Kino festivaliai yra tokio keisto paradokso dalis. Daug kino kritikų kasmet dūsauja, kad geras kinas – tai jau senokai išnykęs dinozauras, važiuoja į festivalius, tikėdamiesi, kad tie pirminiai dūsavimai nepasitvirtins, o čia dūsauja dar labiau, nes geras kinas – jau senokai išnykęs dinozauras, bet praeina metai ir vėl viskas kartojasi iš pradžių. Ne išimtis ir Berlinalė bei jos repertuaras.

Kinas, jo raiška, kalba, tematika ir problematika kinta, tai natūralu ir neišvengiama. Tačiau kinas, be kita ko, yra ir menas, ir taipogi visai natūralu iš meno tikėtis to, kas iki šiol dar nebuvo sukurta. Ko nors originalaus, ko nors gražaus, ko nors sukrečiančio – paliekančio pėdsaką mintyse ir sielose.

Ar Berlinalė gali tai pasiūlyti? Be abejo, tarp beveik 300 filmų net ir išrankiausi kino snobai atras vieną kitą brangakmenį, vertą išsisaugoti ir įsirėminti. O koks bendras vaizdas, festivaliui jau perkopus savo medianą?

Kaip ir visada – yra visko. Tiesa, lyginant su pernykščiu festivaliu, susidaro įspūdis, kad tas gaivesnio vėjo gūsis, kurį žadėjo naujos festivalio direktorės atėjimas, galėjo būti ir vienkartinis – kol kas tik vienas kitas filmas pasotina tą grožio, originalumo, sukrėtimo ar naujovių alkį, o kai kurie konkursinės programos pasirinkimai, švelniai tariant, yra daugiau nei kvestionuotini. Kita vertus, Berlinalė jau ilgus metus yra labiau ne apie kino meną, o apie įvairius socialinius skaudulius – apie juos, žinia, ne visada pavyksta kalbėti kažkaip itin originaliai ir šviežiai, bet kalbėti būtina.

Ir Berlinalės filmai kalba – ar bando kalbėti. Ne visiems pavyksta, ne visi tampa išgirsti, bet galimybė pabandyti tai padaryti suteikiama, o auditorija – pasiruošusi klausyti ir stebėti. Įdėmiai. Bet nebūtinai sutikti ar beatodairiškai priimti.

Tad apie ką kalba Berlinalės filmai ir kas kalbama apie juos? Kol kas „Screen Daily“ tarptautinės kritikų komisijos vertinimu, stipriausiai atrodo Marcuso Schleinzerio istorinė drama „Rožė“ (vok. „Rose) – 3,3; už jos – trys filmai surinkę po vienodą 2,6 balo įvertinimą – İlker Çatak „Geltoni laiškai“ (vok. „Gelbe Briefe“), Alaino Gomis „Dao“ ir Geneviève Dulude-de Celles „Nina Roza“. Nuo jų dešimtąja balo mažiau įvertintas per žingsnį atsilieka Anthony Cheno „Mes visi esame svetimi“. Prasčiausią įspūdį „Screen Daily“ komisijai kol kas paliko Hannos Bergholm „Nakties vaikas“ (suom. „Yön Lapsi“) – 1,3; Karimo Ainouzo „Rožių krūmo genėjimas“ (angl. „Rosebush Pruning“) ir Kornélio Mundruczó „Prie jūros“ (angl. „At the Sea“) – 1,8 bei Anke Blondé „Dulkė“ (angl. „Dust“) – 1,9. Tiesa, dar vienas festivalinis paradoksas – kino kritikų ir festivalio žiuri nuomonės labai dažnai yra linkusios prasilenkti. Ar taip bus ir šiemet – dar reikia šiek tiek palaukti, kol sužinosime. Tad kol kas aptarkime dar keletą Berlinalės filmų, pretenduojančių ir nepretenduojančių į apdovanojimus.

