„Kino pavasario“ organizatoriai sako, kad festivaliui vykstant įprastu ritmu filmų, renginių, pokalbių maratonas taip įsuka į savo sūkurį, kad visos dienos susiniveliuoja ir tampa visai nesvarbu, kas šiandien – pirmadienis ar šeštadienis. Hmmm… Nieko neprimena?

Vis tik savaitgalis yra savaitgalis. Ypač tiems, kas neturi galimybės dirbti nuotoliniu būdu iš namų. O gal kaip tik, savaitgalio proga nuspręsite save apdovanoti papildoma filmų porcija ir vietoj įprastų dviejų pažiūrėsite kokius keturis-penkis-šešis? O gal kas nors sudomins iš šiandieninio mūsų sąrašo? Lengvas vasaros brizas Serbijos – Rumunijos pasienyje, poetiškais potėpiais išsiliejusi XVIII a. meilės istorija Bretanės saloje, komiškas rumunų kriminalinis trileris su slapta švilpavimo kalba, netradicinis argentiniečių pasakojimas apie skyrybas be pykčio ar prietarais paženklintą sudaniečio Muzamilo likimo istorija?

„Švilpautojai“ (angl. „The Whistlers“) – rumuniško kino dozė, kurioje puikiai dera įlieti itališki ir ispaniški atspalviai. Sunkiausia apibūdinti filmo žanrą – rimtą detektyvą lydi atmosfera, kurioje tas rimtumas virsta humoro žyme, nuo pat pradžių iki pat pabaigos meistriškai balansuojama ant ribos ir pernelyg daug nenukrypstama į nė vieną iš pusių. Istorija apie patyrusį pareigūną Kristį, kuris nevengia papildomai užsidirbti padėdamas nusikaltėliams. Šių paskatų vedamas jis atvyksta į salą, kurioje susipažįsta su širdį stabdančia gražuole Džilda. Ji taip pat dirba nusikaltėliams, o pareigūnas norėdamas atlikti darbą privalės išmokti keistą „švilpautojų“ kalbą. Filmas, kuris „tarantiniškai“ suskirstytas į dalis, palaipsniui atveria vis naujas ir naujas detales apie veikėjus ir jų tikruosius ketinimus. Pradžioje kiek painus, bet kiekviena paslaptis galų gale paaiškės ir padovanos mums keistą, bet įdomią istoriją. 7/10 (Titas)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

„Tu mirsi dvidešimties“ (angl. „You Will Die at Twenty“) – filmas iš tolimojo Sudano, siūlantis ryškią, Afrikos kultūra paremtą istoriją. Gimusį Muzamilą motina nusineša pas žiniuonius, kurie išpranašauja mirtį jo dvidešimtuosiuose gyvenimo metuose. Tėvas pasipusto padus, o motina, kartu su kaimelio bendruomene, pasirenka gedulą ir skaičiavimą, kada ta lemtingoji diena ateis…

Šalys, kuriose gajus prietarų kultas, šventais ir nekvestionuojamais laikomi dvasininkų žodžiai – dažnai ne tik gelbėja žmones užklupus negandoms, tačiau lygiai taip pat ir griauna gyvenimus. Šis filmas – tokio įtikėjimo pavyzdys. Berniukas, kuris vos pradėjo gyventi – numarinamas laukimu, kada ta tikroji, fizinė mirtis apsireikš. Tačiau ne tik fizinis kūnas turi gyventi – šios istorijos tarsi antagonistu tampa motina, slėpdama sūnų namuose, nuo bendruomenės, nes juk visų mokslų ir draugysčių su vaikais „į kapą nenusineš“, tad kam jam tai suteikti apskritai. Muzamilo personažas čia nėra labai atskleidžiamas – labiau tampa lakmuso popierėliu aplink vykstantiems reiškiniams: išmokti Koraną mintinai, nes taip nori dvasininkas, neturėti draugų, nes taip nori motina. Tačiau kaip jam būti gyvu ir gyventi, jei niekas jo nemokina tokiu būti? Pasirodžius kitam veikėjui – miestelyje nepriimtam, iš užsienio grįžusiam kino operatoriui – Muzamilas pagaliau gauna progą pamatyti, sužinoti, net gi mąstyti. Gražia, spalvingais vaizdais paremta kinematografija filmas kvestionuoja paprastą, tačiau per amžius visus kamuojantį klausimą – kas yra gyvenimas, ir kokia jo prasmė? Ir kas nusprendžia, kada jis iš tiesų gali baigtis? Filmą rekomenduočiau visiems, ypatingai – gyvenimo prasmės paieškose pasiklydusiems. 9/10 (Airida)

Filmą rodo: Kino fondas, ŽMONĖSCinema

„Geri ketinimai“ (isp. „Las buenas intenciones“) – argentiniečių šeimos dienoraštis 1990-aisiais. Gustavas – vėjavaikis trijų vaikų tėvas, tėvystę derinantis su vakarėliais, futbolu ir muzika. Žongliruodamas tarp visų trijų sužino, kad buvusi žmona, vaikų motina su naujuoju vyru dėl ekonominių priežasčių nusprendžia persikelti gyventi į Paragvajų. Iškyla klausimas, kur gyvens vaikai ir kaip dalytis jų globą.

