Vasario 21 d. vakare įvyko iškilminga apdovanojimų ceremonija, vainikavusi 76-ąjį Tarptautinį Berlyno kino festivalį. Vainikavo visomis prasmėmis – tiek kino, tiek politikos, kurios šiemet kažkodėl buvo badoma vengti, nors apskritai Berlinalė visada buvo politiškai proaktyvus festivalis.
Priminsime, kad aistros pradėjo kaisti pačioje festivalio pradžioje, kai žiniasklaidos atstovai primygtinai bandė išgauti atsakymą dėl Berlinalės pozicijos Palestinos atžvilgiu, o tarptautinės žiuri pirmininkas vokiečių režisierius Wimas Wendersas pareiškė, kad kinui labiau derėtų likti apolitišku. Situacija vis intensyvėjo viso festivalio metu – oficialią poziciją išplatino Berlinalės direktorė Tricia Tuttle, po to sekė atviras laiškas, kritkuojantis Berlinalę dėl „tylos Gazos atžvilgiu“, kurį pasirašė daugiau kaip šimtas kino atstovų. Tad nieko keisto, priešingai, galbūt netgi dėsninga, kad festivalio apdovanojimų ceremonija tapo savotiška tribūna pasisakyti, kuria naudojosi visi, kas tik netingėjo.
Berlinalės direktorė T. Tuttle tiek viso festivalio metu, tiek per uždarymo ceremoniją, vis bandė dėmesį nuo politikos grąžinti prie filmų, tačiau tą nebuvo taip lengva padaryti. Tačiau apdovanojimus atėję atsiimti laimėtojai ir laimėtojos vienas po kito naudojosi proga pasisakyti Palestinos klausimu – kai kurių jų pareiškimai buvo tikra labai drąsūs, pvz., Auksinį lokį už geriausią dokumentinį filmą laimėjęs Abdallahas Alkhatibas („Apsiausties metų kronikos/ pranc. „Chroniques des années de siège“) į sceną atsiimti apdovanojimo lipo nešdamasis Palestinos vėliavą, o savo kalbą baigė reikalavimu laisvos Palestinos „nuo dabar per amžius!“.
Maža to – bandymas reabilituotis ar tiesiog sutapimas – bet tarptautinė žiuri, kurios pirmininkas festivalio pradžioje ragino laikytis apolitiškos pozicijos, Berlinalės pagrindinį prizą – Auksinį lokį – skyrė, ko gero, labiausiai politizuotam filmui, koks tik buvo programoje. Kaip sakoma: karma yra kalė, o jos vardas tariamas kaip „Cha!“. Žiuri savo sprendimą Auksinį lokį skirti İlkerio Çatako dramai „Geltoni laiškai“ (vok. „Gelbe Brefe“) motyvavo, kad „tai filmas, labai aiškiai šnekantis apie totalitarizmo politinę kalbą kaip priešpriešą empatiškai kino kabai. Šį filmą pamatėme kaip gąsdinantį perspėjimą, kaip žvilgsnį į netolimą ateitį, kuri gali nutikti ir mūsų šalyse. Jis palenda po oda visų mūsų, kas mato despotizmo ženklus savoje ar kaimyninėje šalyje.“
Atsiimdamas apdovanojimą İlkeris Çatakas prisipažino, kad buvo pasiruošęs politinę kalbą, tačiau nusprendė jos neskaityti. Vis tik jis pastebėjo, kad viena jo paties filmo scena priminė tai, kas šiomis dienomis dėjosi Berlyne: „Sineatai prieš sineastus, menininkai prieš kitus kūrėjus. Bet mes juk nesame priešai. Mes – sąjungininkai. Tikroji grėsmė yra ne tarp mūsų. Tai – autokratai. Tai – kraštutinės dešinės partijos. Tai mūsų laikų nihilistai, bandantys ateiti į valdžią ir sunaikinti tai, kaip gyvename“.
Galiausiai T. Tuttle reziumavo: „Šįvakar ši scena buvo maždaug tokia, kaip ir pati Berlinalė. Tai niekada nebuvo tylėjimui skirta vieta. Tai vieta menininkams kalbėti, ir kartais jie kalba nepatogiai ar kvestionuotinai, tačiau labai svarbu, kad išlaikytume šią erdvę. Jei mes nekalbėsime, kas žino, kas gali nutikti?“.
Žemiau kviečiame susipažinti su šiemetinės Berlinalės laureatais:
Auksinis lokys – geriausias filmas:
„Geltoni laiškai“ (vok. „Gelben Briefe“)
Sidabrinis lokys – didysis žiuri prizas:
„Išganymas“ (turk. „Kurtuluş“)
Sidabrinis lokys – žiuri prizas:
„Karalienė prie jūros“ (angl. „Queen at Sea“)
Sidabrinis lokys – geriausia režisūra:
Grant Gee („Visi dievina Bilą Evansą“/ angl. „Everyboy Digs Bill Evans“)
Sidabrinis lokys – geriausias pagrindinis vaidmuo:
Sandra Hüller („Rožė“/ vok. „Rose“)
Sidabrinis lokys – geriausias antro plano vaidmuo:
Anna Calder-Marshall ir Tom Courtenay („Karalienė prie jūros“)
Sidabrinis lokys – geriausias scenarijus:
Geneviève Dulude-De Celles („Nina Roza”)
Sidabrinis lokys – išskirtinis meninis indėlis:
Anna Fitch ir Banker White („Jo (meilė – išdidus paukštis)“ / angl. „Yo (Love is a Rebelliuos Bird)“)