Naujieji 2024 m. jau pradėjo skaičiuoti savo pirmąsias dienas, o mūsų komanda dar nori paskutinį kartą atsigrįžti į pasibaigusius 2023-iuosius ir įvertinti, kas mus džiugino labiausiai kino salėse, festivaliuose ar legaliose internetinėse kino nuomos platformose.

Bendrai vertinant, galima pasakyti, kad 2023-ieji bent jau šia prasme nebuvo blogi – ypač nudžiugino bent keli stiprūs originalūs autoriniai projektai (taip, taip, turim omeny „Barbeheimerį“), kas teikia vilties, kad kinas (ypač holivudinis) – ir kaip menas, ir kaip industrija – galbūt gali išgyventi renesansą, užuot sukęsis nesibaigiančioje tęsinių – priešistorių – perdirbinių – atgaivinimų karuselėje. Kita vertus, 2023-ieji jau beveik leido pamiršti COVID-19 pandemijos pasekmes ir grįžti į normalų kino pasaulio ritmą. Tiesa, Holivude vykę aktorių ir scenaristų streikai, dėl kurių (be kita ko) keleto didelių projektų premjerų datos buvo perkeltos į kitus metus, ekspertų vertinimu kino pramonei turės gal net didesnių padarinių nei pandemija – bet kaip tai atsilieps, sužinosime jau ateityje.

O kol kas – žadėtas paskutinis dirstelėjimas į praeitį. Mūsų komandos narių balsavimu sudarytas geriausių 2023 m. sukurtų filmų dešimtukas (dvyliktukas).

12-8. „Neįmanoma misija: Mirtinas atpildas. Pirma dalis“ (angl. „Mission: Impossible – Dead Reckoning Part One“)

Nors „Neįmanoma misija: Mirtinas atpildas. Pirma dalis“ yra vienas iš tų filmų, kuris po trijų valandų paliko žiūrovus su „Laukite tęsinio“, jis bent jau pasirūpino, kad tos trys valandos neprailgtų ir suteiktų gerą pramogą. Serija toliau išlaiko aukštą kokybės kartelę su kaip visad patrakusiais Tomo Cruise’o triukais, šnipų žaidimais, dramatišku siužetu bei po visą pasaulį vykstančiais intensyviais susidūrimais. Nors ilgalaikė serija jau eina į pabaigą, bet būtent dabar ji leidžia geriausius filmus.

12-8. „Vėžliukai nindzės: mutantų siautėjimas“ (angl. „Teenage Mutant Ninja Turtles: Mutant Mayhem“)

Smagu matyti, kad vis daugiau filmų perima multivisatinę Žmogaus-voro animaciją su savais pakeitimais. Šis stilius su purvina gatvės estetika labai tiko naujausiam bandymui atgaivinti vėžliukų nindzių seriją. Be unikalios vizualinės pusės, „Mutantų siautėjimas“ gali pasigirti išskirtine energija. Joks šios serijos filmas taip neparyškino žodžio „paaugliai“ pavadinime. Bendravimas tarp pagrindinių veikėjų yra aktyvus, chaotiškas ir šmaikštus, bet ir be jų kiekvienas personažas yra savotiškai charizmatiškas ir suteikia labai daug humoro paprastam siužetui. Ir privaloma paminėti iš 90-ųjų hip-hopo sudarytą garso takelį, kuris šiam filmui tinka tiesiog tobulai. „Vėžliukai nindzės: mutantų siautėjimas“ gal ir nėra pats geriausias 2023 metų filmas, bet jis užtat neabejotinai –  vienas smagiausių.

12-8. „Air“

Praėjusiais 2023-iais metais pasirodęs filmas „Air“ tapo viena įsimintiniausių sporto tematikos dramų. Po 7-erių metų pertraukos režisūroje Benas Affleckas pristatė stiprią ir įtraukiančią dramą, itin įtraukusią krepšinio fanus vien dėl to, kad filmas pasakoja apie legendinį krepšininką Michaelą Jordaną. Filmo istorija nusikelia į tuos laikus, kuomet didžiosios avalynės kompanijos kovojo dėl studentų lygoje rungtyniaujančio krepšininko parašo ir konkrečiau – kaip atsirado „Air Jordan“. Aišku, gerbėjai turėjo šiek tiek nuliūsti neturėdami galimybės išvysti partnerystės atsiradimo daugiau iš pačios legendos perspektyvos, tačiau B. Afflecko gebėjimas nupasakoti istoriją be šio faktoriaus yra itin įtaigus. Filme galima išgirsti ne tik puikų garso takelį, tačiau gerėtis ir įspūdingais dialogais, kuriuose dominuoja Mattas Damonas ir Viola Davis.

