Šiemetinės Berlinalės programos leidinyje spausdinamame sveikinimo žodyje, festivalio direktorė Tricia Tuttle sako, kad Berlinalė – ne šiaip renginys, tiesiog vykstantis mieste. Tai – paties miesto išraiška. Miesto, kuris tiesiog alsuoja istorija ir istorijomis.

Viskas būtų gražu ir gerai, bet, panašu, kad būtent tam tikri istoriniai šešėliai jau pačią pirmą dieną įžiebė kibirkštis. Berlinalė, daug metų save pozicionuojanti kaip socialiai jautrų festivalį, atvirą įvairovei ir empatišką, susilaukė kaltinimų hipokritiškumu, dėl neryžtingos pozicijos Izraelio veiksmų atžvilgiu. Aistras dar labiau pakurstė per spaudos konferenciją tarptautinės žiuri pirmininko Wimo Wenderso išsakytas pareiškimas, esą, derėtų laikytis apolitiškai, į ką iš karto buvo atkirsta, kad Berlinalė nevyksta vakuume. Dar įdomiau, kad per atidarymo ceremoniją skambėjo visiškai priešingos mintys, kad kinas yra, gali būti ir turi būti visoks – politiškas taip pat. Po tokio žiuri pirmininko pareiškimo indų rašytoja ir žmogaus teisių aktyvistė Arundhati Roy paskelbė nevyksianti į festivalį ir ragino kitus taip pat jį boikotuoti.

Po kelių dienų festivalis išplatino savo poziciją, kuria buvo ginama kino kūrėjų žodžio laisvė ir teisė nebūti atsakingiems už visas pasaulyje vykstančias politines problemas ir atsisakyti kalbėti politinėmis temomis – nebent patys norėtų kitaip. Festivalio direktorės pastebėjimu, šiemetinės Berlinalės programoje yra 278 filmai – kai kurie jų kalba tokiomis sunkiomis temomis kaip genocidas, seksualinė prievarta kare, korupcija, patriarchalinis smurtas, kolonializmas – ka kurių tokių filmų kūrėjai rizikuoja laisvės atėmimu, tremtimi ar net mirties bausme, tačiau nepaisant visko, jie išdrįsta kalbėti. Tiesa ir tai, kad kino kūrėjų politiniai tikslai taip pat yra labai skirtingi – vieni kalba apie meną, kitiems svarbi kino ateitis, dar kiti pasakoja apie didžiausias humanitarines krizes ir karštuosius mūsų planetos taškus. Bet kokiu atveju, festivalio direktorė yra įsitikinusi, kad visus Berlinalės kino kūrėjus vienija bendra pagarba žmogiškam orumui ir bendras susirūpinimas tuo, kas vyksta pasaulyje – kad ir kur tai vyktų.

Tikėkimės, šios politinės užekraninės aistros anksčiau ar vėliau išsispręs, o kurią poziciją palaikyti – festivalio ar tų, kurie ragina jį boikotuoti,  – kiekvieno teisė rinktis. Ir nors tiesa, kad festivalis neplūduriuoja steriliame ir politikos nepraleidžiančiame burbule, vis tik grįžkime prie Berlinalės esmės – filmų. Tad kviečiame susipažinti, kas pirmas tris dienas sukosi žiemiškuose Berlinalės ekranuose.

Vasario 13 d., penktadienis:

„Visi dieviną Bilą Evansą“ (angl. „Everybody Digs Bill Evans“, rež. Grant Geee) (konkursinė programa) – biografinis muzikinis filmas, pasakojantis apie legendinį džiazo pianistą Billą Evansą. 1961 m. vasarą, per naktį jo trio įrašė du geriausius džiazo albumus per visą istoriją, tačiau po dešimties dienų bosistas LaFaro žuvo automobilio avarijoje. Sukrėstas ir gedintis Bilas Evansas nustoja groti ir pasineria į apatiją bei narkotikus. Gražiausia filmo dalis – techniniai pažaidimai: juodai balta (1961 m.) vs. spalvota (vėliau), tam tikri vaizdą „pasendinantys“ filtrai, ir žinoma, garso takelis. Visa kita stokoja dramos ir ryškesnių akcentų, nors potencialo būta. Auksinis lokys? Vargu. Nebent žiuri sugalvotų skirti prizą pagrindiniam aktoriui Andersui Danielsui Lee arba už išskirtinį meninį indėlį. (5/10)