Vasario 16 d., pirmadienis

„Prie jūros“ (angl. „At the Sea“, rež. Kornél Mundruczó) (konkursinė programa) – jei trumpai oficialiai – tai filmas apie grįžimą į gyvenimą po reabilitacijos. Je trumpai nuoširdžiai – tai filmas iš esmės apie nieką. Laura (akt. Amy Adams) po ilgos reabilitacijos grįžta į savo šeimą ir gyvenimą. Deja, esminės jo dalies – balerinos ir šokių mokytojos karjeros – kuri Laurai pelnė šlovę, turtus ir tapatybę, ir, kuri, deja, privedė ir prie priklausomybių – nebėra ir ji mokosi gyventi iš naujo. Tas mokymasis nėra lengvas, net ir stengiantis pamiršti praeities traumas, nes Laurai tenka atsakyti į klausimą, kas ji yra be savo karjeros. Tai tas atvejis, kai visos sudedamosios dalys, atrodytų, geros – režisierius Kornélis Mundruczó savo ankstesniais darbais jau yra įrodęs, kad turi potencialo tapti įdomiu ir savitu kino kūrėju, amerikiečių aktorė Amy Adams žiūrovams yra žinoma savo stipriais vaidmenimis, tema pati savaime irgi palanki plėtojimui – tačiau kažkas nesusiklijuoja ir filmas tampa tiesiog savitiksliu. O žinant, kad kino kūrimas – vis tik brangus malonumas, truputį gaila tokio resursų ir talento švaistymo. Auksinis lokys? Tikrai nėra už ką. Mažesniems prizams irgi pritruks. (4/10)

„Nina Roza“ (rež. Geneviève Dulude-de Celles) (konkursinė programa) – auksas ir pelenuose žiba? Klausia šis filmas, kurio pagrindinis personažas Michailas po beveik trijų dešimtmečių praleistų Kanadoje, grįžta į gimtąją Bulgariją, nes turi įsitikinti, ar internete platinami vaizdo įrašai apie talentingą mažametę dailininkę, gyvenančią nuošaliame kaime, yra tiesa. Michailas grįžta ne tik į savo fizinę gimtinę, su kuria ryšys jau senokai nutrūkęs – jis grįžta ir į savo praeitį, o megzdamas ryšį su jaunąja dailininke Nina, jis savotiškai reanimuoja santykį su savo paties dukra Roza. Michailo linija – apie emigraciją, Ninos – apie meno ir menininko laisvę – ar menininkas turi teisę atsisakyti savo talento, atsisakyti galimybės tobulėti, atsisakyti galimybės kurti, ar turi teisę sunaikinti savo kūrinius? Kam priklauso talentas – ar tik tam žmogui, kuris juo apdovanotas, ar kažkam daugiau? Mintys neblogos ir gana gerai išplėtotos, tačiau bendras filmo kuklumas truputį per daug viską nugesina. Auksinis lokys? Galbūt – nebūtų labai didelis netikėtumas, juolab, kad ir  pagrindimas apie meną ir menininkus visai gražiai derėtų. Bet ir mažesnio prizo būtų galima laukti. (7/10)

„Mano žmona verkia“ (vok. „Meine Frau weint“, rež. Angela Schanelec) (konkursinė programa) – kiekviename festivalyje būna geresnių ir prastesnių filmų. Ir būna visiškų nesusipratimų, kai kiekvienam nors kiek sveikai mąstančiam žiūrovui kyla pagrįstas klausimas: „Ką šis filmas iš viso čia veikia?“. Dar šiek tiek aukštėlesnė tokių filmų-nesusipratimų atmaina yra filmai, skirti žiūrovams pakankinti. Tai būtent toks yra šis filmas, kaip teisingai pastebėta – turintis viską, už ką galima nekęsti Berlinalės. Galime sakyti, kad mes, lietuviai, prie tokių kankinimų jau esame įpratinti kai kurių savų kino kūrėjų (o dar kai kas siūlo mylėti tą lietuvišką arklį rūke!), bet, tiesą sakant, ši nacionalinė trauminė kino patirtis tikrai nėra ta, ką norėtųsi matyti atkartojant kitų šalių kino kūrėjus. Garbės žodis, jei ne vokiški dialogai, tikrai būtų galima pagalvoti, kad žiūrime labai „bartišką“ filmą. Apie ką jis? Teisingai, apie nieką. Statiški planai, medinė vaidyba (jei išvis tokia), nulis veiksmo, nulis siužeto – tik begaliniai absurdiški personažų dialogai ir monologai, kurie tokie nenatūralūs ir taip ne vietoj, kad net ir patyrus tą minėtą lietuviško kino grūdinimą, vis tiek užgelia dantis. Tai – tiesiog anti-kinas, nes kinas, šiaip ar taip, vaizdų, o ne tuščio pliurpimo menas. Tai – negyvas natiurmortas, kurį geriausiai iliustruoja ilgas kadras, kuriame tiesiog rodoma (ne, ne miegančio Tomo apnuogintas penis, nors tas kadras irgi gerokai per ilgas) pjaustymo lentelė su ant jos paskleistomis daržovėmis. Vienintelė priežastis neskirti paties žemiausio balo – šokio terasoje scena. Visam kitam reikia būti nemenku mazochistu, kad pavyktų šį filmą ištverti iki pabaigos (ne veltui net į spaudos seansus susirinkę žiūrovai tiesiog masiškai palikinėjo sales). Auksinis lokys? Aš asmeniškai skirčiau Berlinalės Auksinę avietę, jei tokia būtų, bet žiuri kartais ant tokių filmų pasimauna, įžvelgdami kažin kokį neegzistuojantį „mianą“. (2/10)

„Našta“ (angl. „The Weight“, rež. Padraic McKinley) (Berlinalės specialioji programa) – truputį nuotykių ir veiksmo, ir dar – šiek tiek atsakomybės naštos, kuri tenka nuo mažametės dukters brutaliai atskirtam Samueliui Merfiui (akt. Ethan Hawk). 1933 m., Oregone, Merfis įsipainioja į kvailą incidentą ir nuteisiamas sunkiųjų darbų. Todėl pasiūlymas pasinaudoti galimybe ir savo katorgą pabaigti anksčiau, žinoma, jį sudomina, tačiau niekas ir nesakė, kad bus lengva. Merfis kartu su dar keliais kaliniais turi nelegaliai pergabenti iškastą auksą per pavojingą mišką. Kaip ir galima tikėtis – jų kelias tampa ilgas ir vingiuotas, kupinas pavojų, įtampos ir intrigų. Tačiau Merfį į priekį gena pažadas, duotas dukrelei – kuo greičiau vėl būti kartu. Tai – visai neblogas neovesternas, veiksmo, nuotykių ir įtampos mėgėjams padovanojantis būtent tai, ko iš jo ir galima tikėtis. Kita vertus – ne daugiau. Be to, nors Ethano Hawko pasirodymas čia – puikus, vis tik truputį keistoka matyti šį 53-ejų metų aktorių vaidinantį maždaug penkerių metų mergaitės tėtį. Bet – ko gyvenime ir kine tik nenutinka! (6/10)

Vasario 17 d., antradienis

„Kaminų miestas. Sustingę laike“ (jap. „Entotsumachi no Poupelle – Yakusoku no Tokeidai“, rež. Hirota Yusuke) (programa „Karta“ (angl. „Generation“)) – ko gero, gražiausias festivalio filmas. Tai visomis prasmėms nuostabus pasakojimas apie praradimo ilgesį ir gebėjimą jį išgyventi. Futuristiniame Kaminų mieste gyvenantis berniukas Lubičis dirba labai senovinį darbą – jis valo kaminus. Lubičis labai ilgisi savo draugo Pupelės – iš įvairaus šlamšto sukonstruotos kaliausės, – kurio neteko. Vieną dieną mažasis kaminkrėtys patenka į stebuklingą karalystę, kurioje laikas sustojęs ties 11:59. Kad grįžtų namo į Kaminų miestą Lubičis turi sutaisyti šį milžinišką laikrodį – bet tai, pasirodo, nėra tik mechaninis gedimas. Nuostabi animacija, stebuklinga muzika labai estetiškai perteikia šią nepaprastai gražią ir širdį šildančią istoriją apie draugystę, susitikimus, išsiskyrimus, laukimą bei tikėjimą. O kur dar metaforos apie laiką – beje, ar žinojote, kad 11-tą valandą laikrodžio rodyklės nesusitinka? Tai filmas, kurį iš karto norisi žiūrėti dar sykį. (9/10)

„Volframas“ (angl. „Wolfram“, rež. Warwick Thornton) (konkursinė programa) – kaip kalbėjo „Berlinalės“ rūmuose šį filmą pristatęs režisierius, tai yra venas  tų retų bandymų kolonializmo istoriją papasakoti ne iš europiečių, o čiabuvių pusės. Tai, kaip ir aukščiau jau minėta „Našta“, – dar vienas neovesternas ir kelio filmas – ilga kelionė per kopas, ar, jei tiksliau, Australijos dykumas. Į ją žiūrovams siūloma leistis kartu su trims vaikais, pabėgusiais iš volframo kasyklų. Juos persekioja nuožmūs, skrupulų neturintys rasistai atskalūnai, bet, kaip ir galima tikėtis, pakeliui jie sutinka žmonių, kurie ištiesia pagalbos ranką. Filmui koją kiša tai, kad gal kiek per daug dėmesio skiriama „blogiukams“ – taip fokusas nuo čiabuvių ir jų patiriamų skriaudų truputį nusisuka ne ten, kur derėtų. Kita vertus, tai nėra tradicinė holivudinė dramaturgija, daug kas paliekama priimti natūraliai, per daug nesudramatinant. Visai nebloga pažintis su kol kas vis dar, ko gero, per mažai aptariama Australijos kolonzavimo istorijos puse. Auksinis lokys? Greičiausiai ne – pats filmas truputį kitokio tipažo: t. y. toks, kokius reikia rodyti edukaciniais tikslais, bet į apdovanojimus netaiko. (6/10)

„Nauja aušra“ (jap. „Hana rokushô ga akeru hi ni“, rež. Yoshitoshi Shinomya) (konkursinė programa) – dar vienas animacinis filmas, ir dar vienas – iš Japonijos, beje, debiutinis režisieriaus Yoshitoshi Shinomya ilgametražis filmas. Kaoru užaugo fejerverkų fabrike, kartu su Obinatų šeima – jos sūnūs Sentaro ir Keitaro – Kaoru tapo tarsi broliais. Deja, fejerverkų fabrikas bankrutavo, Sentaro ir Keitaro tėvas dingo be žinios, o pats fabrikas – vaikystės namai – tapo laužo krūva, kurią savivaldybė ruošiasi nugriauti. Griovimo išvakarėse Sentaro į gimtąjį miestą parsiveža dabar jau Tokijuje gyvenančią Kaoru – gal jai pavyks įkalbėti nutrūktgalvį jaunėlį Keitaro apleisti avarinės būklės patalpas. Tačiau Keitaro ramybės neduoda tėvo palikti paslaptingo fejerverko „Šuhari“ brėžiniai. Vėlgi – gražus filmas apie nostalgiją ir akimirkos grožį, apie negailestingai bėgantį laiką, kuris, nori nenori priverčia užaugti ir judėti tolyn, net jei tenka atsisakyti kažkurios savo praeities dalies. Auksins lokys? Būtume nieko prieš, nors animaciniams filmams tai sunkoka padaryti, bet, kas žino – galbūt „Naujai aušrai“ pavyks pakartoti „Stebuklingų Šihiros nuotykių dvasių pasaulyje“ (jap. „Sen to Chihiro no kamikakushi“, 2001 m.) pasiekimą. Kita vertus – ir išskirtinis meninis indėlis galėtų būti įvertintas. (8/10)

„Išganymas“ (turk. „Kurtuluş“, rež. Amin Alper) (konkursinė programa) – jei egzistuoja toks dalykas, kaip savitas braižas, tai turkų režisierius Aminas Alperas neabejotinai jį turi – net nežinant, kas šio filmo kūrėjas, galima neklystant pajusti, kas toks iš tiesų stovėjo kitoje kameros pusėje. A. Alperas šiuo filmu vėl nukelia į Turkijos provinciją, tik šįkart sprendžia ne korupcijos ir „vienas prieš sistemą“ klausimus, o atsigrįžta į religinį fanatizmą, etinę neapykantą, populizmą ir manipuliavimą. Į atokų Turkijos kaimelį po daugelio tremties metų grįžta anksčiau čia gyvenusio klano šeimos ir ima reikalauti grąžinti jiems priklausančią žemę. Tai, žinoma, labai nepatinka aukštutinio kaimo gyventojams ir jie kreipiasi į savo imamą Feritą, kuris mažame kaimelyje dar eina savotiškas šerifo / seniūno pareigas. Momentu pasinaudoja košmarų kamuojamas vyresnysis Ferito brolis – jis savo sapnus prilygina dieviškoms vizijoms ir jomis grindžia vendetą sugrįžėliams. Filmas, kuriame gal kiek daugiau nei dvylika piktų vyrų rėkia vienas ant kito, puikiai atsiskleidžia religinio fanatizmo ir užsistovėjusio patriarchato absurdiškumą bei žalą. Auksinis lokys? Mūsų manymu – tikrai neblogas pretendentas, galbūt ir žiuri nuspręs taip pat. (8/10)