12-8. „Tetris“

Dauguma mūsų anksčiau ar vėliau esame žaidę populiariausią visų laikų žaidimą „Tetris“. Tačiau, ar žinote jo atsiradimo istoriją? Būtent į tuos laikus ir nukelia ši Jono S. Bairdo režisuota biografinė drama, pasakojanti, kaip „Tetris“ ištrūko iš Sovietų Sąjungos ir sužavėjo daugumą. Ir nors būtų galime teigti, kad rašydami scenarijų scenaristai „sužaidė ganėtinai saugiai“, filmo istorija – išties įtraukianti. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Taronas Egertonas, puikiai žinomas iš vaidmenų filmuose „Rocketman“ (angl. „Rocketman“) ir filmų serijos apie šnipus „Kingsman“ (angl. „Kingsman“).

12-8. „Pasitikit ateitį“ (angl. „Kiss the Future“)

Tarptautinio Berlyno kino festivalio „Special Gala“ programoje rodytas dokumentinis filmas pasakoja apie 1992 – 1996 m. serbų apsiaustą Sarajevą ir legendinę airių roko grupę „U2“. Kaip ir nieko naujo – apie tai iki šiol jau yra sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, tad kuo ypatingas šis? Galbūt tuo, kad jo režisieriui Nenadui Cicin-Sainui pavyko kaip niekam kitam jautriai ir įtaigiai perteikti kultūros svarbą tokiose ekstremaliose situacijose atsidūrusiems žmonėms. Apsiaustame mieste, kuriame išėjimas į parduotuvę galėjo baigtis mirtinai, mieste, kuriame dažnai nebuvo elektros, vandens, šildymo, buvo viltis – o tą viltį palaikė muzika, pogrindinės diskotekos ir ryšys su pasauliu – videotiltais susisiekiant su „U2“ grupe jų koncertuose įvairiuose Europos miestuose ir siunčiant žinią apie save. Galbūt atsitiktinai kai kurios natos surezonuoja ir su dabartine situacija Ukrainoje ir tai negali nejaudinti. O viską įrėmina pastebėjimas: „Nesakau, kad dainos gali sustabdyti karą. Bet jei susirenka pakankamai dainuojančių žmonių, kad baigtųsi beprotybė, ji baigiasi“.

7-6. „Godzilla Minus One“

Ilgą laiką Godzila tarnavo kaip pokarinės Japonijos simbolis, tačiau paskutiniu metu, ypač amerikietiškuose adaptacijose, šis simbolinis vaidmuo pasikeitė, labiau nukreipiant dėmesį į Godzilos gebėjimą naikinti, visiškai pamirštant jos pradinę reikšmę. Filmo „Godzilla Minus One“ kūrėjas Takashi Yamazaki reintegruoja Godzilą į pokario Japoniją, pabrėždamas šį monstrą kaip karo sukeltų traumų ir gėdos simbolį, parodydamas griežtą tikrovę apie šalį, kurią suskaldė mirties dehumanizuojantis poveikis.

Su labai ribotu biudžetu, šis filmas sugebėjo absoliučiai visuose frontuose pranokti bet kokias amerikietiškas godzilas. Ir pati Godzila pavaizduota baisiai, ir vizualiniai efektai puikūs, ir, kas svarbiausia, filmo pagrindas yra gerai atskleisti personažai su sunkiais žmogiškais išgyvenimais, o ne paviršutiniškas siaubas ir humoras, ką dažniausiai rasime holivudiniuose filmuose. Tikrai dėmesio vertas kūrinys.

7-6. „Barbė“ (angl. „Barbie“)

Iki pasirodant šiam filmui buvo nemažai besišaipančių iš jo – ar bent jau su kreiva šypsenėle laukiančių blizgančio rožinio „mergaitiško“ filmo. Tačiau pašaipios šypsenėlės netruko dingti, kai Gretos Gerwig „Barbė“ pasiekė ekranus. Tiesa, buvo jos egzamino ir neišlaikiusių – kai kurie XY chromosomų derinį savo DNR nešiojantys individai nepajėgė išsėdėti viso seanso, spjaudėsi, vadino filmą nesąmone, o santūresni ir kantresni – bent jau sau tyliai kikeno į kumštuką, bet net ir ketvirčiuojami nebūtų prisipažinę. Tiesą sakant – yra dėl ko. Vietoj tos rožinės kičinės „Mattel“ reklamos, ko dauguma tikėjosi iš šio filmo, G. Gerwig serviruoja – tikrai taip – sąmoningai rožinę kičinę „Mattel“ reklamą, su tokiu stipriu feminizmo įdaru, kad mažai nepasirodo ir tas rožinis kičas jau pasislenka į antrą planą. Čia ji puikiai žongliruoja ir žinomu prekės ženklu, ir Barbe – kaip kontroversišku populiariosios kultūros ir visuomenės fenomenu, – ir gausiomis užuominomis į kitus kontekstus, ir puikiu humoru, ir tiesmukai išsakomomis nepatogiomis temomis. Tokiomis nepatogiomis, kad kai kuriems per sunku apie tai klausyti ir matyti, tačiau – labai sveika ir labai pravartu.