„Sodas, apie kurį svajojame“ (isp. „El jardín que soñamos“, rež. Joaquín del Paso“) (Panorama) – filme režisierius pabandė supinti dvi migracijos linijas – įspūdingų liepsnaspalvių drugių, kurie nuolat sklando aplink filmo personažus, ir žmonių. Džiunioro šeima glaudžiasi jiems nepriklausančioje žemėje miško tankmėje. Už menką pašiūrę Džiunioras atidirbinėja nelegaliai miško kirtėjų komandai, tačiau šeimos poreikiai ir auganti įtampa tarp medkirčių ir vietinių gyventojų, o kartu – ir auganti grėsmė šeimos saugumui, pasiekia aukščiausią tašką. Tai filmas, užkabinantis tiek aplinkosaugos, tiek humanitarines problemas, minimaliomis priemonėmis sukuriantis idiliškų ir poetiškų momentų. (6/10)

„Sėkmės, pasilinksmink, nežūk!“ (angl. „Good Luck, Have Fun, Don‘t Die!“, rež. Gore Verbinski) (Specialioji Berlinalės programa) – į ikonišką Los Andželo užkandinę užėjęs į valkatą panašus ir sprogmenimis apsikarstęs vyras (akt. Sam Rockwell) sakosi esąs iš ateities ir vykdąs slaptą misijją, kurios sėkmei užtikrinti įkaitais paima septynis „savanorius“. Kai kurie jų tampa greita „patrankų mėsa“, tačiau likusiųjų priešistorės ima dėlioti mokslinės fantastikos siužetą ir tada jau tas celofaniniais maišeliais apsirėdęs prietranka nebeatrodo toks jau pamišęs. Pabaiga nepatiks tiems, kuriems norisi aiškiai žinoti, „tai kaip čia suprasti“ – ji lieka atvira ir kiek sujaukta. Bet G. Verbinskis čia ir nekuria „Matricos“ (angl. „The Matrix“) gylio filosofinio veikalo, nors tam tikrų panašumų galima įžvelgti. Smagus ir ne visai tuščias pramoginis filmas, kuriama puikiai tinka gausiai atseikėtas juodokas humoras. (6/10)

Vasario 14 d., šeštadienis

„Rožių krūmų genėjimas“ (angl. „Rosebush Pruning“, rež. Karim Aïnouz) (konkursinė programa) – „Žmonės –tai rožės. Šeimos – tai rožių krūmai. Krūmus reikia genėti.“, skelbia filmo paantraštė. Tad jei iki šiol manėte, kad Adamsų šeimynėlė yra keista ir turinti tamsių polinkių, susipažinkite su Džeku (akt. Jamie Bell), Edu (akt. Callum Turner), Ana (akt. Riley Keough) ir Robertu (akt. Lukas Gage) bei jų tėvu (akt. Tracy Letts). Jie superturtingi ir superstilingi, įpratę nieko neveikti, tad didelė vila Ispanijoje ilgainiui ima globti ne vieną tamsią šios šeimos paslaptį. O kodėl, vien dėl įdomumo, neprisiimti demiurgo vaidmens, ir gerokai nepamakalavus šios supuvusios, nors ir prabangiais dizainerių prekių ženklais uždangstytos košės? Neabejotinai jaučiama Yorgos Lanthimoso įtaka ir Rubeno Östlundo mėgstama viskuo persisotinusio elito tema. Bet nors viskas ir dėliojosi pakankamai neblogai, pabaigai parako ir logikos geroka pritrūksta. Auksinis lokys? Neturėtų būti. (6/10)

„Geltoni laiškai“ (vok. „Gelbe Briefe“, rež. İlker Çatak) (konkursinė programa) – Darijos ir Azizo gyvenimas klostosi gerai iki naujo Azizo spektaklio, kuriame Darija atlieka pagrindinį vaidmenį, premjeros. Netikėtai jie užsitraukia politinę nemalonę, netenka darbo ir galimybės kurti. Pasikeitusios gyvenimo sąlygos, finansiniai nepritekliai, su tuo susijęs paauglės dukros Ezgi elgesys kraunasi į vieną kalną ir Darijos bei Azizo santykiai ima trūkinėti. Sunkumai šią porą ne suartina, o priešingai, stumia vieną nuo kito, įtraukia į begalinius konfliktus, dažnai kylančius dėl smulkmenų. Stipri emocinė santykių drama. Beje, įdomi detalė – šiame filme vaidina ne tik žmonės, bet ir… miestai. Visas filmas – turkų kalba, bet filmuota Vokietijoje, nurodant, kad Berlynas – tai Ankara, o Hamburgas – Stambulas. Gudrus režisūrinis (ir/ ar politinis) triukas, kalbant apie abi šias šalis vienu metu, bet tarsi – nė apie nei veną konkrečiai. Auksinis lokys? Būtų truputį netikėta, bet labiau galbūt dėl politinių, o ne dėl meninių dalykų. (7/10)