Vasario 18 d., trečiadienis

„Karalienė prie jūros“ (angl. „Queen at Sea“, rež. Lance Hammer) (konkursinė programa) – šis filmas kalba reikalinga ir gerokai nepatogia tema. Mažai – per mažai – nagrinėjama tema, nors ji aktuali yra – ar bus – bet kuriam iš mūsų. Platesne prasme – tai yra rūpinimasis senais tėvais, o siauresne – senų ir/ ar protinę negalią turinčių asmenų sekso klausimas. Amandos (akt. Juliette Binoche) motina Liusė – jau garbaus amžiaus, be to, serga pažengusia demencijos forma. Vieną dieną užsukusi jos aplankyti Amanda užklumpa savo motiną… nepatogaus intymumo akimirką su jos sutuoktiniu, Amandos patėviu Martinu. Šokiruota Amanda, net pati to nesitikėdama, užsuka tikrą teisėsaugos ir socialinės rūpybos tarnybų karuselę, iš kurios jau nėra taip lengva ištrūkti. Kol Amanda priekaištauja Martinui dėl savo motinos iš esmės bejėgiškos būklės, negebėjimo duoti tikro sutikimo ir paklusimo dabar jau vien tik primityviausiems instinktams, šis teisinasi tikrai mylįs Liusę, norįs palengvinti jos būklę ir tik atsiliepiąs į savo žmonos fiziologinius poreikius. Ryški moralinė dilema, biurokratinio aparato nepaslankumas – viskas susipina į vieną nelengvą temą. Tačiau režisierius kažkodėl paraleliai pagyvenusios poros seksualumo problematikos dar sugalvoja prikergti bundantį paauglių seksualumą ir pirmuosius kartus. Gyvenimo metafora, kurios viduryje atsiduria Amanda, kuri, beje, filmo momentu neturi seksualinio partnerio? Greičiau nevykęs bandymas ne vietoj ir ne laiku filosofuoti, vesti paralelę tarp to, kas šiaip jau yra nelygintini dalykai. Ir tai filmui neduoda absoliučiai nieko gero, priešingai – visai be reikalo nuklystama į pašalius užuot koncentravusis į pagrindinę problematiką. Auksinis lokys? Už temą – gal ir galėtų būti, bet už įgyvendinimą – ne. (6/10)

„Kai kas labai ypatingo“ (vok. „Etwas ganz Besonderes“, rež. Ewa Trobisch) (konkursinė programa) – tiesą sakant, pavadinimas gerokai klaidina – nieko čia tokio ypatingo, tiesiog šeimos drama ir tiek. Paauglė Lėja dėl savo muzikinių gebėjimų pakviečiama dalyvauti televizijos talentų šou. Jam besiruošiant, laidos komanda Lėjai užduoda klausimą: „Kuo tu esi ypatinga, kas tave skiria iš kitų?“. Atsakymą į šį klausimą Lėja bando rasti bendraudama su artimaisiais ir atitinkamai išbandydama skirtingus vaidmenis: dukters, anūkės, dukterėčios, sesers, draugės, pusseserės… Lėja ima labai žavėtis savo teta Kati, kurios nauja veikla – dvaro rekonstravimas ir pritaikymas šiuolaikinėms reikmėms– suvienija visą šeimą. Tai toks visas šis filmas – paprastas, gyvenimiškas, realistiškas, su buitinėmis dramomis, kasdienybės džiaugsmais ir rūpesčiais. Tiesiog – tvarkinga vokiška šeiminė drama ir tiek. Ar pasaulis būtų išgyvenęs be šio filmo – tikrai taip. Auksinis lokys? Neturėtų būti. (5/10)

„Vienintelis gyvas Niujorko kišenvagis“ (angl. „The Only Living Pickpocket in New York“, rež. Noah Segan) (specialioji Berlinalės programa) – visai smagus, po kurio kils natūralus poreikis labiau prižiūrėti savo daiktus, kad jų nenugvelbtų kišenvagiai. Būtent toks yra  Haris (akt. John Turturo) – veteranas kišenvagis, žinantis milijonus gudrybių, kaip nepastebėtam mikliai ką nors nukniaukti iš neapdairių praeivių. Tačiau, kaip ten sakoma: ir gudri višta kartais uodegą nusidilgina – Haris apšvarina vaikį iš turtingos ir įtakingos šeimos, jau kitą dieną šis su savo sėbrais išdygsta prie Hario namų durų, reikalaudamas grąžinti tai, kas pavogta. Hariui duodamas ultimatumas – ir taip prasideda jo ilga kelionė per kopas – t. y. per Niujorką – ieškant tai, ką dar visai neseniai laikė beverčiu dalyku. Šis filmas aiškiai simpatizuoja pagrindiniam personažui ir bando parodyti, kad jis yra „visoks“ – net jei ir verčiasi baudžiamojo kodekso vertu amatu, jame telpa ir mylintis sutuoktinis, ir nelabai pavyzdingas, bet dabar atgailaujantis tėvas, ir gudrus situacijų režisierius. Tą simpatiją dar bandoma labiau sustiprinti per tai, dėl ko Haris stengiasi – ne dėl savęs, o dėl paralyžiuotos žmonos. Taip paprasto kišenvagio bėdos tampa ištisa odisėja. Kartu ir lengvas, ir kiek rimtesniais tonais bandantis suskambėti (nors nebūtinai natūraliai ir vykusiai) filmas – dar tik antrasis pilnametražis Noaho Segano režisūrinėje filmografijoje. (6/10)