yra absoliutus 2018 metų nevykėlis, kuris nevertas nė vieno dolerio, skirto jo kūrimui.

Donatas Valentėlis

Šių metų nusivylimo vertų filmų turime tikrai ne vieną, tačiau išrinkau du, kurie visiškai nebuvo verti laiko, praleisto kino salėje. Tai „Megalodonas: grėsmė iš gelmių“ (angl. „The Meg“) ir „Šnipas, kuris mane išdūrė“ (angl. „Spy Who Dumped Me“). Kino salėje užmiegu retai, tačiau būtent abiejų filmų metu sugebėjau netgi knarktelėti ne visai patogioje kėdėje.

Karolis Račas

„Venomas“ (angl. „Venom“). Kaip visada, galioja tokia taisyklė – jei ko labai lauki, tai nenustebk, jei teks ir labai nusivilti. Šiais metais itin nuvylė „Venomas“. Labai daug tikėjausi iš filmo, kuriame yra mėgstamas herojus ir jį vaidina vienas iš mėgstamiausių aktorių Tomas Hardy’is, bet teko labai nusivilti. Filmas geriausiu atveju vidutinis, visiškai neįsimenantis, nesuprasi net, kuo jis bando būti – nei gero veiksmo, nei  humoro. Meh, ir tiek.

Viktė Džiaugytė

„451° Farenheito“ (angl. „451 Farenheit“) – kiek Ray’aus Bredbury’io knyga yra geniali, poetiška ir pranašiška, tiek Ramino Bahrani režisuota šios knygos ekranizacija yra nevykusi, plokščia, buka ir visiškai šaunanti pro šalį. Taip, režisieriai ekranizuodami literatūros kūrinį dažnai išeina toliau jo ribų, tačiau šįkart filmo kūrėjai nepagavo paties svarbiausio – knygos esmės. Iš distopijos „451° Farenheito“ Ramino Bahrani rankose kažkodėl virto herojų nuotykių filmu, nors, tiesą sakant, tas herojus buvo visiškai plokščias ir neįdomus – tad net ir knygos neskaičiusiems žiūrovams ši ekranizacija jokio teigiamo įspūdžio negali palikti. O iš tiesų gaila, kadangi „451° Fareheito“ yra viena mano mėgstamiausių knygų, tad iš naujos ekranizacijos tikėjausi tikrai daug. Ką gi, kol kas, panašu, kad teks pasilikti prie 1966 m. François Truffaut sukurtos versijos.

Vilmantas Venckūnas

Didžiausiu šių metu nusivylimu, arba metų fiasko, tampa Artūro Orlausko vimtelėjimas, kurį jis pavadino „Pliusu“. Tai buvo blogiausia patirtis kino salėje ne tik šiais metais, bet apskritai per visą mano laiką šioje žemėje. „Pliusą“ sunku pavadinti filmu. Nuotaiką žmonėms, kurie netyčia nusibaudė žiūrėdami tą nesusipratimą ir vėliau gailėjo sunaikintų smegenų ląstelių, turėtų pakelti tai, kad „Pliusas“ visiškai nesutraukė žmonių į savo seansus, tad nedidelė dalis lietuvių patyrė tą kankinimų sesiją.

Kalbant atvirai, jau prieš peržiūrą numaniau, kad nieko gero čia nebus. Bet, kad tai bus taip blogai, neįmanoma susapnuoti net baisiausiuose košmaruose. A. Orlausko kūrybinis vaisius kokybės prasme pramuša dugną visose filmo sudedamosiose dalyse. Labiau nusivylimą kelia ne filmo blogumas (prastų komedijų mūsų kino teatrai rodo daug), o visiškas gėdos ir atsakomybės prieš žiūrovą neturėjimas. Kūrėjų mąstymas, kad bet kokią paplavų krūvą gali pavadinti kinu ir pateikti tai žiūrovui, yra nedovanotinas. Tad šių metų nusivylimas yra labiau ne filmas, o žmonės. Ir jei „Pliuso“ antros dalies nebus (nors A. Orlauskas žadėjo man ten vietą paskirti), į kitus kiek geresnius, bet vis tiek akis deginančius filmus, jūs ėjote. Ėjote ir pinigus kūrėjams nešėte. O jie tuos pinigus pasiėmė ir jau kurpia planą kaip čia dar vieną mėšlinos kokybės nesusipratimą jums paserviruoti. Tad palinkėjimas ir kūrėjams, ir žiūrovams: gerbkite ir save, ir kitus.

Titas Juocys

„Robinas Hudas“ (angl. „Robin Hood“) – apie šį filmą sužinojau tik likus nedaug laiko iki jo premjeros, tačiau išvydus pagrindinius aktorius ir įdomesnį pateikimą lūkesčiai pakilo. Be reikalo. Visiškas šlamštas ir vienas prasčiausių metų filmų.

Vilma Kulytė

„Tobuli aferistai“ (angl. „The Con is On“) – labai geri aktoriai, tačiau jokio siužeto, chaotiški įvykiai, kurie galiausiai neleidžia pilnai suprasti istorijos. Filme buvo kelios smagios vietos ir komedijos aurą suteikiantys veikėjai, tačiau dauguma jų – smarkiai perspaustos arba žiūrovams nusibodusios.

