Net ir siaučiant virusui „Kino pavasaris“ įvyko. Smarkiai kitoks, nei įprasta, bet vis tiek pasiekė mūsų (namų) ekranus ir dovanojo gausybę spalvingų vaizdų, stiprių emocijų, įdomių istorijų, neeilinių susitikimų. Kitaip nei visada, tačiau vis tiek žadėta ir laukta kino šventė įvyko ir šį pavasarį, nepaisant visų aplinkybių, nelikome nuskriausti.

Kita vertus, tokios situacijos parodo, kad galime išmokti keistis ir prisitaikyti. Jei jau visas didžiulis festivalis gali transformuotis iki namų kino formato – prie to gali prisiderinti ir žiūrovai. Maža to, festivalio organizatoriai kiek įmanoma stengėsi išlaikyti tikrąją „Kino pavasario“ atmosferą su diskusijomis apie filmus ir pokalbiais su svečiais – tik šįkart viskas vyko virtualioje erdvėje. Tad kad ir kur bebuvote, savo kompiuterių ekranuose galėjote stebėti interviu su festivalio filmų aktoriais ar režisieriais. Ir nors tai nepakeičia gyvo bendravimo, vis tik virtualioji erdvė turi ir tam tikrų privalumų – atstumai čia neegzistuoja.

Vis tik laiko limitas tebegalioja. Tad šiandien paskutinė festivalio diena ir dar galite suspėti pamatyti tuos filmus, kurių vėliau jau niekur neberodys. „Kino pavasario“ svetainėje prie kai kurių filmų nurodytos datos, tad pasitikrinkite – galbūt kaip tik šiandien paskutinė galimybė pamatyti norimą filmą. O gal norėsite pažiūrėti tą, apie kurį visi tiek daug kalbėjo šias dvi savaites, o jūs taip ir neatradote tam laiko? Kad ir kas tai bebūtų – jauno rašytojo kelias į šlovę, klasikinio romantinio filmo personažų sugrįžimas į ekraną po daugiau kaip pusšimčio metų ar eksperimentiniai žaidimai kinu, teatru ir dokumentika.

„Didžiosiomis raidėmis“ (rum. „Tipografic majuscul“) – rumunų kinas jau senokai užtvirtinęs savo pozicijas Europoje. Ir režisieriaus Radu Jude pavardė taip pat turėtų būti girdėta. Tik jei ankstyvieji rumunų „Naujosios bangos“ filmai daugiau dėmesio skyrė socialistiniam ir postsocialistiniam realizmui, dabar jau ima rastis ir įvairesnio kino pavyzdžių.

Šįkart R. Jude vėl kalba apie Nicolae Ceaușescu laikų Rumuniją ir tuomet įvykusį skandalingą „nusikaltimą“. Atrodytų – nieko naujo, vėl kritika socialistinei diktatūrai, nesiskaitymui su žmogaus teisėmis ir tai santvarkai, kuri dabar primena slogų košmarą. Tačiau R. Jude šįkart visa tai pateikia itin originaliai. „Didžiosiomis raidėmis“ susipina filmas, teatras ir dokumentika. Aktoriai visiškai statiškai, beveik be intonacijos tiesiai į kamerą deklamuoja pjesės tekstą, veiksmo čia – minimaliai, vieninteliai gyvesni kadrai – autentiški dokumentiniai intarpai, kurie sukuria atitinkamą atmosferą ir iškalbingai parodo to laikmečio realijas (net jei tai tik paradinė to raudonojo socialistinio „rojaus“ pusė). Teatro šiame filme daugiau nei kino, tad „Didžiosiomis raidėmis“ galbūt labiau bus įdomus tiems, kas domisi netradicinėmis kino technikomis ir neeiliniais, originaliais sprendimais. 6/10 (Viktė)

Filmą rodo: ŽMONĖSCinema

„Martinas Idenas“ (it. „Martin Eden“) – itališkasis bandymas dar kartą pažvelgti į rašytojus kankinančius užmojus. Jūreivis Martinas apgina nuo besikumščiuojančio sargo jaunuolį, kuris pasirodo esąs iš turtingos ir išsilavinusios šeimos. Pas juos apsilankęs ne tik įsimyli jaunuolio seserį Eleną, tačiau ir užsidega dar didesniu noru tapti išsilavinusiu, išprususiu rašytoju. Kol aukštuomenės aplinka supažindina ir su garsiu, politines idėjas skleidžiančiu mąstytoju, priartinančiu jį prie sėkmės.

Kino istorija turtinga ne vienu bandymu ekranizuoti individo kelią pripažinto rašytojo link. Dažnai vien pagal tokį sinopsį galime numanyti pagrindinius istorijos vingius, rodomą laikotarpį ar filmo stilistiką. Geros žinios – šis filmas išsiskiria nebuvimu būtent tokiu. Jei pati filmo istorija, žinoma, vaizduoja jaunuolio Martino karštą troškimą rašyti, ir kokį didelį slenkstį jam tenka peržengti iš neturtingo ir nepripažinto pasaulio; tai pati filmo stilistika – aplenkia turbūt net ir pačią idėją. Pasakojimo ritmas, dažnai įterpiami atsitiktiniai nufilmuotų žmonių ar vietų fragmentai-prisiminimai, šaltas – mėlynas – filmo koloritas, subtili muzika – štai kas padaro šį itališką kūrinį įsimintinu ir išsiskiriančiu. Siužetas, pradžioje palaipsniškai rodydamas Martino susižavėjimą tiek rašymu, tiek Elena, antroje filmo pusėje perauga į gilesnių, politinių idėjų paieškas, kurios jį vainikuoja sėkme, tačiau ir kvestionavimu, ar visa tai turi prasmę. Paliestos socialinių klasių idėjos – tikrai nepraradusios prasmės ir šių dienų kontekste, ir galbūt labiau nei bet kada, yra vertos būti išgirstos. Stilistiškai stiprus filmas, su puikiai Martino vaidmenį atlikusiu Luca Marinelli priešaky. 8/10

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates

„Gražiausi gyvenimo metai“ (pranc. „Les plus belles années d’une vie“) – šiandien įprasta sulaukti įvairiausių filmų tęsinių ar perdirbinių, tačiau sulaukti tęsinio po daugiau nei 50 metų yra tikrai neįprastas reiškinys. Būtent taip nutiko su šiuo filmu, tęsiančiu 1966 metais pasirodžiusio „Vyras ir moteris“ istoriją. Nuostabiausia, jog abu pagrindiniai veikėjai Žanas ir Ana įkūnijami tų pačių aktorių, o tai sukelia dar didesnį emocinį užtaisą filmo veikėjams kalbant apie praeitį, laikinumą ir beprotiškai greitai prabėgusį laiką. Žanas gyvena senelių namuose ir visus tuos metus nematė Anos, bet vieną dieną ji jį aplanko ir tada prasideda jaukus, mielas, o kartais net labai linksmas istorijos tęsinys. Filmas pamokantis nesustoti gyventi, net jei metų našta slegia pečius. 8/10 (Titas)

Filmą rodo: Telia, Kino fondas, ŽMONĖSCinema, Go3, CGates