„Dulkė“ (angl. „Dust“, rež. Anke Bondé) (konkursinė programa) – kai belgų inovatyvių technologijų kompanijos įkūrėjai Geertas ir Lukas sužino, jog jų machinacijos bus paviešintos rytdienos laikraščiuose, abu suvokia – artėja galas. Tačiau kiekvienas jų tą suvokia skirtingai ir atitinkamai pagal tą suvokimą, nepasitarę su partneriu imasi veikti. Laukia ilga naktis, kurioje, pliaupiant lietui, klaidžioja Geertas ir Lukas. Šios naktinės klajonės turėtų tapti savotišku kaltės išpirkimu ir suvokimu to, kas gyvenime svarbiausia -bet, ei, nieko tokia didaktika šiais laikais nebenustebinsi. Auksins lokys? Reikia tikėtis, kad ne, nes tikra nėra už ką. (4/10)

Vasario 15 d., sekmadienis

„Rožė“ (vok. „Rose“, rež. Markus Schleinzer) (konkursinė programa) – daug triukšmo dėl… vaginos. Po Trisdešimties metų karo viename Vokietijos kaime pasirodo paslaptingas kareivis, norintis atsiimti savo tėvoniją. Kaimo bendruomenė jį priima ir netrukus atšokamos vestuvės, tačiau atėjūnas apie save slepia paslaptį. Iš tikrųjų – jis visai ne tas, kas sakosi esantis, ir tiesą sakant, net ne jis, o ji. XVII a. protestantiškame kaime tai tampa didžiausiu nusikaltimu, vertu teismo proceso, bausmės ir pasmerkimo. Nuostabus Sandros Hüller vaidmuo, dar kartą pavirtinantis didžiulį šios aktorės talentą. Pats filmas, kalbantis apie asmens laisvę ir šią istoriją tapantis juodai balta stilistika, vis tik ties trečiu trečdaliu lūžta ir žiūrovus palieka be kulminacijos finale (nors ten, beje, pametamas „saldainis“ kinomanams – akivaizdi užuomina į Carlo Theodoro Dreyerio filmą „Žanos d‘Ark aistra“ (pranc. „La Passion de Jeanne d’Arc“, 1928 m. ). Auksins lokys? Gal ir ne, bet prizas S. Hüller būtų labai tikėtinas. (6/10)

„Nakties vaikas“ (suom. „Yön lapsi“, rež. Hanna Bergholm) (konkursinė programa) – pamenate tamsią šiaurietišką pasaką apie trolius „Riba“ (šved. „Gräns“, rež. Ali Abbasi, 2018 m.)? Tai šiemet, galima sakyti, sulaukėme netiesioginio tęsinio. Arba kitaip filmą dar galima pristatyti kaip suomišką „Rozmari kūdikio“ (angl. „Rosemary‘s Baby“, rež. Roman Polanski, 1968 m.) versiją. Suomė Saga (akt. Seidi Haarla) ir jos britas sutuoktinis Jonas (akt. Rupert Grint) įsikuria Sagos senelių sodyboje miško glūdumoje. Ne veltui Sagos močiutė, oi ne veltui, drausdavo eiti į mišką ir visą kiemą buvo apstačiusi surūdijusiais grebėstais. Saga tą supranta tik tada, kai pora susilaukia pirmagimio – jų sūnelis jau nuo pat pirmų dienų Sagai ima kelti įtarimą ir…baimę. Ir tai – ne pogimdyminės depresijos padariniai. Filmas labai balansuoja ant tos plonos ribos, kai dar galima toleruoti (kaip siaubo filmą) ir kur jau prasideda kičas ir net fantastikos žanrui nebeatleistinos nesąmonės. Ar „Nakties vaikas“ tą ribą peržengia? Čia jau turbūt priklauso nuo tolerancijos laipsnio. Sagos senelės sodyba, kurioje gamta suklesti ta tokia gaivališka pagoniška jėga, filmuota Lietuvoje. Auksins lokys? Neturėtų būti, bet aktorės Seidi Haarlos pastangos galėtų būti įvertintos. (5/10)

„Mes visi esame svetimi“ (kin. „Wo Men Bu Shi Mo Sheng Ren“, rež. Anthony Chen) (konkursinė programa) – arba Singapūro spindesys ir skurdas. Singapūras mums asocijuojasi su prabangiais viešbučiais, turistinėmis pramogomis, technologinėmis inovacijomis. Bet yra ir kitas, nematomas Singapūras. Būtent tokiame gyvena dvidešimtmetis jaunuolis Džiuangas. Jo mama mirusi, o tėvas jau daugelį metų mažoje užkandinėje gamna makaronus su krevetėms. Jų kukli buitis ir būtis dar labiau susispaudžia, kai Džiuango tėvas sumąsto vesti barrmenę Bi Hvą, o Džiuango mylimoji Lidija pastoja. Tai filmas apie paprastus žmones, gyvenančius toli nuo prabangos (ar, Lidijos atveju, priversti jos atsisakyti) ir užaugti greičiau nei, galbūt, norisi. Auksinis lokys? Visai nenustebintų, jei toks socialiai jautrus filmas jį gautų. (7/10)