Motiejus Ramašauskas

„Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės“ (angl. „Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald“) – pirmajai daliai suspindėjus tik specialiaisiais efektais, iš antrosios nebuvo galima tikėtis nieko, tačiau pirmą trečdalį nustebinęs, toliau „Grindelvaldo piktadarystės“ tik smego žemyn, užsibaigdamas viena blogiausių pabaigų, iš kurios išsivartyti prireiks daugiau scenaristų fantazijos, nei (ironiška) buvo skirta šiam filmui.

Justinas Naidzinavičius

Kaip bebūtų gaila, bet ant gėdos lentos tenka kabinti Tomo Hardy’io ir Venomo nuotraukas. Būtent dėl Tomo nuotraukos man labai nesmagu, nes jis dar kažkiek bandė gelbėti perdėtos finansinės sėkmės susilaukusį komiksų filmą. Ėjęs į „Venomą“ (angl. „Venom“) aš tikėjausi geros pramogos, efektingų kovos scenų, charizmatiškų personažų ir smagiai praleisti laiką įmerkęs ranką į spragėsių dėžę.

Esu piktas ant filmo kūrėjų, nes smarkiai logikos stokojančios klaidos stipriai prisidėjo prie tos pramogos sugadinimo, o pastangų į personažų išplėtojimą įdėta buvo minimaliai. Laukia dar bent trys „Venomo“ tęsiniai, tad šansą pasitaisyti jis tikrai turės.

Gabrielė Žutautaitė

Metų fiasko – „Venomas“ (angl. „Venom“). Daug vilčių teikęs (ir, kad ir kaip būtų keista, milijonus susišlavęs) komiksų filmas, savo lūkesčių neišpildė – chaotiškas ir superpaviršutiniškas scenarijus, neišplėtoti pagrindinių veikėjų personažai, klišių gausa ir siaubingi efektai filmą pavertė labiau parodija, o ne gera vakaro pramoga.

Airida Mėta

Gal kiek keista, bet į galvą nelenda nei vienas pavadinimas filmų, kurie sukėlė tragediją vien savo pasirodymu. Šiemet labai daug vidutiniškų filmų, todėl mažai vietos liko patiems pačiausiems tiek gerojoj, tiek nusivylimo kategorijoj. Arba išmokau atsirinkti ir į tokius „nebeužklysti“. Na bet jei jau šiek tiek susiaurintume šią kategoriją – būtų didelė dalis rusiškosios produkcijos (neįsižeiskit, tiesiog tai labai specifinės auditorijos reikalaujantys filmai) (iki šiol akyse stovi „Lede“ (rus. „Led“) skraidžiusi stebuklinga lova (vien tam, kad specialiųjų efektų profesionalas turėtų parodyti, ką jis visgi moka, net jei to ir nereikia filmui) Fuj). Čia pat patektų ir dalis lietuviškosios komercinės Optimalinijos. Patys suprantat. O jei nesuprantant… tai ačiū už dėmesį ir iki.

Andrius Smirnovas

Labiausiai nuvylęs filmas – „Mirtingos mašinos“ („Mortal Engines“). Tai buvo ir vienas laukiamiausių šių metų kino darbų, tad prie nusivylimo jausmo prisidėjo ir nesukontroliuojamos viltys bei noras, kad filmas būtų geras. Pradžia buvo daug žadanti, tačiau itin nuspėjamas siužetas, saldūs bei banalūs dialogai šios juostos peržiūrą pavertė nuobodžia patirtimi.

Eglė Dzedulionytė-Čebanauskienė

Tokių filmų –  visa pintinė, tačiau labiausiai nuvylė juosta „Venomas“ (angl. „Venom“). Laukiau brutalios gėrio ir blogio, herojaus ir piktadario kovos, tačiau gavau tik nevykusią parodiją paaugliams, kurią kažkiek gelbėjo humoras ir mano simpatijos aktoriui Tomui Hardy’iui. Istorija rimtai šlubavo abejomis kojomis – paviršutiniški personažai ir niekam tikę specialieji efektai turėjo ne juokais pagadinti kino studijų „Sony“ ir „Marvel“ tarpusavio santykius. Tikrai buvo labai gaila, kad režisieriui Rubenui Fleischeriui nepavyko sukurti įtraukiančios istorijos.

Benas Venckaitis

„Aš Žvaigždė“ – žodis nusivylimas implikuoja kažkokių lūkesčių buvimą, o jų tikrai nebuvo. Bet – o, dangau (pilnas žvaigždžių) – aš vis tiek sugebėjau nusivilti. Na, kaip galima taip prastai sukurti filmą? Net neturint kažkokių vilčių, filmas suteikia tik nusivylimą ir liūdesį.

Justas Jonas Mockus

„Slendermenas“ (angl. „Slenderman“) – paimti visai padorią siaubo idėją, ją išversti išvirkščiai, ant jos nusišlapinti, ir tada ją padegti – štai kas buvo padaryta su Slendermeno koncepcija kino ekranuose.

Mantas Skvarnavičius

„Solo. Žvaigždžių karų istorija“ (angl. „Solo: A Star Wars Story“) – „Žvaigždžių karų“ fanų taip lauktas filmas atrodo net ir nepasiekė dienos šviesos, nors kino teatruose rodytas buvo. Monotoniškas ir nuspėjamas siužetas, kuris į bendrą „Žvaigždžių karų“ paveikslą neįnešė beveik nieko naujo, tiesiog sudaužė daugelio fanų širdis, o iš visų atminties išnyko lygiai taip pat greitai, kaip ir pasirodė kino teatruose.