Labai aktyviai besireiškiantis socialiniame tinkle Twitter, kur dalijasi savo nuomone apie komiksus, muziką ir kiną (daugiausiai talpindamas nuotraukas iš savo būsimų juostų filmavimo aikštelės), meksikiečių režisierius Guillermo Del Toro, kurio naujausias filmas „Purpurinė kalva“ (angl. „Crimson Peak“) kino teatruose rodomas nuo spalio 14 d., smarkiai reagavo į kruvinus lapkričio 13-osios teroristinius išpuolius Paryžiuje. „Trūksta žodžių – lieka tik maldos ir solidarumas“ – toks jo pirmasis įrašas, pasirodęs sužinojus apie tragediją, po kurio pasipylė visa lavina informacijos, maldų, palaikymo pranešimų ir pagalbos telefonų numerių. „Aš tik meldžiuosi už tai, kad visi imigrantai neužsitrauktų masinės neapykantos. Dauguma iš jų bėga nuo tokio paties teroro, o ne jį sukelia“, rašė „Pano labirinto“ (isp. „El laberinto del Fauno“) ir „Pragaro vaikio“ (angl. „Hellboy“) režisierius G. del Toro, didelio sekėjų skaičiaus sulaukusiame įraše (juo pasidalijo daugiau kaip 14 000 Twitter vartotojų).
Bet, visų svarbiausia, G. del Toro 8 žinučių serijoje papasakodamas asmeninę istoriją, išreiškė taikos troškimą. Jis papasakojo tai, kas nutiko jo tėvui (pramoninkui, kuris 1997 m. buvo pagrobtas). G. del Toro tuo metu buvo 33-eji metai ir jis buvo pasinėręs į savo pirmosios amerikietiškos juostos „Mimikrija“ (ang. „Mimic“) filmavimo darbus.
„Tuo metu, kai mano tėvas buvo paimtas įkaitu, – tai buvo labai skausmingas laikotarpis – pas mus į namus atėjo du policininkai. Jie mums pasiūlė du dalykus. Pirmasis: už 5000 JAV dolerių mums pasiūlyta patekti į kambarį, kuriame laikomi prie kėdžių pririšti sulaikyti pagrobėjai. Mums būtų duotas metalinis vamzdis ir 15 minučių galėtume praleisti vieni su pagrobėjais. Antrasis: už 10 000 JAV mums būtų užtikrinta, kad per mano tėvo vadavimo reidą visi pagrobėjai bus nukauti, ir kad mes gausime momentines jų lavonų nuotraukas. Mes atsisakėme. Pasakėme neabejotiną „ne“ tiek vienam, tiek kitam pasiūlymui. Mes jautėme panieką ir skausmą, tačiau negalėjome patys įžengti į šį žiaurumo ratą. Po 72 dienų mano tėvas buvo paleistas [Del Toro šeima sumokėjo išpirką]. Po kelių mėnesių panašią dramą išgyvenusioms šeimoms buvo organizuojama vakarienė restorane, per kurią šie žmonės galėjo pasidalyti tarpusavio palaikymu. Per vakarienę kilo šioks toks sujudimas. Keletas vakarienės dalyvių susispietė nepaprastai ilgo stalo gale. „Kas čia vyksta?“, paklausiau. „Nuotraukos“, kažkas man atsakė. Likau sėdėti. Nėjau pažiūrėti. Galbūt kažkas vis tik sumokėjo? Nenorėjau nieko apie tai žinoti. Tokiomis dienomis kaip ši – kai smurtas gimdo smurtą – aš prisimenu būtent tą dieną ir meldžiu išminties ir stiprybės“.
Tokia tad yra G. del Toro taikos žinutė: ne tik atsisakymas įžengti į „žiaurumo ratą“, bet ir atsisakymas patenkinti liguistą smalsumą didžiulio siaubo akivaizdoje. Ši žinutė adresuojam tiek žiniasklaidos šaltiniams, kurie nori išplatinti pačius žiauriausius Bataclan žudynių vaizdus, tiek manantiems, kad tinkamiausias sprendimas būtų kuo brutalesnis karinis atsakas.