Norisi paminėti vieną svarbiausių dalykų – tai nėra filmas, kuriame tėvai pykčiais ir teismų pagalba bando spręsti skyrybų padarinius ir statyti vaikus per vidurį į liepsnojančią ugnį. Pagaliau sukurtas filmas, parodantis kasdienį gyvenimą, ir kaip jaučiasi tėvai ir vaikai, sužinojus apie būsimo gyvenimo pokyčius. Ramiai, suaugėliškai, su užklumpančiomis liūdnomis mintimis, tačiau ir sveika saviironija. Šio filmo pasakojimo struktūra primena dienoraštį – drauge su įprastais filmo kadrais komponuojami ir paties Gustavo filmuoti kadrai, kuriuos jis nuolatos „gaudo“ kasetine vaizdo kamera. Jie – dinamiški, „traškantys“ kaip įrašinėjama kasetė, dokumentuojantys vaikus, draugus ir vakarėlius. Jei Gustavas – nėra panašus į rimtą tėvą, tai puikiai atsakomybę demonstruoja vyriausioji duktė, besirūpindama mažesniais broliu ir sese. Ir toks tandemas puikiai veikia – dėl to filmą įdomu žiūrėti, nes jis gyvenimiškas, o ne tik „sukonstruotas kino ekranui“ dėl dramos. Apskritai, be jau minėtų dienoraštį primenančių vaizdų, filmas labai šviesus ir gyvybingas – pilnas rokenrolo muzikos ir paprastų, buitinių, tačiau ironiškų dialogų. Garantuoju, kad pažiūrėjus šį filmą – norėsis išsitraukti savus nuotraukų albumus, pasileisti tokios pat rokenroliškos muzikos ir pasijuokti iš įsimintiniausių praeities momentų. 8/10  (Airida)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

„Ivana Rūsčioji“ (rum. „Ivana cea Groaznica“) – kartais kinui reikia tiek nedaug – filmavimo kameros, neblogos idėjos ir… geros dozės autoironijos. Būtent toks yra šis Ivanos Mladenović filmas – mokumentika apie save pačią. Ivana – serbų aktorė, besifilmuojanti Rumunijoje. Vasarą ji grįžta į gimtąjį miestą, kur įsisuka į vietinio festivalio organizavimą, barnius su namiškiais ir apkalbų, dėl romantiškų santykių su gerokai jaunesniu vaikinu, sūkurį. O kur dar Ivaną nuolat lydinti hipochondrija!

Lengvas, vasariškas, nepretenzingas kinas iš arti rodo ne tik jaunos režisierės kasdienybę, gimtąją aplinką, kur susitinka dviejų šalių – Serbijos ir Rumunijos – kultūra, bet ir paprastą žmonių bendravimą. Retas (ar jau vis dažnėjantis?) Balkanų filmas ne apie karą. Ir su nuožmiuoju Rusijos caru šio filmo sumanytoja ir protagonistė neturi nieko bendra! 6/10 (Viktė)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema

„Liepsnojančios moters portertas“ (pranc. „Le portrait de la jeune fille en feu“) – prancūzų režisierė Céline Sciama nukelia į XVIIIa. ir pasakoja tuomet dar tikrai labai netradicinės ir visiškai negalimos meilės istoriją, įvilkdama ją į tapybišką dailės rūbą. Į nuošalią Bretanės salą atvyksta jauna tapytoja  Mariana – ji turės nutapyti čia gyvenančios dvarininkų dukters Eloizos vestuvinį portretą, tačiau panelės motina pageidauja, kad jos dukra būtų tapoma slapta – kad galėtų tą padaryti, Mariana turi daug laiko praleisti su savo modeliu ir toks bendravimas netikėtai pasisuka visai kita linkme, nei šios istorijos dalyviai galėjo nujausti.

Net jei pats pasakojimas, besivyniojantis subtiliais potėpiais, kuriais rodomas pagrindinių veikėjų vidinis pasaulis ir jų tarpusavio santykis, ekrane sleidžiasi labai iš lėto, pats filmas yra tarsi gražus paveikslas – ko verta jo spalvų paletė, kostiumai, kadrų kompozicija – atrodo, bet kurį ekrano vaizdą norisi iškirpti ir įsirėminus pasikabinti ant sienos. Filmas, skirtas vizualikos estetams. 9/10 (Viktė)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates