Kinui neegzistuoja sienos, neegzistuoja atstumai. Net ir karantinas (na taip, mes vėl apie tą patį, bet kad niekur nesidėsi) kinui nesutrukdo ateiti į jūsų ir mūsų namus, o atėjus – suteikti mums galimybę nukeliauti ten, kur šiuo metu negalima. Ar tai būtų kaimyninė Lenkija, ar Europos viruso plitimo židinys – Italija, būdami namie su „Kino pavasario“ filmais galite būti tikri, kad neįstrigsite kur nors pasienyje, nereikės jaudintis dėl atšaukiamų skrydžių ir visais varpais bandyti prisiskambinti į Užsienio reikalų ministeriją prašant pagalbos – ar, tuo labiau, neteks baimintis dėl didesnės pandemijos grėsmės.

O geros kino istorijos savo ruožtu nutinka bet kur, todėl tikrai verta plačiai pasidairyti po jo siūlomą žemėlapį. Tad kur šiandien? Gal kartu su Joavu blaškysitės po Paryžių ir mokysitės prancūziškus žodžius? Ar stebėsite neįtikėtiną apsimetėlio kunigo istoriją, nutikusią visai šalia – kaimyninėje Lenkijoje? Arba pabandysite dievą garbinti disko šokiais? O gal ryšitės didesniam iššūkiui – meilės trilogijai – ir pabandysite surankioti jos alkstančių, bet vienišų dreifuojančių žmonių gyvenimų detales į vieną bendrą paveikslą? Arba gal kartu su vaikais klausysite pasakojimo apie tai, kaip meškinai okupavo visą Sicilijos salą? Kaip sako Andrius Mamontovas dainoje „Marso kanjonai“: kelių – milijonai. Tavo visi.

„Sinonimai“ (pranc. „Synonymes“) – šis filmas – praėjusių metų sinonimas Berlyno kino festivalio „Auksinio lokio“ apdovanojimui. Jo centre – iš Izraelio pabėgęs Joavas, naują tapatybę bandantis susikurti Paryžiuje, Prancūzijoje. Šnekėdamas tik prancūziškai, besimokydamas naujus žodžius iš žodyno, ar laiką leisdamas su jį apleistame bute radusiais jaunaisiais buržua atstovais Kamile ir Emiliu.

Pirmoji scena: nežinia iš kur atsibeldęs Joavas patenka į nežinia kokį butą. Ir nežinia kas, jam bebūnant vonioje, iš karto pavagia jo daiktus. Toks ir visas filmas – mažakalbis atsakymais ir prasmėmis. Tiek scenarijaus vingiais, tiek kartais mažai tarpusavio ryšio turinčiomis scenomis, tiek mažais paaiškinamais herojaus motyvais – kelia daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų. Tačiau aišku viena – tai vėl Izraelio politinę sistemą ir armiją neigiamai kvestionuojantis filmas. Iš keistų herojaus pasakojimų galima bandyti suprasti, kad būtent tai jį paskatino atsirasti šalyje (Prancūzijoje), kurioje – laisvė yra pagrindinė gyvenimo sudedamoji. Užsispyręs herojus, brutalumas, nuogumas, keistos istorijos, dinamiškas filmavimo būdas, (ne)laisvės citavimas – šio fimo sinonimai. Patiks tiek pasakojimo naujovių ieškantiems, tiek mėgstantiems mįsles – jų tikrai nepritrūks gvildenant filmo prasmes. 6/10 (Airida)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

„Disko“ (norv. „Disco“) – keistoko pavadinimo filmas, rodantis aklai tikinčiųjų bendruomenių/sektų kelius ir klystkelius. Jo centre – devyniolikmetė Mirjam, kuri gyvenime turi dvi veiklas – šokti disko šokius ir tikėti Dievą. Tačiau tokia veikla nesuteikia dvasios ramybės – mergina vieno iš konkursų metu suklumpa, ir iš šeimos narių sulaukia tik paskatinimo tikėti stipriau. Nes jei juk negauni atsakymų į klausimus, kamuoja depresyvios mintys ar net bandai žudytis – tave tiesiog puola velnio jėgos. Tikėt Dievą stipriau!

