…ir vėl pirmadienis! Negailestingai išsklaidantis palaimingo sekmadienio kerus ir bekompromisiu žadintuvo skambučio balsu verčiantis iš lovos nepadoriai anksti – ruoštis į darbą, universitetą, mokyklą… Pala, pala. Toks būtų įprastas pirmadienis. O štai karantininis pirmadienis daugumai tam tikra prasme pratęsia ir taip jau gerokai užsitęsusį savaitgalį. Mažiau skubėjimo, mažiau streso. Daugiau laiko sau – kas, be abejo, reiškia – daugiau laiko geram kinui.

Tad kai visi nuotoliniai ir po ranka esantys darbai nudirbti, galima sau padovanoti dienos premiją – „Kino pavasario“ filmą. Galbūt norėsis bent kino ekrane atitrūkti nuo namų ir nukeliauti į tolimąjį Lesotą bei stebėti ryžtingą aštuoniasdešimtmetę Mantoją, įkvėpusią maištui visus kaimelio gyventojus? O gal gyvenate prie vandens telkinio ir dabar pamėgote stebėti laukinius paukščius, kaip kad netikėtai nutiko visiškai normaliam, nuo telefono ir kompiuterinių priklausomam paaugliui Tomui? O gal kažkas labai smarkiai nepasisekė – tuomet gal bent šiek tiek paguos pasakojimas apie, atrodo, nenutrūkstamame nelaimių rate užstrigusį kurjerį Riką? Kaip matote – pirmadienis, kaip ir jūsų „Kino pavasario“ repertuaro filmas, gali būti labai nevienodas.

„Suteik man sparnus“ (pranc. „Donne moi des Ailes“) – filmas, kuris beveik dviems valandoms leis patikėti, kad sparnus turite. Kartu su keturiolikmečiu Tomu, kuris priverstas kompiuterinius žaidimus išmainyti į laiką su tėvu jo gamtos apsuptoje sodyboje. Kur laukia ne kompiuteris, o žąsys. Kartu su juo patikėsite, kad gyvūnų išsaugojimas – žmogaus rankose, ir kartu leisitės į nuotykį, nuo Prancūzijos iki Norvegijos – kad ant išnykimo ribos esančią žąsų rūšį išmokytumėte skristi išlikimo link…

Apie šį filmą daugžodžiauti nesinori. Skirtas ne tik šeimos mažiausiems, tačiau absoliučiai visiems. Su naujo dviračio neišradinėjančia istorija, tačiau be galo gražiais gamtos, paukščio skrydžio vaizdais ir paprastos moralinės potekstės – esam ne vieninteliai ir ne svarbiausi šioje planetoje, ir turime rūpintis tais, kurių (iš)gyvenimą įtakojame savo veikla. Norėtųsi tikėti, kad šis filmas galėtų būti įkvėpimas vaikams, ir ateityje turėtume daugiau rankų ir širdžių, prisidedančių prie gamtos (iš)saugojimo. Šis filmas nusipelno aukščiausio įvertinimo vien dėl savo siunčiamos žinutės, į kurią, šios pasaulį užklupusios „pauzės“ nuo skubėjimo metu, turėtume įsiklausyti dar labiau. 10/10 (Airida)

Filmą rodo: Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

„Atsiprašome, neradome jūsų“ (angl. „Sorry We Missed You“) – juosta apie du vaikus turinčią anglų šeimą, gyvenančią nuo algos iki algos ir vis dar besitikinčią kažkaip išsikapstyti iš užburto rato, kuomet dirbama daug ir sunkiai, bet uždirbama mažai. Negana to, paaugliškos vaikų problemos neturi funkcijos „sustabdyti“ ir palaukti, kol sunkumai baigsis. Šeimos galva Rikas atranda naują galimybę – siuntų išvežiojimą. Viskas skamba geriau nei norėtųsi – net viršininko neturėsi, dirbsi sau ir tiek, kiek norėsi, tačiau… Ech… Juk be šito nebūtų filmo ir jo problematikos. Nors fasadinėje filmo pusėje veiksmas sukasi apie Riko darbą ir vis „pagalius į ratus kišančius aplinkinius“, iš kurių itin kruopštūs šiame reikale yra jo vaikai, tačiau filmas slepia sudėtingesnes ir daugiau mūsų dėmesio reikalaujančias problemas – šeimos santykius, paauglystės problemas ir emocinį aklumą. Kartais tiesiog apkabinimas ir buvimas kartu yra svarbiau nei gardesnis kąsnis ant stalo. Paprasta, bet rimta, tikra šeimos drama prasideda lengvai ir linksmai, bet bent keletą kartų privers emociškai krustelti ir susinepatoginti. 8/10 (Titas)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

„Tai – ne laidojimas, tai – prisikėlimas“ (angl. „This Is not a Burial, It‘s a Resurrection“) – filmas, tam tikra prasme suskambantis kaip metafora tam, kas šiuo metu vyksta visame pasaulyje ir parodantis, kad pasitaikančios kliūtys nebūtinai reiškia pabaigą – galbūt tai gali tapti paskata savo tikslo siekti dar atkakliau – tik kitais būdais. Tai istorija apie liūdno likimo senolę Mantoją, iš kurios gyvenimas atėmė vyrą, vaikus ir anūkus ir paliko vienišą laukti savo pačios mirties kurios ji ir tetrokšta. Tačiau Mantoja dar per daug gyvybinga ir per daug stipri tam, kad amžiams atgultų į gimtąją žemę šalia savo artimųjų, kurių ištisos kartos čia ilsisi. Maža to – Mantojos kaimelį, šalia esančią dar misionierių statytą bažnyčią ir kapinaites ketinama užtvindyti netoliese įrengus užtvanką. Tokie valdžios planai perpildo senolės kantrybės taurę ir ji pakyla kovoti už savo teisę būti palaidotai šalia savo artimųjų – jos ryžtas ir kova įkvepia visą kaimelio bendruomenę ginti savo žemę, savo namus, savo palikimą.

Afrikos šalių kinas daugeliu atvejų vis dar yra egzotika ir, tenka pripažinti, retai iš karto patraukiantis žiūrovų dėmesį. Tačiau šis skaidrus, gilus, kartu poetiškas ir realistiškas debiutuojančio Lesoto režisieriaus Lemohango Jeremiaho Mosese yra vienas didžiausių šiemetinio „Kino pavasario“ atradimų. Netradiciškai – per du laiko sluoksnius – konstruojamas pasakojimas, Mantojos personažo atskleidimas, neįkyrus Lesoto gamtos ir kultūros parodymas ir dar daugiau yra tai, dėl ko šio filmo nederėtų praleisti. Tad neapsigaukite ir išankstiniais nusistatymais, esą, koks ten gali būti filmas apie afrikietę senutę, neatimkite iš savęs tikrai neeilino kino reginio.  8/10 (Viktė)

Filmą rodo: ŽMONĖSCinema