5. „Žmogus-voras. Aplink multivisatą“ (angl. „Spider-Man: Across the Spider-Verse“)

Nuo pirmos spalvos ekrane iki pat paskutinės akimirkos prieš titrus, naujasis Mailso Moraleso nuotykis tampa vienu geriausiu animacijos atstovu 2023 metais. Nenuostabu, kad šį filmą kūrė 1000 animatorių. Skirtingi animacijos stiliai dar nebuvo taip sulieti ir nekito kartu su pačiais personažais, kaip tai vyko šiame pasakojime. Ir tai yra beprotiškai stiprus filmas, turintis tiek puikią istoriją, tiek patrauklius veikėjus, tiek gerai atiduodantis duoklę patiems superherojų komiksams. Unikalus animacinis filmas, kuris teikia malonumą žiūrint, ar kine, ar namuose.

4. „Džonas Vikas 4“ (angl. „John Wick: Chapter 4“)

Su kiekvienu filmu vis labiau išplečiantis žudikų pasaulį ir įmantrias veiksmo scenas, Džonas Vikas kulminavo su grandiozišku trijų valandų epu, užbaigiančiu pagrindinio herojaus istoriją aukščiausiame taške. Ketvirtasis skyrius sugebėjo dar aukščiau užkelti veiksmo kartelę, vien paskutinė valanda pažeria tokių susidūrimų, kad lieka ne tik grožėtis, bet ir stebėtis, kaip jiems, po velnių, pavyko įgyvendinti šias idėjas. Kūrybiškumas bei atsidavimas statant didžiausius filmo momentus yra pribloškiantis, bet net ir istorija, kuri atrodė išsikvėpusi su trečiąja dalimi, sugebėjo stipriai prikaustyti savo finalinėmis akimirkomis. „Džonas Vikas 4“ yra nuostabus serijos užbaigimas (bent jau iki neišvengiamų šalutinių projektų ar planuojamos penktos dalies) ir aukščiausio lygio veiksmo žanro darbas.

3. „Gėlių mėnulio žudikai“ (angl. „Killers of the Flower Moon“)

Nors tai ir buvo filmas, kuriame beveik 3,5 valandos trukmė jautėsi, naujasis Martino Scorsesės kūrinys parodė savąjį laikotarpį taip, kaip to nebuvo padarę niekas per paskutinius kelis dešimtmečius. Itin gilūs personažai, turintys savo arkas, lėtai, tačiau vaizdžiai dėstoma istorija su gana nuspėjamais, tačiau vis tiek –  šokiruojančiais siužeto vingiais. Ir, galiausiai, aukščiausios klasės vaidyba ne tik kino grandų Roberto De Niro ar Leonardo di Caprio, bet ir iš kino aikštelės naujokų, kurių tarpe buvo ir itin puiki Lilly Gladstone.

2. „Praėję gyvenimai“ (angl. „Past Lives“)

Gal kiek netikėtai mūsų sąrašo beveik pačioje viršūnėje atsiduria šis iš pažiūros paprastas ir kuklus režisierės Celine Song filmas, debiutavęs tarptautinio Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje. Filmas pasakoja apie du žmones – Norą ir Hae Sungą – skirtingais jų gyvenimo etapais. Nuo vaikystės buvę draugai, artėdami paauglystės link jiedu ima jausti šiokią tokią simpatiją vienas kito atžvilgiu, tačiau tuomet Noros šeima nusprendžia palikti Korėją ir kraustytis į Kanadą. Vėliau ryšys dar kelis kartus atsinaujina – ir kiekvieną kartą tas santykis jau šiek tiek kitoks. Tai gražus ir švelniai filosofinis filmas apie augimą, apie kismą, apie alternatyvias gyvenimo linijas, kurios, kitaip susiklosčius aplinkybėms, galbūt būtų tapusios realybe. Kartu tai ir santykis su savimi – buvusiu, skirtingu, kitokiu kiekviename gyvenimo etape – ir dabartinio savęs suvokimas bei sugebėjimas įvertinti ateities galimybes iš dabartinio „aš“ situacijos.

1. „Openheimeris“ (angl. „Oppenheimer“)

Vienas didžiausių šių metų filmų ne tik pagal biudžetus ar surinktus pinigus, bet ir tuo pačiu – savo turiniu. Nepriekaištinga vaidyba, didybė net tylos akimirkomis ir širdį stabtelti priverčianti įtampa. Tai stulbinama vieno žmogaus ir viso pasaulio istorija, kuri net ir fiziką pavertė beprotiškai įdomiu dalyku, prie ekranų prikausčiusiu lygiai trims valandoms