Mirjam šiame filme yra lyg kanarėlė, uždaryta narvelyje. Ji nelabai turi teisės augti kaip asmenybė ir kvestioniuoti dalykus, netgi gauti atsakymų, susijusių su jos šeimos praeitimi. Jos mama ir patėvis – vieni iš religinės bendruomenės „Laisvė“ vedlių, tad vienintelis jų galimas atsakymas į problemas – tikėti stipriau. Herojės personažas šioje istorijoje nėra per daug gvildenamas, ji nėra labai kalbi – panašesnė į tą tuščią baltą lapą, į kurį visi tikėtojai Dievu gali pilti sau palankias spalvas. Galiausiai vienu metu ji nusprendžia išbandyti kitą, radikalesnę bendruomenę, kurioje Dievas garbinamas ne pop muzika ir scenos dūmuose paskendusio jaunimo šokiais, tačiau griežtesnio – ganymo po miškus ir „sielos ramybės ieškojimo ir velnio išvarymo“ būdais. Šis filmas – puikus pasitikrinimas, kiek sveiko proto jumyse likę. Ar kiek sveiko tikėjimo. Matyti mažus vaikus, verkiančius dėl to, kad niekada nematė Dievo gyvai ir jaučiasi esą kalti ir nusidėję, nes gali jo sutikę nepažinti – man, asmeniškai, yra puikus absurdo pavyzdys. Tad patikinu, kad filmas greičiausiai nepatiks konservatyvaus tikėjimo šalininkams. Tačiau galėtų būti rekomenduotinas tėvams ir jauniesiems suaugusiesiems – tiesiog pamatyti, kad bet koks radikalumas (net jei jis susijęs su Dievu) turėtų būti labai stipriai kvestionuojamas, jei tektų patiems gyvenime susidurti, taip pat – kaip gali atrodytų tėvų nenoras įsikausyti į savų vaikų problemas. 6/10 (Airida)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

„Meilės trilogija“ – „Nuogumas“ (hebr. „Erom“), „Mano akys“ (hebr. „Eynayim sheli“), „Atgimimas“ (hebr. „Leyd’a“) – kiekvieną šių filmų galima žiūrėti atskirai nuo kitų, tačiau kartu jie subtiliai sudaro trilogiją. Nors kiekvienoje dalyje rodomos istorijos yra skirtingos, o personažai daugiausia tik prasilenkia vieni su kitais, kiekvienas filmas papildo vienas kitą ir sudėlioja bendrą visos trilogijos vaizdą. Pirmoje dalyje „Nuogumas“ pasakojama apie trisdešimtmetę menininkę Alisą, kurią ištinka psichologinė krizė, ir septyniolikmetį muzikai gabų jaunuolį Zivą, besiruošiantį atlikti karinę tarnybą. Antroje „Mano akys“ – apie policininką Rašį, susiduriantį su problemomis tiek darbe, tiek namuose – po vieno reido Rašiui pareiškiami kaltinimai seksualiniu priekabiavimu, o asmeniniame gyvenime tenka spręsti konfliktus su paaugle podukra ir susitaikyti su tuo, jog kartu su žmona Avigaile nepavyksta susilaukti vaikelio. Trečiojoje „Atgimimas“ – dėmesys skiriamas antrojoje dalyje jau matytai Avigailei ir dviems seserims Jaelei bei Namai – pribuvėja Jaelė dalijasi šiluma ir meile su visais, bet ne su su Nama, o ši dieną slaugo pasiligojusį tėvą, o naktį parduoda savo kūną tiems, kas ieško kūniškos meilės – arba tiesiog painoja ją su seksu. Antroji ir trečioji dalys tarpusavyje labiau susijusios, tad jau mačiusius filmą „Mano akys“ „Atgimimas“ bent iš pradžių šiek tiek nustebins.

Kaip ir filmai apie šeimą retai būna apie laimingas šeimas, taip ir ši trilogija yra ne tiek apie meilę, kiek apie jos alkį ir ilgesį. Apie tai, kad iš vienišumo meilė painiojama su seksu arba su kontrole. Kartu tai ir pasakojimas apie išsilaisvinimą ir meilę sau – juk būtent tai yra tas taškas, nuo kurio atsispyrę tą meilę galime dalyti ir kitiems. Įdomus režisieriaus sprendimas pasitelkti neprofesionalius aktorius pasiteisina – visos trys „Meilės trilogijos“ dalys atrodo labai natūralios, tikroviškos ir organiškos. Tai pasakojimai ne apie įžymybes, o apie tokius pačius žmones, kaip ir dauguma žiūrovų – su kasdienybės problemomis ir tų problemų sprendimų paieškomis. 7/10 (Viktė)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema

„Garsioji meškinų invazija į Siciliją“ (pranc. „La fameuse Invasion des Ours en Sicile“) – animacinis filmas apie didžiulį būrį meškinų, keliaujančių į Siciliją. Juos dėl geresnės vietos gyventi ir maisto į Siciliją veda karalius Leoncas, kuris, žinoma, labiau už viską trokšta surasti dar ir savo dingusį sūnų. Išskirtinė animacijos vizualinė pusė džiugina akį spalvomis, originaliomis formomis ir praplečia akiratį nuo šiandien įprastų kompiuterinių animacijos kūrinių. Gražu. Kiek silpnesnė vystomos istorijos pusė – kaip visada, šiek tiek blogesni žmonės, keliama daugybė problemų, tačiau ne visos jos pateikiamos pakankamai suprantamai skirtingo amžiaus žiūrovams, o pats filmas padalytas lyg į dvi dalis, iš kurių nė viena neatrodo pakankamai išbaigta. Nepaisant to, kaip ir daugelis animacinių filmų, šis moko tokių gražių dalykų kaip sugyvenimas, gerumas, draugystė ir pagalba kitam, tolerancija kitokiems ir nesmerkimas iš anksto. Verta paminėti, jog filmas įgarsintas lietuvių kalba, tad mažesniems žiūrovams turėtų tapti dar patrauklesnis. 6/10 (Titas)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

„Kristaus kūnas“ (lenk. „Boże Ciało“) ⎯ geriausias praėjusių metų lenkų filmas, nacionaliniu lygmeniu susišlavęs beveik visus galimus apdovanojimus, yra tryliktasis lenkų kino darbas, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje. Skaičius „13“ ne tik yra laikomas velnio tuzinu, tačiau ir Mergelės Marijos skaičiumi ⎯ įdomus sutapimas, žinant juostos tematiką ir pagrindinio herojaus transformaciją. Pagrindinis filmo herojus ⎯ pataisos namuose atsidūręs jaunas vyrukas, svajojantis būti kunigu, tačiau dėl praeities nuodėmių negalintis juo tapti. Paleistas ir į lentpjūvę dirbti išsiųstas vaikinukas kurioziškų aplinkybių dėka gauna galimybę pasireikšti.

Juosta pasižymi geram kinui būdingais komponentais: nuo pradžios iki pabaigos įtraukiančia puikiai vystoma istorija; labai gera pagrindinį herojų įkūnijusio aktoriaus Bartoszo Bielenia vaidyba (kai negirdime pagrindinio personažo balso, „kalba“ jo akys); puikiu kameros darbu… Tai įtaigus ir žiūrovui tam tikrą žinutę siunčiantis kino darbas, kurį sustiprina dar ir tai, kad filmas paremtas tikrais įvykiais. Juostos finalas priverčia susimąstyti, o po peržiūros atsiranda noras padiskutuoti apie savo ir visuomenės požiūrį į bažnyčią, religiją, priešlaikinį nusistatymą, nuvertinimą ir t.t. 9,5/10 (Andrius)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates